Tarnybos suformuoti įgūdžiai praverčia ir civiliniame gyvenime

Dar vienas iš Kristinos Šatikienės pomėgių – pėsčiųjų žygiai. Nuotraukoje – žygio iš Papilės į Vilnių akimirka. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Penkioliktus metus krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujanti Kristina Šatikienė įsitikinusi: tarnyba suteikia ne tik karinių žinių, čia įgyjama tokių gebėjimų, kurie leidžia lengviau susiorientuoti ir kasdienybėje.

Norėjo išbandyti save

Kelias į savanorio tarnybą mažeikiškei prasidėjo neįprastai – mokydamasi tuometinėje „Ventos“ vidurinėje mokykloje nuo aštuntos klasės Kristina svajojo įstoti į Karo akademiją.
„Iki tol su karyba nebuvau susidūrusi, apie šaulių būrelius taip pat nieko nežinojau, o noras tapti kariūne buvo. Tačiau vėliau apniko abejonės: o jeigu, įstojusi į Karo akademiją, po kurio laiko sudvejosiu, jeigu šis kelias man pasirodys per sunkus ar neįdomus. Gali tekti sumokėti už mokslus ir valstybės išleistas lėšas. Todėl nusprendžiau tapti kare savanore, kad išbandyčiau save“, – pasakojo K. Šatikienė.
Atvykusios į Mažeikių karių savanorių štabą merginos laukė nusivylimas: jeigu anksčiau savanoriu buvo galima tapti nuo šešiolikos metų, pasikeitus įstatymams, į juos priimdavo tik sulaukus 18-kos. Kaip prisimena Kristina, ji pataikė štabe apsilankyti tuo metu, kai buvo valomi ginklai. Tai mažeikiškei padarė tokį įspūdį, kad, vos sulaukusi 18-kos, per savo gimtadienį, ji atėjo į štabą ir pateikė prašymą.
„Intendantė Daiva Gečienė dar pajuokavo: „Vyro čia tikrai nerasi“, o aš rimtai atsakiau, kad ne vyro atėjau ieškoti“, – pasakojo Kristina.
2003 metais mergina priėmė kario savanorio priesaiką, o po metų baigė vidurinę mokyklą. Mažeikių savanorių kuopoje tuo metu buvo keturios merginos, viena jų po kurio laiko perėjo į policiją, dvi išėjo iš savanorių, tad ilgą laiką Kristina buvo vienintelė mergina kuopoje.

Pradžia buvo sunki

Patekti į savanorių gretas tuomet buvo sudėtingiau: pusmetį reikėjo būti kandidatu, kiekvieną savaitgalį atvykti – dalyvauti užsiėmimuose, mokytis. Kandidatų buvo apie trisdešimt, tarp jų – dvi merginos, visiems teko laikyti egzaminus, parodyti savo fizinį pasirengimą, pasitikrinti sveikatą. Po medicininės komisijos patikrinimo tarp merginų kandidačių Kristina liko viena.
„Kuopoje buvau vienintelė mergina, tad ir dėmesys buvo didesnis, ir įrodyti, kad tu ne šiaip čia esi, reikėjo, ir už save pakovoti… Buvau smulki, į akis nešokau. Prisimenu, kai jau buvau tarnavusi trejus ar ketverius metus, per pratybas pasiklydome miške. Laikas spaudė, paprašiau, kad parodytų žemėlapį ir sulaukiau replikos: „Dar boba čia suvadovaus, iš viso iš miško neišeisime“. Tačiau mano nurodyta kryptis buvo teisinga, viską įvykdėme laiku. Tuomet vienas savanoris priėjo ir pasakė tai, kas man įsiminė visam laikui: „Va dabar pradėsiu tave gerbti“, – pasakojo Kristina.
Moteris įsitikinusi, kad pagarbą reikia užsitarnauti ne tik karyboje, bet ir visose gyvenimo srityse.

Merginos tarnyboje – ne išimtis

K. Šatikienė teigia, kad per tuos penkiolika metų nemažai merginų tarnavo Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 603 pėstininkų kuopoje. Buvo tokių, kurios neužsilaikydavo, tačiau net trys merginos, kurios susiejo savo gyvenimą su karine tarnyba, dabar tarnauja karinės prievolės poskyriuose.
„Tarnyba nėra lengva, tačiau viskas priklauso nuo charakterio, nuo to, ko tu iš jos nori. Aš paprasčiausiai čia pailsiu, praleidžiu laisvalaikį. Baigiau aviacijos inžinerijos magistrantūrą, dirbu aviacijos kompanijoje kokybės vadove, dažnai tenka priimti atsakingus sprendimus.
Kuopoje esu būrio vadė, turiu užsiimti visiškai kitais reikalais: iš kuopos vado gauni užduotis, turi galvoti, kaip jas įvykdyti, todėl visiškai atsiriboji nuo civilio gyvenimo. Ir tai man patinka“, – kalbėjo kariūnė.
K. Šatikienė tvirtina: suderinti karo savanorio tarnybą su darbu, su dviejų vaikų auginimu nesunku. Šiuo metu ji yra vaiko auginimo atostogose.
Su vyru Kristina susipažino jau tarnaudama, jis dėl to neprieštaravo. Tiesa, ne kartą yra juokavęs, kad stos į savanorius, tuomet savaitgalius sutuoktiniai praleis kartu. Arčiau Kauno tarnauti būtų patogiau, tačiau moteris teigia pripratusi prie kolegų. Be to, kelionės į Mažeikius – gera proga dažniau aplankyti čia gyvenančius tėvelius.

Stumia noras tobulėti

Daugelio savanorių nuomone, karinė tarnyba juos vilioja dėl galimybės prisiliesti prie ginklų, kovinių šaudymų, kai naujokai vieni su kitais varžosi, kad tik gautų iššauti kuo daugiau šovinių.
K. Šatikienė pastebi: kovinio šaudymo pratybos vyksta du kartus per metus, ilgai tarnavus, nelieka naujoko azarto, tačiau užsivilkti uniformą ir vykti į pratybas – smagu.
33-ejų metų moteris tikina daug ko išmokusi: yra buvusi ir skyriaus vadų, ir vadybos, ir instruktorių kursuose, dvejus metus neakivaizdžiai mokėsi Karo akademijoje, būrio vado ir logistikos kursuose. Kristina yra užsitarnavusi leitenanto laipsnį.
„Į Karo akademiją stojau tikrai ne dėl laipsnio, o dėl noro įgyti žinių, patirties. Vis dėlto dabar manau, kad seržanto duona man labiau patiko. Kai esi seržantas, būni su žmonėmis, per pratybas viską kartu atlieki. Dabar, ypač per vertinamąsias pratybas, gauni užduotį iš kuopos vado, perduodi ją skyrių vadams ir tik kontroliuoji vykdymo eigą. Veiksmo gerokai mažiau“, – pasakojo K. Šatikienė.

Padeda kasdieniame gyvenime

Karė savanorė įsitikinusi: jeigu merginoms netiktų karinė tarnyba, jos nenorėtų apie tai nė pagalvoti. O jų yra nemažai – vien Mažeikių 603 pėstininkų kuopoje jų tarnauja septynios.
Moterys augina vaikus, tačiau jeigu jaučia pašaukimą, norą išbandyti save kariniuose dalykuose, civilis gyvenimas – ne kliūtis.
„Nežinau, ar mano karma tokia, ar kas kita traukia, bet atsiduriu nenumatytų įvykių vietose. Vieną kartą užsienyje patekau į tokią situaciją, kai žmogus iškrito per langą, kitą kartą buvau avarijos liudininkė, kai partrenkė žmogų. Pravertė pirmosios pagalbos žinios, kurios visada sudaro dalį bet kokių karinių kursų. Kaip galėjau, pagelbėjau, nebijojau susikruvinti.
Manau, kad kiekvienas žmogus turi pagalvoti, kaip jis jaustųsi, jei nukentėtų, o niekas neatskubėtų į pagalbą. Tada net svarstyti nereikėtų: pagelbėti kitam žmogui ar ne“, – tvirtino Kristina.
Karinė ar savanorių tarnyba – ypač naudinga jaunimui. K. Šatikienės nuomone, kai kurie įgūdžiai yra įgimti, o kai kurie įgyjami ir lavinami, – tai ir duoda karinė tarnyba. Išmoksti esant kritinei situacijai suvaldyti stresą, plius disciplina, naujos žinios, išbandymai, iššūkiai. Visa tai ugdo savimi pasitikintį žmogų, kuriam lengviau sureaguoti į bet kokius pasikeitimus ar kitas gyvenimiškas situacijas
„Tai padeda ilgai negalvoti, o veikti taip, kaip reikia“, – apibendrino iš Mažeikių kilusi kariūnė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Skip to content