Ramunę Zelbienę (centre) Mažeikių krašto kultūros premijos įteikimo proga atvyko pasveikinti ir
kolegos iš Mažeikių choreografijos mokyklos. Neringos ŠVELNIENĖS nuotr.
Mažeikių choreografijos mokyklos baletmeisterė Ramunė Zelbienė – gerai žinoma daugeliui mažeikiškių. Ne vienos šeimos vaikai pas ją mokėsi tiek pramoginių, tiek lietuviškų tautinių šokių paslapčių.
Baletmeisterės auklėtiniai yra pelnę ne vieną rajoninį, respublikinį ir tarptautinį apdovanojimą. Tad nieko nuostabaus, kad būtent jai buvo įteikta Mažeikių krašto kultūros premija.
R. Zelbienė teigia, kad šis apdovanojimas jai esantis be galo svarbus ir įpareigojantis dirbti dar uoliau ir geriau. Tačiau ji taip pat yra įsitikinusi, kad be darnaus kolektyvo ir jo nuoširdaus darbo bei bendradarbiavimo šio apdovanojimo nebūtų.
Komandinis darbas
Mažeikių krašto kultūros premija – 1500 eurų, skiriama kultūros ir meno kūrėjams už aukščiausius laimėjimus respublikiniuose ar tarptautiniuose konkursuose, novatorišką kultūrinę idėją ir jos įgyvendinimą Mažeikių krašte, ilgametę aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą.
Ši premija skiriama kasmet. Ji vienam asmeniui įteikiama tik kartą. R. Zelbienė – šios premijos 17-oji laureatė.
Šių metų nominantė garsėja iniciatyvumu, darbštumu, energingumu. Ji pati ne tik inicijuoja, bet ir įgyvendina daugybę projektų. Į pagalbą pasitelkia savo šokėjus, kolegas, talkina ir švietimo, ir kultūros įstaigos, bendruomenės, visuomeninės organizacijos.
Moteris teigia, kad gauta premija nesanti tik jos – tai ir visos jos komandos nuopelnas. Visų tų žmonių, kurie jai padeda, palaiko.
„Juk vienas lauke – ne karys, o kai dirba visa komanda, ir gaunami puikūs rezultatai. Džiugu, kad tie rezultatai yra pastebimi ir įvertinami“, – „Santarvei“ sakė pašnekovė.
Pripažinti visame pasaulyje
R. Zelbienė per savo kelių dešimtmečių darbo praktiką sukūrė ne vieną pramoginių ir tautinių šokių programą. Nuo 1999-ųjų metų ji yra Žemaičių dūdų švenčių vyriausioji baletmeisterė ir choreografė. 2007 m. tapo Respublikinių, Moksleivių, Pasaulio lietuvių dainų švenčių baletmeisterių asistente, o vėliau ir baletmeistere.
Taip pat laureatė yra 2016-ųjų metų Moksleivių dainų šventės, 2018-ųjų Pasaulio lietuvių dainų šventės Šokių dienų baletmeisterė ir būsima dar tik 2020 metais vyksiančios Lietuvos moksleivių dainų šventės kūrybinės grupės narė, Šokių dienos baletmeisterė.
Jos vadovaujami šokėjai pripažinti ir gerai įvertinti ne tik mūsų rajono, kitų miestų, bet ir užsienio žiūrovų. R. Zelbienės auklėtiniai apdovanoti įvairiomis premijomis, yra daugybės tarptautinių, respublikinių konkursų diplomantai, laureatai. Kartu su savo kolektyvais keliauja po pasaulį kaip šokėja ir kaip baletmeisterė.
Baletmeisterė teigė, kad gautas apdovanojimas dar labiau įpareigoja kurti ir dirbti dėl Mažeikių krašto.
Šoka nuo pat vaikystės
R. Zelbienė sakė šokanti nuo pat vaikystės, nuo pat pirmos dienos, kai buvo atvesta į tuometinį Mažeikių muzikos mokyklos choreografijos skyrių. Šio skyriaus atsiradimą Mažeikiuose nulėmė jos tėvo Romano iniciatyva.
„Tada į Mažeikius atvažiavo Jolanta Tendienė, dabartinė Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė. Ji ir tapo pirmąja mano mokytoja, parodžiusia, koks nuostabus gali būti šokis, ir tiesiog juo užbūrė“, – neslėpdama susižavėjimo kalbėjo R. Zelbienė.
Pašnekovė prisiminė, kad didžiausia bausmė už prasižengimus jai būdavo draudimas eiti į šokių pamokas. Ji negalėjusi net įsivaizduoti dienos be šokio.
Ramunė Zelbienė (trečia iš kairės) ne tik moko įvairių šokių paslapčių, bet ir nemažai keliauja
po įvairias pasaulio šalis. Nuotr. iš „Kauškučio“ kolektyvo archyvo
„Buvo begalinis noras šokti, dalyvauti tautinių šokių kolektyve „Kauškutis“. Patys geriausi prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės yra susiję su mūsų Choreografijos mokykla, su išvykomis į koncertus“, – sakė R. Zelbienė.
Todėl ir tolimesnį gyvenimą, jau, pabaigus pagrindinio ugdymo mokyklą, ji susiejo su šokiu.
Pabaigusi mokyklą Mažeikiuose, ji išvažiavo studijuoti į Klaipėdą. Čia universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedroje įgijo sportinių šokių trenerės-pedagogės specialybę. Studijos nebuvusios labai lengvos, nes gyvendama Mažeikiuose mokėsi daugiausia tik tautinių, lietuviškų šokių, o stodama į Klaipėdą, pasirinko pramoginius šokius.
„Mūsų studijų kursas buvo gana didelis, dvidešimt studentų, o pabaigėme tik devyni. Buvo ir vaikinų, studijuojančių kartu. Panašiai buvo per pusę – tiek merginų, tiek vaikinų“, – prisiminė pašnekovė.
Šokiams – keli dešimtmečiai
1998-aisiais metais pabaigusi studijas ji grįžo į gimtąjį miestą, į savo Choreografijos mokyklą, o kartu ir į „Kauškutį“. Šis grįžimas buvo kartu ir sunkus, ir lengvas.
„Gal net greičiau lengvas, nes jau pažinojau mokyklos kolektyvą, žmonių charakterius, galiojančią tvarką. Kartu buvo šiek tiek ir nejauku, kad buvę mokytojai taps kolegomis, bet šis nerimas labai greitai dingo. Todėl iki pat šiol dirbu Mažeikių choreografijos mokykloje“, – šypsodamasi kalbėjo moteris.
Per daugiau nei du dešimtmečius darbo metų R. Zelbienė paruošė ne vieną šimtą šokėjų, kurie moka ne tik tautinius šokius, bet su malonumu šoka ir pramoginius buitinius šokius bei yra susipažinę su pačių įvairiausių šokių istorija ir šiuolaikinėmis šokių tendencijomis.
Pašnekovės teigimu, esanti nemaža mokinių kaita – tie, kuriems pabosta mokytis šokti, meta šiuos mokslus, bet labai dažnai po pertraukos grįžta, nes nebegali be šokio.
„Kartais sulaukiame klausimų, ar vaikai, norintys šokti, turi turėti tam tikrų gabumų, klausą, ar vis dėlto visko galima išmokti. Mes, šokių mokytojai, atsakome, kad galima išmokti, tik reikia labai norėti. Jei bus begalinis noras, tai ir rezultatai bus geri“, – įsitikinusi mažeikiškė baletmeisterė.
Bendri pasirodymai
R. Zelbienė teigė su malonumu kasdien atliekanti savo darbą, tačiau nepasieinanti ir be pagalbos. Pasak jos, vien mokyti šokio neužtenka, reikia rasti bendrą kalbą ir su muzika, ir su bendru vaizdu, kad būtų išdėliotos nepriekaištingos kompozicijos.
„Puikiai kartu dirbame su mažeikiškių dūdorių vadovu Vidmantu Alčiauskiu. Jis – vienas iš daugelio tų, kuris prisidėjo prie to, kad Krašto kultūros premija būtų paskirta man. Jo kolektyvo ir Choreografijos mokyklos šokėjų pasirodymai yra sužavėję ne vieną. Mes vieni pirmųjų ne tik rajone, bet ir šalyje pradėjome daryti bendrus pasirodymus. Iki tol buvo įprasta, kad dūdoriai pasirodo tik su keliomis savo šokėjomis. O mums pradėjus jungtis į vieną visumą, išėjo kur kas įspūdingesni pasirodymai“, – pasakojo baletmeisterė.
Ji prisiminė, kad buvo laikas, kuomet į šventes Mažeikiuose atvykusieji šokių kolektyvai net supykdavo, kad negalėdavo pasirodyti jungtiniuose pasirodymuose Senamiesčio parke.
„Tuomet šokėjai ir kiti kolektyvai pasirodydavo specialiai nurodytose miesto vietose, o mūsų mokyklos kolektyvai susijungdavo bendram pasirodymui su muzikantais, ir atvykusiems kolektyvams tiesiog nebebūdavo kur prie mūsų prisijungti“, – kalbėjo R. Zelbienė.
Bendras laikas suartina
„Santarvei“ paklausus, iš kur baletmeisterė semiasi idėjų naujiems pasirodymams, pašnekovė atsakė, kad labai gelbsti įvairios tarptautinės kelionės, išvykos į kitus miestus.
„Be abejo, sunku iš naujo išrasti dviratį. Todėl domiuosi naujovėmis, stebiu, kaip šoka kiti. Būna, kad net naktį miegant gimsta mintis ir prasibudusi stengiuosi užsirašyti tai, ką sugalvojau“, – juokdamasi pasakojo R. Zelbienė.
Sunkiausios būnančios pirmosios repeticijos, kuomet žiūri, ar visus sumanymus šokių kolektyvas gali įgyvendinti.
„Tenka ir vaikus pabarti, bet esame išmokę viena ranka subarti, o kita – priglausti ir paguosti“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris atviravo: šoka ir visi jos keturi vaikai, juokdamasi sakė, kad jie „yra užsikrėtę šokio virusu“.
„Atvedžiau vaikus šokti, galima sakyti, iš savanaudiškų paskatų, nes taip aš su jais galiu praleisti daugiau laiko, vykti į bendras keliones. O smagiausia yra su savo vaikais šokti vienoje scenoje“, – prisipažino šokėja.
Šoka ir vaikai
Vyresnysis sūnus Romanas jau yra baigęs Mažeikių choreografijos mokyklą ir toliau studijuodamas šoka. Ir tai daro ne tik kituose kolektyvuose, bet ir grįžęs į Mažeikius šoka „Kauškutyje“. Nors buvo laikas, kuomet jis teigė, kad pabaigęs Choreografijos mokyklą daugiau nebešoks.
„Mažesnysis sūnus Jokūbas yra gimnazistas ir taip pat su malonumu šoka. Šokant malonumą jaučia ir dukros Elzė bei Anelė, bet ar jos tolimesnį gyvenimą sies su šokiu, dar anksti pasakyti“, – kalbėjo keturių vaikų mama.
O tėtis Aidas nėra šokėjas. Jis labiau yra šokančiųjų šeimos narių palaikytojas ir padrąsintojas.
„Vyras labai džiaugiasi mūsų pasirodymais, didžiuojasi mumis, bet pats retai kada šoka net per šeimos šventes. Nors ir pati nesu mėgėja šokti per šeimos pasibuvimus. Darbas yra darbas, o šeimos šventės yra šeimos šventės“, – teigė moteris.
Jaučia begalinį palaikymą
R. Zelbienė pasidžiaugė, kad jos idėjas priima ne tik artimieji, šeimos nariai, bet ir darbo kolektyvas, kuris ir pataria, kaip padaryti geriau. Todėl ji nejaučianti nesveikos konkurencijos.
„Net ir gavusi apdovanojimą sulaukiau didžiulio palaikymo ir sveikinimų. Nors, atrodo, galėjo būti ir tokių, kurie savęs klausė, kodėl premija man, o ne jiems. Tačiau tokių nebuvo. Nuo seno pas mus kolektyve yra nusistovėjusi tradicija džiaugtis apdovanojamo žmogaus pasiekimais. Kitą kartą jau džiaugiamės kito kolegos pasiekimais“, – kalbėjo R. Zelbienė.
Pasak jos, tokia teigiama tradicija yra išugdyta Mažeikių choreografijos mokyklos direktorės J. Tendienės.
„Ji yra vadovė iš didžiosios raidės. Todėl labai tikimės, kad ji ir toliau liks mums vadovauti. Jos sugebėjimas su visais sutarti, visais pasirūpinti – vienodai tiek mokytojais, tiek kitais darbuotojais –yra stebėtinas. Ji yra mūsų mokyklos siela tikrąja to žodžio prasme“, – teigė R. Zelbienė.
