Nuotr. iš redakcijos archyvo
Nuo Lietuvai skaudaus įvykio, pakeitusio ne vienos šeimos gyvenimą, praėjo aštuoniasdešimt metų – 1941 metų birželio 14-oji paženklinta pirmaisiais lietuvių trėmimais į Sibirą.
Tremtinių bendrijos atstovai apgailestauja, kad šiam įvykiui istorijos pamokose skiriama mažai valandų, jaunimas ne itin noriai domisi šiuo tragišku laikotarpiu.
Trėmė tūkstančius žmonių
Nuo 1989 metų Lietuvoje birželio 14-oji minima kaip Gedulo ir vilties diena.
Lietuvos valstybinio archyvo duomenimis, trėmimai iš Lietuvos vyko nuo 1941 iki 1953 metų, jų metu iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 131 tūkstantis žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių buvo įkalinta sovietiniuose lageriuose.
1941–1958 metais tremties vietose apie 28 tūkst. tremtinių mirė nuo nepakeliamo darbo (daugiausia miško kirtavietėse, medienos apdorojimo įmonėse), prasto maisto, blogų buities sąlygų, lageriuose buvo sušaudyta apie 23 tūkst. kalinių.
Vienija apie pustrečio šimto narių
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyrius šiuo metu vienija apie 240 narių.
„Iki karantino vyko aktyvi visuomeninė veikla – dalyvavome šventėse, bendradarbiavome su Kultūros centru, Mažeikių visuomenei surengdavome Motinos dienos minėjimą, daug koncertuodavome mūsų ir kaimyniniuose rajonuose. Karantino metu viskas sustojo, pernai vykome tik į Ariogaloje, Dubysos slėnyje vykusį tradicinį tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“, paminėjome Gedulo ir vilties dieną. Šiuo metu Mažeikių tremtinių choras „Atmintis“ surengė keletą repeticijų, tikimės, kad spėsime paruošti porą dainų ir šių metų šios dienos minėjimui“, – apie pamažu atgimstančią veiklą kalbėjo skyriaus pirmininkė Bronė Tautvydienė.
Iš artėjančių renginių, į kuriuos pakviesti mažeikiškiai tremtiniai, pirmininkė paminėjo Rainių žudynių 80-ųjų metinių minėjimą, kuriame bus pagerbti 76 kraupiai sovietų karių ir čekistų nužudyti žmonės: mokiniai, ūkininkai, mokytojai, darbininkai, teisininkai, žurnalistai, samdiniai, valstybės tarnautojai, ekonomistai.
Pašventins kryžių partizanams
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Viekšnių skyriuje šiuo metu yra apie dvidešimt narių. Jo pirmininko Teofiliaus Januškevičiaus duomenimis, iš viso apylinkėse žinoma dar apie dešimt tremtinių, tačiau jie neprisijungė prie šio skyriaus.
„Sekmadienį visi, kas galime, vyksime į Užpelkių kaimą Akmenės rajone prie Šiurkų sodybos. Pastatėme atminimo kryžių čia žuvusiems Šatrijos rinktinės Vyčio būrio partizanams, vyks jo šventinimo iškilmės. Dėl pandemijos nebėra to aktyvumo, daugiau bendradarbiaujame su biblioteka, kultūros skyriumi, susitikimai vyksta labai retai“, – pastebėjo pašnekovas.
Skyriaus pirmininkas kviečia visus prisijungti prie tremtinių ir kitų laisvės kovotojų ir šį rugpjūtį vykti į tradicinį sąskrydį Dubysos slėnyje, kur galima prisiliesti prie gyvosios mūsų šalies istorijos.
Jaunimas domisi mažai
„Santarvės“ pašnekovai akcentuoja: kalbėti apie šiuos skaudžius įvykius yra būtina. Tačiau tremtiniams apmaudu, kad istorijos pamokose lietuvių tremčiai į Sibirą skirta tik keletas valandų.
„Jaunimo yra įvairaus – pažįstu Martyną iš Balėnų, kuris ypač domisi šiais istorijos puslapiais, savarankiškai tvarko partizanų kapus ne tik mūsų rajone. Tačiau didžioji dalis jaunų žmonių yra pasyvūs, gyvena užsidarę savame pasaulėlyje, kuriame skaudžios šaliai istorijos nėra. O juk visi turi senelius, kitus vyresniosios kartos artimuosius, kurie nukentėjo tais tragiškais metais“, – samprotavo B. Tautvydienė.
T. Januškevičius patikino: tremtiniai visada pasiruošę atvykti į švietimo įstaigas ir pasidalyti savo atsiminimais, nupiešti šio tragiško laikotarpio vaizdą.
Praėjo vaikystės metai
Viekšniškio šeima: tėvai, brolis ir jis – į Krasnojarsko sritį Abaną buvo ištremti 1949 metais vien už tai, kad turėjo 33 hektarus žemės. Į Lietuvą jie grįžo tik 1955 metais.
„Tai buvo vaikystės metai – į Sibirą patekau devynerių. Iš tikrųjų Sibire nebuvo vietinių – praktiškai visi čia buvome tremtiniai – tiek lietuviai, tiek ukrainiečiai, tiek patys rusai. Įstrigo epizodas, kai, mirus Stalinui, kaimynė rusė mamai pasakė: „Nudvėsė išgama.“ Tik tada paaiškėjo, kad ir ji, būdama maža mergaitė, kartu su tėvais po 1920 metais vykusio Tambovo srities valstiečių sukilimo prieš Sovietų valdžią savanoriškai nuo represijų bėgo į Sibirą“, – pasakojo T. Januškevičius.
Su vietiniais vaikais lietuviai susikalbėdavo, žaisdavo karą, tik buvo išskirtiniai tuo, kad kas savaitę reikėdavo registruotis komendantūroje.
Prisiminimuose – didžiulė upė
Net ir T. Januškevičiui stipriai susirgus ausies uždegimu, teko rašyti prašymą nuvykti pas gydytoją į Kamską, kuris buvo už šešiasdešimties kilometrų nuo jo tremties vietos. Gavus leidimą, ten viekšniškis savaitę gyveno su lietuviais, kurie tame mieste mokėsi vairuotojo profesijos ir kas savaitę grįždavo į Abaną pas gimines maisto.
Apie jos šeimai tekusius išmėginimus pasakojo ir B. Tautvydienė.
„Mūsų šeima buvo ištremta iš Luobos, kai man tebuvo ketveri, 1951 metais, į Lietuvą grįžome 1957 metais. Vaikystės metus praleidau Krasnojarske ant Jenisiejaus kranto, prisiminimai – didžiulė upė, ja plaukiantys sieliai, garlaiviai, čia išmokome plaukti ir nardyti. Kai kaimynai rusai pamatė, kad mes jokie banditai, o tokie pat žmonės, tai kviesdavosi į svečius, vaišindavo“, – prisiminė B. Tautvydienė.
Abu kalbinti tremtiniai sakė tik paskui supratę, koks skaudus ir tragiškas likimo smūgis jiems tekęs tais metais.
