1941 metų birželio 14-osios naktį, apie 3 valandą, enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Tautiečiai šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. piliečių. Todėl birželio 14-oji paskelbta Gedulo ir vilties diena, kai minimi tremtyje žuvę lietuviai. Iki šiol nenustatytas tikslus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičius. Žmonės buvo vežami krovininių traukinių vagonais. Iš Plungės rajono tremtin buvo išvežta arti 4000 žmonių.
Vytautas Lūža – vienas jų. Tuomet dar būdamas dešimtmetis vaikas jis nelabai suprato, kas vyksta. „Esu tremtinys-savanoris“, – sako šiandien jau garbingo amžiaus Vytautas. Jis prisimena, tą lemtingąją dieną buvo Kulių mokykloje, kai pro langą pamatė savo tėvus Bronislovą ir Zofiją, kuriuos buvo ruošiamasi išvežti, tad nieko nelaukęs pakilo iš mokyklinio suolo ir nubėgo pas juos…Artėjant 82-osioms Gedulo ir vilties dienos metinėms, dalijamės Lūžų šeimos istorija, kurią mums papasakojo Vytautas ir kuri yra užrašyta jo ir jo artimųjų prisiminimuose.
Įžanga
Plungės rajone, Mižuikių kaime, gyvenusių ūkininkų brolių Bronislovo ir Stanislovo Lūžų šeimų pokario gyvenimas buvo kupinas okupantų „globos“ vos pradėjus steigti pirmuosius kolūkius. Nesutikę gera valia stoti į kaime steigiamą kolūkį ir perduoti jo žinion visą ūkininkavimo metu užgyventą turtą, jiedu 1949 metais buvo išbuožinti. Neteko gyvulių, padargų, sukaupto derliaus. Bronislovo šeimoje augusiems šešiems vaikams, o Stanislovo šeimoje augusiems keturiems vaikams ne visada tėvai beturėjo ką paduoti valgyti. Negana to, abiejų šeimų maitintojai Bronislovas ir Stanislovas po išbuožinimo dar vieneriems metams buvo įkalinti. Klaipėdos kalėjime išbuvo iki 1950 m. spalio mėnesio. Grįžusiam iš kalėjimo Bronislovui po kurio laiko buvo pasiūlyta būti kaime įsteigto kolūkio pirmininku, nes jau trečias kolūkio pirmininkas nušautas. Bronislovas paklausė: „O kas maitins mano šešis vaikus, kai mane nušaus?“
Naujos santvarkos kūrėjams pasirodė, kad tie broliai yra nepataisomi tautos priešai ir turbūt todėl jų šeimos buvo įtrauktos į ištremiamųjų sąrašus. 1951 m. spalio 2 d. visi viename sunkvežimyje iš savo kaimo pradėjo ilgą kelionę į Krasnojarsko kraštą.
Vytauto pasakojimas
„1949 metais prasidėjo mūsų kančių kelias. Tų metų rugpjūčio mėnesį pas mus atvažiavo iš rajono valdžia, o namuose tebuvome mes, vaikai, ir mama. Tėvelis buvo išvežęs prievolę atiduoti į Plungę. Sukvietė mus su mama į kambarį ir perskaitė respublikos ministrų sprendimą: mūsų šeimą išbuožinti. Tuoj pat kareiviai suvarė kaimynus su arklių vežimais ir ėmė krauti visą mūsų mantą. Tuo metu parvažiavo tėvelis iš Plungės, visą prievolę atidavęs. Jam neleido iškinkyti arklių. Į jo vežimą pradėjo guldyti gyvas surištomis kojomis avis, kurių turėjome dvylika. Į vežimą visos netilpo. Atvarė kaimyną su arkliniu vežimu ir jam likusias suguldė. O mamą kareiviai išsivedė į ganyklą, kur buvo pririštos karvės. Dvi buvo arti, tai kareiviai jas patys parsivedė, o viena buvo pamiškėje, tai tos karvės nusiuntė mamą, kad ji parvestų, nes į pamiškę kareiviai nėjo. Kai parėjo su karvėmis, jau beveik viskas buvo sukrauta į vežimus. Buvo du vežimai avių, į kiekvieną po šešias, į vieną vežimą paguldyta veislinė kiaulė su 12 paršiukų ir 10 žąsų, o dar į kitą vežimą įdėjo plūgą, „drapaką“, akėčias, maišus su grūdais, kuriuos kareiviai supylė klėtyje, ir antis, sugaudytas iš tvenkinio.
Dar kareiviai, palipę ant aukšto, pamatė audeklo didelį ritinį, kurį mama pati buvo išaudusi, tai ir jį paėmė ir įdėjo į vežimą. Viską sukrovę išvažiavo. Netoli Kulių buvo didelis ūkis, tai ten viską ir iškrovė. Kaimynus paleido su vežimais į namus, o tėveliui pasakė: „Gali eiti pėsčias į namus.“ Kai tėvelis grįžo namo, jau buvo vėlus vakaras, parsinešė tik vieną botagą, kurį jam leido paimti.
Kelioms savaitėms praėjus tėvelis gavo kvietimą į rajono vykdomąjį komitetą. Ten jam pasakė, kad reikia primokėti grynais pinigais, nes neužtenka to, kiek jie įkainavo visą turtą, kurį buvo atėmę. Tą dieną dar jį paleido į namus.
Kelioms dienoms praėjus vėl gavo šaukimą pas prokurorą. Prokuroras jam sako: „Tu tyčia nenori mokėti tų pinigų, kurių dar trūksta.“ Tai tą dieną jo nebepaleido į namus. Suėmė ir iškėlė baudžiamąją bylą. Po dviejų savaičių buvo teismas Plungėje. Mama ir kiti liudininkai turėjo ten dalyvauti. Teismas jam priteisė vienerius metus kalėjimo ir išvežė į Klaipėdos kalėjimą, kuriame jis išsėdėjo visus 1950 metus.
Lemtinga diena
1951 metų spalio 1 diena. Buvo kokia 10 valanda, kai į mūsų kiemą įvažiavo „Pobeda“. Iš jos išlipo dailiai apsirengęs vyriškis su portfeliu ir aukso spalvos akiniais. Įėjo į virtuvę, pasisveikino, paklausė, ar visi esame namie, ar niekas iš mūsų šeimos niekur nėra išėjęs ar išvažiavęs. Išsiėmė popieriaus lapą ir perskaitė, kad visą mūsų šeimą yra nutarta perkelti gyventi į Rytų Sibirą. Pasakęs tai, pasižiūrėjo į laikrodį: „Duodame dvi valandas pasiruošti, tuoj atvažiuos mašina“, ir išėjo į kiemą prie savo „Pobedos“.
Sužinoję kaimynai tuoj subėgo mums į pagalbą rišti patalynę, pagalves, drabužius į ryšulius. Kažkuris iš kaimynų papjovė paršiuką, kurį mama buvo nusipirkusi, kai tėvelis sėdėjo kalėjime. Nuplikė karštu vandeniu, išvertė vidurius, įkišo į maišą, užrišo ir padavė mums į mašiną. Sumėtė ryšulius kareiviai į mašiną, sulaipino visus mažus vaikus, tėvelius su tėvelio brolio šeima. Buvome dvylika žmonių. Ir visus atviroje mašinoje išvežė į Plungę, į traukinių stotį.
Kas ten dėjosi, sunku ir aprašyti. Jau stovėjo gyvuliniai vagonai, visus grūdo į vagonus. Aš dar ir šiandien atsimenu tą šiurpų vaizdą, nors tada man buvo tik dešimt metų. Prisimenu, kad pirma mūsų prie vagono atbula privažiavo kita mašina, kurioje buvo tik viena nepažįstama didelė šeima su mažais vaikais. Motina savo vaikus kilnojo iš mašinos į vagoną. Vieną mergaitę ji iškėlė ir paleido, o kareiviai mėtė ryšulius, nieko nežiūrėjo. Vienas kareivis metė didelį ryšulį ir pataikė tiesiai į tą mergaitę. Kai viską iš tos mašinos iškrovė, pristūmė prie vagono mūsų mašiną ir pradėjo mesti į vagoną tik mūsų šeimos ryšulius. Prigrūdo mūsų vagoną pilną ir greitai uždarė duris. Neleido nė vieno niekur išeiti. Taip visi išbuvome iki pat vakaro, nes per vagono langiuką buvo matyti, kad lauke sutemo. Buvo jau naktis, kai prie langiuko pasigirdo bildesys. Tai kareiviai uždarinėjo vagonų langiukus, uždarė ir mūsiškį.
Gyvenimas tremtyje
Netrukus pajudėjo traukinys į tą baisią kelionę. O kas dėjosi tuo momentu, aš nerandu žodžių tai aprašyti. Visi, kas buvome vagone, vyrai ir moterys, seni žmonės ir vaikai, pradėjome garsiai verkti. Vagone kilo toks riksmas, kad baisu ir pagalvoti. Taip uždarę langus vežė, kol traukinys išvažiavo iš Lietuvos. Kai vienoje stotyje, nežinau, kaip vadinasi, atidarė langiukus, tai jau buvo ne Lietuva.
Traukinys važiuodavo naktimis, o dienomis beveik ištisai stovėdavo. Kelionė buvo ilga ir sunki. Važiavome tris savaites. Per tas savaites nė vieno karto nebuvo mūsų išleidę į lauką, į gryną orą.
Kai nuvežė mus į vietą, Krasnojarsko kraštą, Užuro rajoną, ten jau buvo žiema. Išlipę iš vagonų nebemokėjome eiti. Linko kojos, akys bijojo dienos šviesos. Mūsų vagoną ir tą vagoną, kuriame važiavo tėvelio brolis su šeima, paskyrė į tarybinį ūkį. Atvažiavo mašinos, ir visų, kurie važiavome tuose vagonuose, sukrovė ryšulius. Atviromis mašinomis išvežė į tarybinio ūkio centrą, kuris buvo už 30 km nuo Užuro. Važiuodami visi apsivyniojo rankas, kojas ir veidus visokiais skudurais, kad nesušaltų, nes ten buvo tikra Sibiro žiema. Nuvažiavus į tarybinio ūkio centrą, liepė savo ryšulius susinešti į kino salę, iš kurios jau buvo išnešti suolai. Ir visi tremtiniai, o buvo 50 šeimų, susinešėme ryšulius į tą salę.
Netrukus atėjo aukštas kariškai apsirengęs vyras su lazda ir per vertėją pasakė, kad yra mūsų komendantas. Pakvietė suaugusiuosius pasakyti pavardę, vardą, gimimo metus, surinko visų pasus ir davė pasirašyti. Kitą dieną atėjo su vertėju tarybinio ūkio direktorius ir pradėjo skirstyti į tarybinio ūkio skyrius. Mūsų šeimą ir dar vieną šešių žmonių šeimą paskyrė į pirmąjį skyrių. Tuoj atvažiavo mašina. Liepė mūsų šeimai dėti savo ryšulius į mašiną ir išvežė į tą pirmąjį skyrių, kuris buvo už 8 km nuo centro. Ten abi šeimas apgyvendino viename nedideliame kambaryje, kuriame nebuvo nei krosnies, nei stalo, nei lovos, tiktai buvo pliki iš lentų sukalti narai, o pasienyje stovėjo maža apvali metalinė krosnelė. Tame kambarėlyje išgyvenome trejus metus. Po trejų metų jau davė po vieną kambariuką kiekvienai šeimai atskirai.
Tėvelį rytojaus dieną išvarė į darbą – šerti avių. Mus, vaikus, rusė mokytoja paragino eiti į mokyklą.
Klasėje aš pamačiau to didžiojo žmogaus Stalino portretą, kuris visą laiką žiūrėjo į mus, rusų, kalmukų, lenkų ir lietuvių vaikus. Mokytoja priėjo prie suolo, kur mane buvo pasodinusi. Atsinešė paveiksliukų ir rodė man po vieną, kad aš pasakyčiau, kaip jie rusiškai vadinasi. Kiek ji rodė, nė vieno nežinojau. Kai ji parodė į berniuką, aš pasakiau „malčik“, ji nusišypsojo ir nuėjo prie savo stalo.
Per vasaros atostogas teko ir mums, vaikams, eiti prie darbo: ganyti avis, rauti piktžoles iš kviečių lauko. Rudenį, kai būdavo javapjūtė, tekdavo saugoti nuo vištų ir žąsų kviečių krūvas, kurias supildavo parvežę iš laukų nuo kombainų. Mamą varydavo tas mašinas iškrauti su „šiūpele“. Tėvelis ir mama, kol Stalinas buvo gyvas, kiekvieną mėnesį komendantui turėjo pasirašyti, o jei norėdavo nuvažiuoti į Užurą ar į kitą miestą, tai be komendanto leidimo negalėjo važiuoti.
Mums, vaikams, mokykloje labai sunku buvo mokytis, nes nemokėjome rusų kalbos. Kai išmokau rusiškai kalbėti, man sekėsi neblogai. Baigusį keturias klases mane tėveliai išleido mokytis vidurinėje mokykloje, kuri buvo tarybinio ūkio centre už 8 km nuo pirmojo skyriaus. Visi vaikai, kurie lankėme vidurinę mokyklą, per savaitę gyvenome toli nuo savo namų kambaryje pas lietuvius.
Sugrįžo, bet ne visi
Po tremties mūsų šeimai buvo uždrausta iki 1960 m. grįžti į Lietuvą. Tačiau mes, deja, ne visi – vienas jaunensis brolis mirė, į Lietuvą parvažiavom nesulaukęs šio termino – 1956 m., bet saugumas susekė ir nurodė per 24 valandas palikti šalį. Šeima rado prieglobstį Latvijoje ir Lietuvon sugrįžo 1963-iųjų vasarą. Stanislovo šeima į Lietuvą grįžo 1959 metais.“
Daiva Gerikienė
