Dar kartą įsitikinau: daug kas šiame mūsų gyvenime yra reliatyvu.
Ketvirtadienį galvojau: „Skandalas! Baisu! Vargšai abiturientai! Nelaimėliai mokyklų vadovai ir jų komandos, ką tik sulaukusios atostogų ir vėl kviečiamos į darbą!“
Penktadienį, kai susisiekiau su visų mokyklų atstovais ir susirinkau detalios informacijos apie pasikeitusius valstybinių brandos egzaminų rezultatus, mąsčiau kitaip: „O gal vis tik gerai, kad ta klaida buvo pastebėta? Daugeliui abiturientų pataisymai pridėjo po vieną kitą balą, mažai kam rezultatą balu sumažino. Ir neišlaikiusiųjų po šitos korekcijos pas mus nėra.“
Štai čia, tikriausiai, ir slypi atskaitos taškas: pas mus, pas juos… Pas mus viskas gerai, vadinasi, nieko blogo neįvyko. Kitur? Ir kitur beveik nieko blogo.
Suprantu, kad sistema turi veikti idealiai. Bet ir pačioje tobuliausioje sistemoje kartkartėmis išlenda žmogiškasis faktorius. O švietimo sistema – be jokio konkurso – perdėm žmogiška. Juk kas pasakytų, kad galima mokytis be vadovėlių, pasiruošti iš pado verčiančioms naujovėms per tris paskutines rugpjūčio dienas, nepatikėtum. Ir t. t., ir pan. Buvo tokių iššūkių? Buvo.
Ir tai, kad egzaminų organizatoriai pripažino klydę, jau žingsnis pirmyn.
Kai kalbuosi su mokytojais apie galimybę užginčyti VBE vertintojų sprendimą ir teikti apeliacijas, dažnas tik šypteli: statistika liudija, kad tokiu atveju nepatenkintam abiturientui balai bus veikiau sumažinti, o ne padidinti.
Nežinia, koks tas mokinio darbas buvo – išties geresnis, o gal ir blogesnis, bet kažkodėl mes neužmirštame, kad egzistuoja žmogiškasis faktorius, šiuo atveju – Munduro Garbė.
Kas savo noru prisipažins klydęs? Tik labai stiprus Žmogiškasis Faktorius.
Tad pirmadienį jau svarstau trečią savo požiūrio versiją. O gal susidūrėme su žmogiškumo proveržiu? Gal, pavyzdžiui, apeliacijas peržiūrintys specialistai pamatė, ko anksčiau nepastebėjo, – KLAIDĄ – ir jiems pakako stiprybės apie tai pareikšti viešai?
Gal visą šitą skandalą reikia tik sveikinti, o ne juo piktintis?
Daugelio mūsų patirtis liudija, kad „aukštuminių“ klaidų ir klaidelių likimas – tyliai gulėti archyvuose ir virsti laiko dulkėmis.
O čia – be niekur nieko – KLAIDA buvo išmesta į dienos šviesą ir atidžiai apžiūrėta. Kai kam jos rezultatai patiko. Beveik daug kam. Reliatyviai žiūrėdama ir prisidengusi žmogiškuoju faktoriumi taip sakau, tad labai nesmerkite.
Audronė MALŪKIENĖ
