Neseniai Mažeikių muziejuje saugomo kraštiečio žurnalisto ir redaktoriaus Vytauto Gedgaudo (1912–1999) archyvą papildė naujas eksponatas – Prezidento Antano Smetonos ranka rašytas straipsnis apie vyskupą Justiną Staugaitį.
Plačiau apie šio reto rankraščio likimą pasakoja V. Gedgaudo kūrybinio palikimo tyrinėtoja doc. dr. Jolanta MAŽYLĖ.

1943 metų liepos 10 dieną iš Šveicarijos Lietuvos pasiuntinybė Jungtinėse Amerikos Valstijose išsiuntė telegramą Lietuvos generaliniam konsului Juozui Budriui. Telegrama prašoma informuoti spaudos atstovus apie okupuotoje Lietuvoje mirusį vyskupą, signatarą, buvusį Seimo Pirmininką Justiną Staugaitį.
JAV lietuvių spauda į šį pranešimą sureagavo labai skubiai – naujausiose laikraščių laidose paskelbė šią žinią. Klivlande leidžiamas „Dirvos“ laikraštis liepos 16 dieną pirmajame puslapyje tarp svarbiausių naujienų išspausdino žinutę apie Telšių vyskupo Justino Staugaičio mirtį. Lakoniškame pranešime rašoma, kad „Liepos 8 Lietuvoje mirė Telšių Vyskupas Justinas Staugaitis. Velionis buvo uolus Bažnyčios tarnas ir nuoširdus Lietuvis patriotas. 1917 metais jis, būdamas dar kunigu, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, o vėliau buvo jos vicepirmininku, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą Vasario 16, 1918 metais. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę velionis aktyviai dalyvavo jos politikoje ir yra buvęs Seimo pirmininku.“
Greičiausiai tuometinis laikraščio redaktorius Kazys Karpius pasinaudojo proga paprašyti Klivlande su šeima apsistojusio Prezidento Antano Smetonos parašyti atsisveikinimo žodį Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarui vyskupui Justinui Staugaičiui (1866-1943).

ryje atsirado A. Smetonos publikacija „Vyskupui Justinui Staugaičiui mirus“.
*
Nepriklausomybės akto signataras Antanas Smetona rašo atsisveikinimo tekstą Nepriklausomybės akto signatarui, vyskupui Justinui Staugaičiui, tarsi regėdamas laiko juostą netolimoje perspektyvoje: „Kurie po karo sugrįšime tėvynėn, pasigesime ten gyvųjų tarpe daug žymių žmonių, žadinusių mūsų tautą iš miego, jai vadovavusių ir mynusių jai takus į laisvę. Vieni bus po bolševikų antplūdžio nukamuoti, kiti, kurie ištremti Sibiran, bus gavę galą skurde, kiti, pagaliau, antros, vokiečių, okupacijos verguvėje irgi bus prieš laiką atsiskyrę su šiuo pasauliu.“
Publikaciją pasirašo be rangų ar titulų, net be vardo, kukliai: A. Smetona. Prieš Amžinybę lygūs visi.
Šiame gana nedidelės apimties tekste nepaprastai įvairiais rakursais labai daug pasakyta. Ne tik apie velionį, bet ir apie Lietuvą, jos istoriją ir politikos niuansus. Atidesnis skaitytojas iš šios publikacijos gali labai daug sužinoti ir dar geriau suprasti savo valstybės istoriją ir ją kūrusius žmones. Tai ne paprasta „Dirvos“ publikacija, kokių panašiomis progomis būna spaudoje. Tai Lietuvos Tarybos nario, signataro, Prezidento atsisveikinimo žodis Lietuvos Tarybos nariui, signatarui, Vyskupui. Tai viena paskutiniųjų Antano Smetonos publikacijų (gal ir paskutinė), nes Prezidento gyvenimo laikrodis jau skaičiavo pusmetį iki jo tragiškos žūties.
Manyčiau, kad šį Prezidento Antano Smetonos tekstą verta perskaityti šiandien, juo labiau kad rugpjūčio 10 dieną minėsime jo 150-ąsias gimimo metines.
*
Na, o kaip šis keturių lapų rankraštis atsirado iš Mažeikių kilusio žurnalisto ir redaktoriaus Vytauto Gedgaudo archyve, atsakymas nėra sudėtingas.
V. Gedgaudas dvidešimt trejus metus redagavo „Dirvos“ laikraštį, tad natūralu, jog redaktoriaus archyve galima rasti ir redakcijos dokumentų. Tai ir susirašinėjimas su įvairiais autoriais, kai kurių publikacijų rankraščiai. Tačiau būtina prisiminti, kad 1975 metais „Dirvos“ redakciją nusiaubė didžiulis gaisras, sunaikinęs labai daug redakcijos archyvo. Todėl labai įdomu, kad šis Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) rankraštis išgyveno ne tik Antrąjį pasaulinį karą, bet ir redakcijos gaisrą, po kurio laikraštis ilgokai buvo rengiamas Vytauto ir Stefanijos Gedgaudų namuose.
Man regis, šis rankraštis išsaugotas paties „Dirvos“ laikraščio vyriausiojo redaktoriaus rūpesčiu. Tad ir atkeliavo ten, kur yra redaktoriaus archyvas.

Vyskupui Justinui Staugaičiui mirus

Kurie po karo sugrįšime tėvynėn, pasigesime ten gyvųjų tarpe daug žymių žmonių, žadinusių mūsų tautą iš miego, jai vadovavusių ir mynusių jai takus į laisvę. Vieni bus po bolševikų antplūdžio nukamuoti, kiti, kurie ištremti Sibiran, bus gavę galą skurde, kiti, pagaliau, antros, vokiečių, okupacijos verguvėje irgi bus prieš laiką atsiskyrę su šiuo pasauliu.
Pernai pasiekė mus žinia, kad generolas Bulota, aušrininkas, 85 metų senelis, bet dar pajėgus, liūdesio prislėgtas, miręs. Vargu ar galima abejoti, kad jo ilgą amžių sutrumpino sielvartas dėl sūnaus, ištremto Rusijon, klaikaus likimo ir dėl giliai atjaustos bendros krašto nelaimės. Buvo graži laisva Lietuva, žydėjus ir dailiai tarpus, ir štai ji baisiai nuniokota, pavergta!

Dabar va atėjo kita liūdna žinia: kunigas Justinas Staugaitis, Telšių vyskupas, š. m. liepos 8 d. pasimiręs. Velionis, išgyvenęs septynias dešimtis kelerius metus, didžiai nusipelnęs Bažnyčiai ir Tėvynei, yra istoringa asmenybė. Koki jo nuopelnai Bažnyčiai, pasakys dvasininkai. Matyti, buvo daug pranašesnis už savo luomo bendrus, kad šventasis Sostas jį paskyrė naujos Telšių vyskupijos vadu naujai įkurtoje Lietuvos Bažnyčios provincijoje. Mums, pasaulionims, lieka jį įvertinti, šiuo tarpu bent bendrais bruožais, kaip didelio masto Lietuvį veikėją, tautos žadintoją ir vieną žymiųjų nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Su jo mirtim išnyko iš gyvųjų eilės dar vienas asmuo, padėjęs savo parašą po nepriklausomos Lietuvos 1918 m. paskelbimo aktu.
Kilimo suvalkietis, dvasinės Seinų seminarijos auklėtinis, jaunikaitis Justinas, kaip ir jo vienminčiai draugai klierikai, sėkmingai yrėsi prieš lenkišką srovę, vedamą lenkų ir sulenkėjusių kunigų profesorių. Mokykla neįveikė nukalėti jo lietuviškos sielos, – priešingai, dar labiau užgrūdino jo atsparumą. Įšventintas kunigu, šen ar ten eidamas pastoracijos pareigas, jis varo katalikiškai lietuvišką vagą. Ir tos vagos, kaip matysime, būta gilios.

Kunigui Staugaičiui, kaip ir daugeliui kitų ano meto tautos gaivintojų, teko dirbti tuo laiku, kada Rusijos autokratinė valdžia, uždraudus lietuvių kalbos raštą, stengėsi surusinti, supravoslavinti Lietuvą. Bet toji nutautinimo pastanga iššaukė susipratusių jaunosios, mokslintos lietuvių kartos pasipriešinimą. Pasirodo Tilžėje Aušra, netrukus rados Varpas ir Ūkininkas. Apie juos telkėsi mažas pasauliečių lietuvių inteligentų būrelis. Šalia tų periodinių leidinių jaunieji kunigai patriotai steigia katalikišką Apžvalgą, paskum Tėvynės Sargą. Kunigas Justinas Staugaitis uoliai dalyvauja tame draustinės spaudos žygyje, nors dar nebūdamas vedamoje rolėje.

Daug platesni ir šviesesni horizontai atsiskleidė lietuvių sąjūdžiui, kai 1904 metais buvo jiems carinės valdžios grąžinta spaudos teisė. Suvalkiečiai kunigai pasirinko centru savo veiklai Seinus. Čia matome kun. Staugaitį vadovaujamoje rolėje. Jis vienas žymiųjų organizatorių Šaltinio žurnalo, redaguoto kun. Vailokaičio, jo uolus bendradarbis, jis ir vadovo, kunigams skirto mėnesinio žurnalo, svarbiųjų straipsnių rašytojas. Jo ir kun. Laukaičio sumanymu, buvo pakviestas prof. J. Jablonskis Seinuosna, kad padėtų taisyti ir valyti lietuviškų maldų nuo visokių kalbos svetimybių, priskretusių per sulenkėjusią bažnyčią. Seiniečiai kunigai savo lėšomis gelbėjo Jablonskiui išleisti Lietuvių kalbos sintaksę. Tuomet iš viso buvo kunigų tarpe daug susidomėjimo lietuvių kabos tobulinimu.

Atsipalaidavus kiek rusų autokratinės valdžios veržimams, rados daugiau laisvės ir galimumo visuomenei viešai organizuotis. Kun. Staugaitis pasirodo ne vienos lietuvių organizacijos priešakinėse eilėse ir jo žodis visur daug sveria ir nemaža lemia. Ėmė dygti visur ir įvairaus pobūdžio partijų, kai Rusija ruošėsi žengti pirmus parlamentinio gyvenimo žingsnius. Jaunieji lietuviai kunigai įkūrė krikščionių demokratų partiją. Jos kūrėjų tarpe buvo ir kunigas Staugaitis.
Pasisakiusi stovinti tikybos ir tautos sargyboje, partija negalėjo rasti bendro fronto su lietuvių radikalų ir socialistų srovėmis, išaugusiomis rusų revoliucionierių įtakoje, ir dėl to dairėsi Talkos su varpininkų paliekonimis, – tautininkais, kaip Dr. Basanavičius, siekusiais Lietuvos ateičiai politinės programos, sudarytos iš savo krašto sąlygų, iš savo tautos ypatybių. Rastosios Talkos rezultatas – Vilties laikraštis Vilniuje, leidžiamas sudėtinėmis kunigų ir tautininkų lėšomis. Vilties programa praktinio pobūdžio: kelti aikštėn, kas jungia lietuvius, vengti tokių dalykų, kurie juos galėtų skirti. Siekti lietuviams privalomų teisių mokykloje, bažnyčioje, administracijoje ir visose ūkinio gyvenimo srityse. Lietuvių ateities pagrindas – valstiečiai ir darbininkai. Tokiais maždaug dėsniais išklotas buvo Vilties vidurio kelias.

Šešerius metus tvėrė viltininkų talka. Jos reikšmė lietuvių atgimimui buvo labai didelė. Toji talka užpylė prarają, buvusią tarp pasaulionių inteligentų ir kunigų, įrodė, kad abejiems įmanoma dirbti iš vieno ir vienybėje pasiekti daug gero savo tautai. Bet talka iširo, kai kr. demokratai prisiauklėjo išmokslinto jaunimo. Tautininkai perleido Viltį kunigams, bet tas laikraštis virto kitoniška Viltimi, būtent ėmusia skelbti, kad tautiškumas turįs nusilenkti katalikiškumui. Daugiausia taip argumentavo kun. J. Staugaitis.
Bet jis, man rodos, klydo taip manydamas. Katalikų, kaip ir kitų tikyba, turi susiderinti su tautybe. Ta tiesa ypačiai pasitvirtina Amerikoje. Ji pasitvirtino ir pačioje Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metu, kada lietuvius itin priveikė tautos vienybė. Jei ne viltininkų išgyventoji gadynė, tai kažin ar būtų buvus galima sutelkti Lietuvos Taryba. Tame vyriausiame, istoringame, politikos organe suderinti tautos ir tikybos reikalai atkūrė nepriklausomą Lietuvą. Kelerių metų Tarybos vienijimo darbas privedė prie Steigiamo Seimo, sušaukto demokratiniais, jos paruoštais įstatymais.

Turėdamas nemaža politikos patyrimo, kun. Staugaitis, kaip Steigiamo Seimo narys, vadovavo dešiniam kr. demokratų bloko sparnui. Ir jo įtaka čia buvo labai didelė. Ją betgi dažnai kaip atsverdavo kun. Krupavičius, vadovavęs kairiniam to bloko sparnui.
Pasitraukęs iš viešosios politikos, kun. Staugaitis lieka Vir Ecclesiasticus (Bažnyčios žmogus – lot. – red. past.), daugiau atsideda katalikų visuomenės darbui ir tampa aukštu Bažnyčios hierarchu – vyskupu. Įkuria Telšiuose mažąją seminariją, kurią netrukus paverčia didžiąja. Kiti Lietuvos vyskupai, kaip teko girdėti, nebuvo patenkinti tuo jo žygiu. Jų nuomone, kelios didžiosios seminarijos mažam kraštui kaip Lietuva sunkiai įmanomos. Be to, reikia žinoti, kad visų dvasinių seminarijų personalas Lietuvoje išlaikomas valstybės iždo lėšomis.

Vyskupas Staugaitis buvo stiprios valios ir darbštus žmogus. Įvairūs ir sudėtingi darbai pakirto jo sveikatą. Kas vasarą išvažiuodavo Prancūzijon Vichy pasigydyti širdies. Pargrįžęs atsilankydavo pas Prezidentą, su kuriuo rišo jį Valstybės Tarybos darbas, dirbtas jos prezidiume drauge kelerius metus. Dviejų okupacijų, rusų bolševikų ir vokiečių nacionalsocialistų jungai, be abejo, pagreitino jo mirtį.
Toli esant nuo Lietuvos, mums sunku pasakyti, kokią jos ateitį nujautė vyskupas Justinas, būdamas mirties patale. Bet galima spėti, kad jam, gyvenusiam carinės Rusijos junge, skynusiam lietuviams kelią į laisvę, dėjusiam drauge su kitais patriotais pagrindus nepriklausomai Lietuvai, pagaliau mačiusiam ją parblokštą ir mindžiojamą priešų, paskutinę valandą dingtelėjo Maironio paguodos žodžiai: Tarp skausmų į garbę! Nukamuota Lietuva po ilgų kančių atsikels laisva.
A. Smetona
PASTABA: Publikacijos teksto kalba netaisyta, išskyrus nedidelius sintaksės dalykus