„Pykšt pokšt, tapu tapu, pupu pupu, klepu klepu“, – dainuodavo audėjėlės kiekvienoje lietuviškoje pirkioje, pokšint staklėms. Šiais laikais namuose dunksinčios staklės – tikra retenybė. Ir jei ne lietuvių noras išsaugoti tradicijas, amatas seniai būtų užmarštin nuėjęs. Svajonę prakalbinti daugybę metų gimtųjų namų palėpėje išgulėjusias stakles turi ir į tėviškę Kantaučiuose gyventi sugrįžusi Adelė Mačiulaitienė.
Tėviškėje – vaikystės baldai ir mamos austos lovatiesės
Tėvų namai – ypatinga vieta kiekvieno žmogaus gyvenime. Išeidami iš jų, kartu išsinešame ir meilę tėviškei. Tyli tas jausmas užrakintas giliai širdyje, kad, atėjus laikui, pakviestų sugrįžti. Ir daugybė žmonių paklūsta sentimentams – anksčiau ar vėliau iš naujo atranda gimtinės laukų ir pievų grožį, gimtųjų namų jaukumą. Tokių jausmų vedama, baigusi darbinę karjerą Šiauliuose, į gimtąjį kaimą sugrįžo ir A. Mačiulaitienė.
Jos tėviškė – pačiame Kantaučių centre. Įėjimą į 1900-aisiais metais statytą namą pridengia iš abiejų pusių žaliuojančios tujos. Šmurkštelėję pro jas lyg pro rūsčius laiko sargybinius, patenkame į… praeitį. Žemos lubos, austine staltiese dengtas stalas. „Čia mano tėvelio kraitinis baldas“, – paaiškino šeimininkė. „O čia – mano mamos kraitinė lova. Visoms šešioms seserims brolis po lovą padarė. Gero staliaus jo būta, tvirtai surentė – tarnauja jau septintą dešimtmetį. Išlikusi ir jo rankomis daryta etažerė. Dėdės kunigo spintą iš klebonijos namų parsinešėm, o komodą…“ – apie baldus kaip apie muziejaus eksponatus, turinčius savo istoriją, pasakojo Adelė.
Gyvenimas mieste niekada nežavėjo
Medicinos felčere dirbusi moteris ne vieną dešimtmetį praleido Šiauliuose – mieste, kuriame baigė medicinos mokyklą, kur gimė jos sūnus ir dukra. Iš kaimo kilusi, niekada nesižavėjo miestietišku gyvenimu ir, turėdama laisvo laiko, nuolat su šeima skubėdavo į tėvų namus. „Prisimenu, kai namo stogą keitėme, mamytė sakė, kad be reikalo investuoja, kad niekas iš mūsų nebegrįš į kaimą, kad tėviškė sunyks. O aš visada žinojau: sugrįšiu… Nebėra Kantaučiuose nei mūsų giminaičių, nei pažįstamų, bet man vis tiek čia gera. Kaimo kapinaitėse amžino poilsio atgulę mano seneliai, mano tėvai, brolis. Šalia jų atgulsiu ir aš“, – tvirtai apsisprendusi pašnekovė.
Audinių raštuose – mamos rankų šiluma
A. Mačiulaitienė brangina viską, kas primena jai tėvus. Dažnai pavarto mamos austas lovatieses, rankšluosčius, juostas, staltieses – juk tuose raštuose sulaikytas laikas, išlikusi mamos rankų šiluma, suaustos brangiausio žmogaus mintys. Moters mama Adolfina buvo profesionali audėja ir dirbo Kaune, fabrike, kur buvo audžiamos skarelės. Tarp šeimos relikvijų iki šiol išlikęs pažymėjimas, kad ji 1935 metais Telšiuose baigė Žemės ūkio rūmų organizuotus mokymus. Ištekėjusi Adolfina sugrįžo gyventi į Kantaučius.
„Mūsų tėvelis turėjo parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama ir maistu, ir kitomis prekėmis. Ilgus metus ji veikė tame pačiame name, kuriame mes ir gyvenome. Tik 1960-aisiais išsikėlė į naują pastatą. Mama, kaip po vestuvių pradėjo talkinti vyrui, taip visą gyvenimą prekyboje išdirbo. 1961 metais tėvai (Albinas ir Adolfina Trumpickiai – red. past.) padarė kapitalinį namo remontą, todėl jis ir išliko iki šių dienų“, – mintimis į praeitį nuklydo kantautiškė.
Sieks atnaujinti gimtuosius namus
Planų atkurti tėviškę, kad ji tarnautų ir kitoms giminės kartoms, turi ir Adelė su vyru Vytautu. Atnaujinti vaikystės namus moteris planuoja taip, kad juose išliktų kuo daugiau autentiškumo, kad senoji namų dvasia eitų iš kartos į kartą kartu su senaisiais baldais, austinėmis lovatiesėmis ir iš praeities atėjusiais rakandais.
Tiesa, tie darbai vyksta ne taip greitai, kaip šeimininkė norėtų, tuo labiau kad jos vyras viena koja vis dar gyvena Šiauliuose.
Mokosi prakalbinti stakles
Pašnekovės vaikystės prisiminimuose – kambaryje stovinčios staklės. Nebeatmena, kada jos buvo išardytos ir užkeltos ant aukšto, bet žino, kad atėjo laikas joms iš naujo sudunksėti. Nors audimo tradicijos iš mamos jaunystėje neperėmė, valdyti šaudyklę moteris mokosi Plungės tautodailininkų sąjungos organizuojamuose mokymuose. „Šitie takai – jau mano rankų darbo. Nuaudžiau juos, o dabar mintys sukasi apie šalikus. Gavau iš draugės vieną tokį dovanų, labai patiko. Rankų darbo gaminiai – patys mieliausi, kiek juose šilumos, meilės sudėta. Iki šiol naudoju mamos austas lovatieses, staltieses, juostas – koks ornamentų gražumas! Aš tokių raštų gal ir neišmoksiu“, – ranka glostydama austinį palikimą kalbėjo pašnekovė.
Turi moteris ir kitų gražių planų, susijusių su audimo populiarinimu, medaus edukacijomis, tačiau dalintis jais su mumis neskubėjo: „Nukelsim, sustatysim audimo stakles, gal įsigysime dar vienas… Bet nenoriu apie tai dar kalbėti, dar per anksti… Pakviesiu jus į svečius, jeigu įgyvendinsime, ką esame sumanę.“
Bitininkystė – iš kartos į kartą einanti tradicija
Ketvirta giminės karta puoselėja bitininkystės tradiciją, kuri prasidėjo nuo Adelės močiutės. Iš jos meilę medunešėms paveldėjo dukra, o vėliau ir anūkė. Adelė dar gyvendama Šiauliuose įsigijo pirmuosius avilius ir įkurdino juos Kantaučiuose. Su didėjančia bitininkavimo patirtimi plėtėsi ir bičių ūkis. Šiuo metu jiedu su vyru jau turi 30 šeimų. Savo bityną gretimame Drūkčių kaime, močiutės tėviškėje, įsiveisė ir Mačiulaičių sūnus Algirdas.
Kantautiškių bitelių suneštas medus ir kita produkcija žymima išskirtiniu kokybės ženklu. Tačiau bitininkė neslepia, kad realizuoti produktus kasmet vis sunkiau:. „Jaunimas nebevertina natūralių produktų, jie nemėgsta medaus taip, kaip vyresnieji žmonės.“
„Pykšt pokšt, tapu tapu…“
Nors A. Mačiulaitienė dienas Kantaučiuose leidžia viena, laikas jai neprailgsta. Vasarą daug darbo sklype, kur tėviškės žemėje uogas nokina šilauogių krūmai, saulėje rausta obuolių skruostai, šonus kaitina auksaspalviai moliūgai.
Ištaikiusi laiko, ji skuba į Plungės kultūros centrą, kur padedama Jolantos Miltenės ir Kotrynos Strakšienės lavina audimo įgūdžius, kad iš mamos paveldėtos staklės vieną dieną uždainuotų: pykšt pokšt, tapu tapu…, kad savo rankomis nuaustų šalikus, kurie vėsiais vakarais apgobtų ir sušildytų dukros Viktorijos ir anūkės Salomėjos pečius.
Rita STANČIUKIENĖ
