Už laisvę kovojusiam ukrainiečiui – jo kraštiečių ir mūsų šalies piliečių pagarba

Mūsų rajone, Paviliotės kaime, pastatytas ir pašventintas atminimo ženklas Lietuvos partizanams Juozui Butai, Adomui Akavickui-Šoferiui ir ukrainiečiui AMBO atminti.

Jungtinės iškilmės

Į šias iškilmes susirinko ne tik šauliai, savanoriai, vietos savivaldos atstovai, mūsų krašto piliečiai bei patriotai, bet ir ukrainiečiai – viešosios įstaigos „Ukrainos namai“ įkūrėjas Aleksas Matvejevas, Tarptautinės Ukrainos mokyklos Šiauliuose delegacija su mokyklos vadovu Gedeminu Vyšniausku, ukrainiečių folkloro grupė „Namysto“ ir jos vadovė etnomuzikologė dr. Halyna Pšeničkina.

Partizanų pagerbimo iškilmės prasidėjo Ukrinų šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, po to persikėlė į Paviliotės kaimą, šalia AMBO žūties vietos.
Atminimo ženklą, kurio pastatymu rūpinosi bei finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, pašventino Židikų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Dainoras Židackas.

Iš Raudonosios armijos – į partizanų būrį

1944 m. liepą Raudonoji armija grįžo į Lietuvą.
Platelių ežerą gaubiančiuose Paplatelės miškuose Lietuvos partizano kelią pradėjo žmogus, kuris į Lietuvą atėjo kaip okupantas – tai ukrainiečių tautybės partizanas AMBO. 

Apie AMBO asmenybę žinoma mažai, net nežinoma jo pavardė. Galime tik spėlioti, kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi asmuo pavarde Frolovas. Mat žūties metu pas jį tarp kitų dokumentų rasti dokumentai Frolovo pavarde. Tačiau tai tik hipotetiškas spėjimas, nes partizanai beveik niekada su savimi neturėdavo tapatybę patvirtinančių dokumentų.

Archyviniai duomenys apie AMBO atskleidžia, kad 1941m. jis buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. 1944 m. su Pabaltijo fronto armija atėjo į Lietuvą, tačiau tų pačių metų pabaigoje dezertyravo iš savo dalinio, kuris bazavosi ties Klaipėda.

MGB (sovietų specialiosios tarnybos) duomenys patvirtino jo tautybę – ukrainietis.
1945 m. pavasarį Paplatelės miškuose AMBO sutiko  su J. Jaukumo būrio partizanais ir įsiliejo į jų gretas. Kaip Lietuvos laisvės armijos Alkos rinktinės partizanas jis kovojo Platelių, Barstyčių, Ylakių, Sedos apylinkėse.

„Aš gyvas nepasiduosiu“

Detaliau apie AMBO partizaninės kovos istoriją tikriausiai nesužinosime. Yra išlikęs faktas, kuris neleidžia abejoti, kad tai būta drąsaus ir sumanaus partizano, – Alkos rinktinės vado K. Venckaus raportu, 1947 m. rugpjūtį AMBO paskiriamas Alkos rinktinės štabo vadu.

1947 m. rugsėjo 18 d. tapo lemtinga Ukrainos sūnaus AMBO gyvenime.
Keturi partizanai, tą dieną važiuodami arklio traukiamu vežimu, Asteikių kaime bandė kirsti kelią Seda–Židikai. Jų nelaimei, tuo keliu ėjo Židikų garnizono kariai. Prasidėjus susišaudymui, trims partizanams pavyko pabėgti, o AMBO buvo apsuptas.

Net būdamas mirties akivaizdoje AMBO išliko drąsus ir orus. Tai byloja MGB ataskaita, kurioje užfiksuotas fragmentas iš partizano dialogo su Raudonosios armijos kariais:
„Kareiviai, gyvas aš nepasiduosiu, savo gyvybę aš atiduosiu už nepriklausomą Lietuvą. Jūs kareiviai ir aš kareivis. Nenumeskite mano kūno kur nors į pelkę, palaidokite mane Židikų kapinėse. Aš ukrainietis, bet kovojau už Lietuvą. Aš dirbau Minske elektros suvirintoju ir mano gyvenimas buvo skurdus. Raudonoje armijoje karo metu buvau sužeistas į koją, bet gydytojas manęs gerai neišgydęs vėl pasiuntė į frontą. Aš nepatenkintas sovietų valdžia, todėl įstojau į partizanus. Man suimtam bus blogai, todėl aš gyvas nepasiduosiu.“
AMBO žodžius amžiams nutildė granatos sprogimas…

Dviejų partizanų istorijos

Apie J. Butą sužinome tik iš MGB ataskaitos, kurioje rašoma apie partizano likvidavimą. Ataskaitoje pažymima, kad buvo užverbuotas partizano artimos aplinkos žmogus, kuris 1947 m. birželio 4 d. gimtinėje apsilankiusį rezistentą nugirdė ir iškvietė kariuomenę. J. Buta, nenorėdamas gyvas patekti į saugumiečių rankas, nusišovė.

A. Akavickas-Šoferis nuėjo ilgą partizano kelią. Nors nieko nežinoma apie 1912 m. gimusio partizano gyvenimą iki 1945 m., tačiau tų metų pavasarį A. Akavickas jau žinomas, kaip A. Jasmonto-Žiogo vadovaujamo būrio partizanas. Būrys buvo sunaikintas 1945 m. rugpjūčio 5 d. Plikšilės (Barstyčių sen.) miško kautynėse.

A. Akavickas buvo vienas iš tų partizanų, kuriems pavyko prasiveržti pro miško apsupties žiedą. Vėliau A. Akavickas veikė kaip Ylakių kuopos Bizūno ar Žaibo būrio kovotojas. Pastaruosius sunaikinus veikė vienas, daugiausia laiko praleisdamas Latvijos miškuose. 

Partizaninio pasipriešinimo pabaigoje kaimuose siautė agentai provokatoriai, apsimetantys pogrindžio veikėjais. Saugumo bendradarbiai siekė užmegzti ryšius su pogrindžiu bei jo rėmėjais ir taip sunaikinti likusius partizanus ir pogrindžio tinklą.

1951 m. rugsėjo 16 d. A. Akavickas, tarpininkaujant ryšininkui, atėjo į Sedos girią, kur įvyko susitikimas su partizano rolę atliekančiu agentu. Susitikimo metu partizanas Adomas Akavickas-Šoferis buvo nušautas. 
Bėgant metams, pokario kovų aidai, jų dalyvių vardai ir slapyvardžiai vis labiau grimzta į užmarštį. Istorijos įamžinimas yra būdas išsaugoti ją ateities kartoms.
Genoveita GRICIENĖ

Laisvės kovų tyrinėtojas, kraštotyrininkas
Kęstutis SIDABRAS:
Nuo 1995 metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vykdo ir koordinuoja rezistencinio judėjimo įamžinimą visoje Lietuvoje. Atminimo ženklai statomi partizanų žuvimo, užkasimo, gimtosiose sodybose ir kt. vietose. Pagerbiami partizanų ryšininkai, partizanų rėmėjai. Jau pastatyta per 400 atminimo ženklų.
Mažeikių rajone tai – 11-tas ženklas. Prasidėjo viskas nuo Algimanto Muturo, po to prisijungė Albertas Ruginis, po jo, tiksliau dar prie jo, atėjau aš.
Laikas eina. Vis mažėja pirminių šaltinių, t. y. žmonių, kurie patys dalyvavo, savo akimis matė ir gali paliudyti. Lieka pasakojantys tėvų ar artimųjų liudijimus. Vis dar pasitaiko atrasti ir išlikusių dokumentų, naujų duomenų archyvuose.
Malonu, kad nuo pirmųjų ženklų pastatymo iki dabar visada dalyvauja LŠS Mažeikių kuopos šauliai.
Pagarba Generolo Povilo Plechavičiaus 801 šaulių kuopos vadui Pranui Trakiniui, dorai saugančiam partizanų atminimą. Malonu, kad prie organizacinių darbų prisideda Savivaldybė paveldosaugininkės Rūtos Končiutės-Mačiulienės asmenyje, vietos, kur statomas ženklas, seniūnija. Tuo labiau, kad, ženklą pastačius, reikia jį prižiūrėti: šienauti, neleisti želti krūmams, kartais paryškinti neįskaitomas raides.

Tarptautinės Ukrainos mokyklos Šiauliuose
direktorius Gedeminas Vyšniauskas:
Lietuvių laisvės kovose greta mūsų, lietuvių laisvės kovotojų, visada būdavo brolių iš Ukrainos. 1991 metais pats gindamas Lietuvos parlamentą jaučiau ukrainiečių vyrų pagalbą. Jie stovėjo drauge su mumis. Jų vėliava – greta mūsiškės. Šiandien minime partizaninių kovų didvyrius ir tarp jų – AMBO.
Ar galėjo numanyti tų laikų kovotojai, kad vėl ateis dienos, kai lietuviai ir ukrainiečiai stos į kovą su tuo pačiu priešu? Ar galėjo numanyti, kad ukrainiečių vaikai negalės mokytis Ukrainoje?
Mokykla ukrainiečių vaikams Šiauliuose atidaryta 2023 m. rugsėjo 1-ąją, ji įsikūrusi Vilniaus universiteto Šiaulių akademijai priklausančiame buvusios „Nuklono“ gamyklos trijų aukštų pastate.
Dabar mokyklą lanko apie 400 mokinių, jų skaičius dėl atvykstančių iš Ukrainos šeimų ir išvykstančių nėra pastovus. Mokiniai gali mokytis nuo pirmos iki 11-os klasės. Šiemet pas mus dirba 40 mokytojų. Mokykla jau turi susitarimą su Nacionaliniu Ukrainos licėjumi, tad jos įteikiami atestatai galioja Europos ir Ukrainos universitetuose.
Jau išleidome pirmuosius abiturientus. Jie neblogai integravosi įstodami į Lietuvos mokslo įstaigas. O Lietuvoje iš viso yra penkios ukrainiečių mokyklos: Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.
Paprasta tai yra tik žiūrint iš šono ir iš pirmo žvilgsnio. Ilgai reikėjo įtikinėti valdžią, kad ukrainiečiams reikia savos mokyklos, kur dirbtų ukrainiečiai mokytojai, kur būtų dėstoma ir lietuvių kalba. Pas mus dar mokoma anglų, prancūzų kalbų.
Madingai skamba šūkis – integruoti į lietuvių mokyklas, bet sėdi lietuvių klasėje penki ar šeši ukrainiečių vaikeliai ir ką mokytojams su jais veikti? Duoti knygeles spalvinti ? Mokymosi kokybė integruotose klasėse – labai žema.
Bendrabučio mokykla neturi. Vaikai išsibarstę po Šiaulius ir aplink, bet į pamokas suvažiuoja. Specialaus pavėžėjimo neorganizuojame.
Manau, kad mokyklų atidarymas ukrainiečių vaikams, kur jie gali mokytis savo gimtąja kalba, yra savotiška Lietuvos kova už Ukrainos laisvę. Vaikai visur yra vaikai. Jiems čia nėra lengva, jie nori grįžti namo, jie kartais nenori mokytis, bet Ukrainos ir Lietuvos mokytojai labai stengiasi, kad vaikai neliktų bemoksliai.