Spalio 6 dieną Sedoje buvo iškilmingai paminėtas 1944 metais įvykusio Sedos mūšio jubiliejus. Aštuoniasdešimt metų. Buvau paprašytas paskaityti pranešimą šia proga Sedos bažnyčioje. Pranešimo tezėmis norėčiau pasidalinti ir su žmonėmis, kurie apie šiuos įvykius žino nedaug.
1943 metais Kursko mūšį laimėjo Sovietų sąjunga. Vokietijos bandymas perimti iniciatyvą nepavyko, Vokietija perėjo į gynybą, ir labiau išmanantiems buvo aišku, kad Trečiojo Reicho pergalės reikės palaukti, gali būti ir visą tūkstantį metų.
Vokietijos laikysena ėmė keistis, jai reikėjo resursų ir sąjungininkų, taigi buvo galima tikėtis palankesnės pozicijos Lietuvos nepriklausomybės ar didesnio savarankiškumo klausimais. Taip pat buvo aišku, kad būsimose kovose labai svarbu lietuviams turėti Lietuvos kariuomenę. Prisimenant 1917–1920 metų situaciją, lietuvių patriotai, karininkai ir diplomatai tikėjosi, kad Vokietijai pasirašius separatinę taiką ar kitaip susitarus su Vakarų sąjungininkais, pavyks atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, bet už ją dar reikės pakovoti, todėl reikia visokiais būdais vengti didesnio įsitraukimo į Vokietijos kuriamas karines ir darbo organizacijas, tačiau išnaudoti kiekvieną progą kurti tai, kas galėtų tapti Lietuvos kariuomenės branduoliu.
Šiuo klausimu veikė Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Jam pavyko rasti supratimo kariuomenės sluoksniuose. Vokiškas pragmatizmas reikalavo telkti visas jėgas prieš Sovietų sąjungą. 1944 metų pradžioje vokiečiai nustojo vežti žmones darbams į Vokietiją, ieškodami paramos tarp Lietuvos autoritetų.
Susidarė sąlygos ką nors realaus nuveikti. Generolas Povilas Plechavičius, žinomas Lietuvoje dėl savo griežto nusistatymo ir patriotinės laikysenos, iškėlė vokiečiams aiškias sąlygas, sudarančias teisinį pamatą Lietuvos kariuomenei kurti, ir ėmėsi Vietinės rinktinės formavimo. Iniciatyva sulaukė plataus palaikymo tarp Lietuvos jaunimo, kandidatų jungtis prie rinktinės buvo kelis kartus daugiau nei numatyta vietų.
Negalėdamas visų priimti, Plechavičius neviešai ėmė formuoti kažką panašaus į buvusią Lietuvos šaulių sąjungą, vadinamuosius saugūnus, sudariusius tam tikrą Vietinės rinktinės ir viso lietuviško karinio establišmento vietinį tinklą, kuris slapta ginklavosi. Tokia netikėta sėkmė išgąsdino nacionalsocialistinį elitą, į Lietuvą atskubėjo SS vadas Himleris, kuris pakeitė iki tol buvusią Lietuvoje slaptųjų tarnybų ir okupacinio režimo vadovybę, paskirdamas į svarbiausią postą generolą majorą Hintze.
Toks pokytis nieko gero Vietinei rinktinei nežadėjo, prasidėjo trintis, bandymas perimti rinktinės batalionus, problemos su apginklavimu ir logistika. Kaip yra gerai žinoma, Plechavičiaus bandymai ginti rinktinę einant kompromisų keliu nedavė vaisių, nes jis nesutiko pasisakyti prieš Vakarų sąjungininkus ar lietuviais papildyti vokiečių kariuomenę. O generolui atsistatydinus, rinktinė buvo išformuota, dalis karių sušaudyta, dalis išvežta į Vokietiją, likusieji išsislapstė, kai kurie su ginklais ir uniformomis. Rinktinės vadovybė su pačiu Plechavičiumi priešakyje buvo įkalinta Salaspilio ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.
Buvo praleista progą suformuoti Lietuvos kariuomenę laiku ir tinkama forma. Himlerio nacių trumparegiškumas sužlugdė iš esmės gerą iniciatyvą.
*
1944 metų birželio 4 d. Normandijoje pradėjo išsilaipinimą amerikiečių, britų, kanadiečių ir kitų vakarų sąjungininkų daliniai. Tai iš esmės pablogino Vokietijos padėtį. Nesulaikius sąjungininkų išsilaipinimo zonoje, nebuvo galimybės suformuoti gynybinės linijos.
Pagal susitarimą su amerikiečiais ir britais, pradėjo didįjį puolimą ir Raudonoji Armija, tai vadinamoji Bagrationo strateginė operacija. Per kelis mėnesius sovietams pavyko forsuoti Dniepro gynybinę liniją, bandymai gintis didžiuosiuose miestuose daug nedavė, todėl frontas nusirito ne tik per Baltarusiją, Ukrainą, bet ir per Lietuvą.
Vokiečiams nepavyko sulaikyti sovietų net prie Nemuno linijos: forsavę šią upę ties Darsūniškiu sovietų tankai pasiekė Marijampolę, taip sužlugdydami vokiečių gynybą Kaune. Frontas nusistovėjo tik prie Rytprūsių sienos, o šiaurės Lietuvoje – prie Ventos upės. Pasitraukė į Prūsiją ne tik kariuomenė, bet ir visos nacių organizacijos
Tokia netikėta atomazga sujaukė visus vokiečių planus, pakirto armijų grupės „Centras“ pajėgas, daug karių ir technikos buvo prarasta. Žlugo ir lietuvių rezistentų planai: buvo manoma, kad frontui sustojus prie Nemuno, Užnemunėje pavyks organizuoti kokį nors rimtesnį pasipriešinimą. Panašiai atsitiko ir šiaurės rytų Lietuvoje: Aukštaitijos rezistentai, priklausę įvairioms organizacijoms, buvo priversti trauktis su pabėgėliais ir vokiečių kariuomene. Kartu su jais traukėsi ir jaunimas, vengiantis priverstinės mobilizacijos į Raudonąją armiją. Nespėję pasitraukti dideliais būriais rinkosi Lietuvos miškuose.
*
Šiame chaose nebeliko aiškios vadovybės nei tarp lietuvių, nei vokiečių civilinės valdžios, o pasitraukusiems nuo raudonojo maro lietuviams iš esmės liko du keliai – Lietuvos laisvės armijos pavyzdžiu pereiti į nelegalią padėtį pasirenkant partizanų kelią arba bandyti kovoti kartu su vokiečiais, išlaikant lietuvišką vėliavą.
Klausimas buvo sprendžiamas liepos 28 dienos atstovų susitikime Pievėnuose bei liepos 29 d. Viekšniuose. Balsų dauguma buvo nutarta pasirinkti antrąjį kelią, jei vokiečiai nesikiš į lietuviškų dalinių kūrimą ir duos uniformų ir ginklų.
Pievėnų susirinkimas vadu išsirinko kapitoną Izidorių Jatulį, štabo viršininku kapitoną Joną Čėsną, o patarėju – kunigą daktarą J. Steponavičių, kuris atliko tarpininko su vokiečių kariuomenės vadovybe funkcijas. Lietuviškas junginys buvo pavadintas Tėvynės apsaugos rinktine, štabas įkurtas Plinkšiuose, o jam vadovauti buvo pradėtas ieškoti vyresnysis karininkas. Tačiau vyresnieji karininkai nebuvo linkę bendradarbiauti su vokiečiais, pasimokę iš generolo Povilo Plechavičiaus pavyzdžio.
Pats Plechavičius, tik ką paleistas iš Salaspilio, atsisakė užimti rinktinės vado pareigas dėl sveikatos. Prie rinktinės prisijungė penki pulkininkai, tačiau Mečys Kareiva netikėtai mirė inspektuodamas dalinius. Kunigui Steponavičiui užmezgus ryšius su Žemaitijoje dislokuotos vokiečių kariuomenės pulkininku Mioderiu (Hellmuth Mäder), kuris kaip tik atvyko į frontą po sužeidimo Narvos fronte, trumpai tarnavo mokomajame Šiaurės armijų grupės centre, prasidėjus vasaros puolimui nuo liepos 24 dienos buvo paskirtas vadovauti Šiaulių gynybai, o trumpai vadovavo visai Centro kovinei grupei, dengusiai fronto barą tarp Kuršo ir Prūsijos. Už sėkmingas kovas rugpjūčio 27 dieną buvo apdovanotas ąžuolo vainiku prie Riterio kryžiaus.
Šis karininkas, nesileisdamas į politines detales, sutiko būti rinktinės vadu ir taip pat tarpininku su kariuomenės vadovybe. Iki galo nepatvirtintais duomenimis, pulkininkas vadovavo savo vardo operacinei grupei Kampfgruppe Möder, kuri kartais yra tiesiogiai siejama su sukurta Tėvynės apsaugos rinktine. Pulkininkas tikėjosi suformuoti lietuvišką diviziją bent iš trijų pulkų, bet iki galo suformuoti pavyko tik pirmąjį Lietuvių pulką (vadas – majoras A. Urbonas, kuris saugojo Ventos liniją nuo Papilės iki Mažeikių, pridengdamas vokiečių dalinių reorganizaciją po atsitraukimo, vėliau, rugsėjo pradžioje, pats buvo atitrauktas iki Sedos, kur įsirengė patikimisnes pozicijas. Buvo pradėtas organizuoti ir antras pulkas Barstyčiuose, jam vadovauti buvo paskirtas pulkininkas M. Kareiva, o šiam netikėtai mirus – pulkininkas leitenantas M. Naujokas.
Taip pat buvo susitarta, kad grįžtantys iš kovų lietuvių savisaugos batalionai bus priskiriami trečiam pulkui Telšiuose. Taip tikėtasi suformuoti Lietuvių savanorių diviziją.
Dr. Valdas RAKUTIS
Karo istorikas
Kaunas, 2024-10-07
Bus daugiau
Lietuvoje istorikų nėr – tik išgalvotos istorijos propagandistai. Žodžiu, profesionalūs dezistai, Kapsukėje parengti.