Penktadienį, spalio 18 dieną, D. Poškos pašaukti rinkosi žmonės Lėlaičiuose, o paskui ir Žemalėje paminėti poeto, kultūros veikėjo, švietėjo, leksikografo Dionizo Poškos 260-ųjų gimimo metinių. Tai tarsi iškilmių, vykusių Šilalės rajone, Bijotuose įsikūrusiame Dionizo Poškos Baublių muziejuje, tąsa.
Į Lėlaičius sukvietė Dionizo Poškos 260 jubiliejus
Visi sugužėjo į Lėlaičiuose buvusią dvarvietę, kur ir gimė D. Poška. Prie pastatyto informacinio stendo poeto gimtinėje kalbėjo šio susiėjimo iniciatoriai Rūta Končiūtė-Mačiulienė, Savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja, ir Povilas Šverebas, istorikas, pedagogas, švietėjas, knygų autorius, redaktorius, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytojas, visuomenininkas.
R. Končiūtė-Mačiulienė pažymėjo, kad būtent P. Šverebas pirmas pradėjo kalbėti, jog būtina paminėti iškilaus XIX a. pradžios švietėjo sukaktį, reikia pastatyti informacinį stendą, reikia koplytėlės, konferencijos.
Pastebėta – daug žmonių padėjo pasiūlymais, idėjomis, tad ir gali visi džiaugtis prasminga švente.
P. Šverebas pasveikino susirinkusius: „Sveikinu visus , atvykusius į žemę, kurioje iš tiesų gimė ir augo Dionizas Paškevičius. Aišku, skaitydami krikšto metrikus, matome, kad jis kilmingas ponas, tad nereikėtų mums sakyti, kad jis Poška. Tai gali būti kaip literatūrinis pseudonimas“.
Stende yra dokumento, parodančio jo gimimo vietą, tikslią data ir pavardę, nuotrauka. Būtent Povilas ir surado Dionizo Poškos krikšto metriką ir patvirtino literatūrologo Vytauto Vanago keltą hipotezę, kad poetas tikrai yra gimęs Žemalės parapijoje. Trumpai buvo aptarta, ir kas, kokie asmenys jungia mūsų rajoną su Šilalės rajonu, nes renginyje dalyvavo ir gausi muziejininkų delegacija iš to krašto.
P. Šverebas pasakojo apie dvarvietės sienos atkūrimą ir pakvietė visus nusifotografuoti. Be to, kiekvienas gavo dovanų – dailininkės Agnės Juškaitės sukurtą atviruką „Lėlaičių dvarvietė“, skirtą Dionizo Poškos 260 jubiliejui.
Koplytėlė – nuoroda į švietėjo gimtinę
Lėlaičiuose prie kelio į dvarvietę pakabinta koplytėlė, kurioje įamžintas šventasis Dionizas globėjas. Koplytėlę šventinęs kunigas Petras Smilgys supažindino, kas buvo šventasis Dionizas, o koplytėlės drožėjas tautodailininkas Alfonsas Bendikas, aptardamas kūrybinį sumanymą ir jo įgyvendinimą, džiaugėsi, kad koplytėlė su šventuoju Dionizu nuo šiol žymės kelią į D. Poškos gimtinę.
Konferencijos dalyviai apie Apšvietos laiko augintinį
Svetingai konferencijos dalyvius priėmė Žemalės bendruomenė – pabendravę prie kopūstynės lėkštės, žmonės rinkosi į Žemalės kultūros namus, kur visus sveikino smagia daina mokinukai ir Žemalės seniūnaitė Kristina Osinskienė bei bendruomenės pirmininkas Paulius Pocevičius.
Žemališkiai džiaugėsi, kad visi nuo mažo iki seno žino, kas yra D. Poška, kuo jis nusipelnė kultūrai. Nepraleidžiamas nė vienas šio šviesuolio gimtadienis. Istorija nėra svetima dabarčiai.
Konferencija pradėta G. Aleknos sukurtu filmu apie iškilmes Šilalės rajono Bijotų muziejuje – Baubliuose. Filmuotoje medžiagoje buvo galima išvysti Dionizo Poškos Baublių muziejuje pristatyto Lietuvos kultūros tarybos projekto ,,Pasakojančios langinės“ langines ir langą ne tik į D. Poškos poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos, bet jos atvertos į kitus Šilalės muziejus ir piliakalnius, apie kuriuos konferencijai įpusėjus kalbėjo muziejininkai iš Šilalės, o delegacijai vadovavo Antanas Ivinskis, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius.
Anot direktoriaus, D. Poška, kaip ir kiekvienas asmuo, veikė sumaniai, „dirbo pagal savo laiką ir mokslą “. Ir Baublius reikėtų traktuoti kaip dvaro lobyną. Ir tas kultūros lobynas, kad ugdytų žmogų, turi būti matomas, kitaip jis nedaro poveikio. Juk aukštų didikų kultūros turtų valstietis negalėjo matyti. Atotrūkį D. Poška sumažino. Jis galynėjosi su savo laiko iššūkiais.
Panaši mintis nuskambėjo pagrindiniame pranešime, kuriuo konferenciją pradėjo P.Šverebas. Pranešime „Kilmingojo Dionizo Paškevičiaus laikmetis ir laikas Lėlaičiuose“ aptarta Paškevičių giminės genealogija, kuri pagrįsta istoriniais dokumentais, kalbėta apie kilmingo žmogaus moralės supratimą, kaip jis keitėsi, kokią įtaką aukštakilmis galėjo daryti savo laikmečio žmonėms.
D. Pošką istorikas pristatė kaip Apšvietos epochos žmogų, kuris savo gyvenimu ir darbais galėjo vesti prie civilizacijos paprastą žmogų. Anot P. Šverebo, Baubliai reikalingi praeičiai šlovinti, nes tai pirmas muziejus. Bet svarbiausia, kad jie darė poveikį to laikmečio žmogui – vidutinis didikas atsisuko į mužiką ( valstietį baudžiauninką), kuris buvo toli nuo kultūros, bet per D.Poškos darbus ir asmenybę jis turėjo galimybę augti.
Istorijos idėjų poveikis laikui
Konferencijoje kalbėjusi mokytoja Laimutė Skabickienė pranešime „Laiko augintinių keliai“ pažymėjo tris datas: 1764–1997–2024. Lektorė kvietė išsiaiškinti, ką reiškia žodis augintinis – tai paimtas auginti ar išaugintas svetimas vaikas, o svetimas – priklausantis kitiems, nepažįstamas, tolimas. Ji kėlė klausimą, kaip reikia augti, gyventi, kad toks nebūtum, kad nebūtum svetimas žmonėms, gimtajam kraštui. Anot L. Skabickienės, pirmoji data žymi D. Poškos laiką, kad ir koks jis buvo, „šviesaus nusiteikimo žmogų“ (M.E. Breinšteinas taip pavadina D. Pošką) pagauna ir vienaip ar kitaip įstato į kultūros kelią. Šviesų nusiteikimą turi idealistai. Tai jie veikia žmones įvairiu laiku. D. Poškos išjudintas kultūros laukas brandina asmenybes ir šiandien. Mokytoja pristatė savo ir mokinių, Merkelio Račkausko gimnazijos 1997 m. gimnazistų, pasivadinusių vaikščiotojais, Dž. Keruako „Kelyje” žmonėmis, žygius į Lėlaičius, diskusijas.
Kartu augti visiems padėjo nuolatinis vadas P. Šverebas ir „šviesaus nusiteikimo žmogus“ D. Poška. Jis nesvetimas ir mūsų laikui. Su Poška sieja pasodinti dvarvietėje ąžuoliukai, nuolatinis lankymasis Žemalėje ir apmąstymai apie žmogų istorijoje. Jei istorijos idėjos niekas nejudina, ji apsamanoja, nedaro poveikio. Dalyvaujant jubiliejiniuose renginiuose matyti, kad D.Poška svetimas mūsų laikmečiui būti negali.
Apie šiuolaikinio jaunimo požiūrį į praeities kultūros kūrėją Dionizą Pošką skaitė Dionizo Poškos Baublių muziejaus savanorė Guoda Baldauskaitė.
Kompozicija „Svečiai Baubliuose“
Konferencijos pabaigoje visi lankėsi pas D. Pošką. Pristatyta Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro (režisierius Martynas Januška) ir folkloro ansamblio „Alksna“ (vadovai Dainora Petrikienė ir Algirdas Vilkas) publicistinė, poetinė kompozicija „Svečiai Baubliuose“.
Konferencijos dalyviai klausėsi D. Poškos dialogų su ryškiomis to laiko asmenybėmis Ivanu Loboika, Kajetonu Nezabitauskiu, Silvestru Valiūnu (pristatė teatro aktoriai), mokytoja Saulė Ragulienė skaitė ištraukas iš didžiausio kūrinio – poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. O Genovaitė Valantienė kalbėjo apie mažiausią žanrą – epigramą, kurią taip mėgo pats poetas. Visus sujaudino Martyno Januškos sumanytas ir daug kūrybinių jėgų iš Remigijaus Jokubausko pareikalavęs, taip pat Ingridos Jastromskienės ir Antano Dargio įgyvendintas muzikinis projektas – išdainuota giesmė pagal S.Gedos žodžius „Eilėraštis Dionizui Poškai“, kur kaip leitmotyvas skambėjo žodžiai „Pašauk, Dionizai, pašauk“.
Dar sugrįšime
Kiekvieno laikmečio žmonės randa savo santykį su buvusiais, kūrusiais „šviesaus nusiteikimo žmonėmis“. Tad „Pašauk, Dionizai, pašauk“ ir mes būtinai ateisime. Gal ne kasmet, gal į jubiliejų. Bet pabuvę Lėlaičiuose turime čia sugrįžti, nes „kiekvienas sąmoningas žmogus turi tokį dvasioje ir kraujuje glūdintį norą <…> žinoti savo tėvynės, savo tautos, savo krašto istoriją“ (D.Poška, „Kaimiečio artojo mąstymai“).
Genovaitė VALANTIENĖ,
pirmą kartą apsilankiusi ir Žemalėje, ir D. Poškos gimtadienyje
