Skubančiai ir greitai Japonijai pažinti reikia laiko

Milijonus gyventojų turintys, tačiau tylūs miestai, dangų remiantys dangoraižiai, per kelias valandas į kitą šalies pakraštį nuvežantys traukiniai, išskirtinio grožio gamta ir unikali kultūra, modernumas ir technologijos – visa tai darniai susipina Japonijoje.
Mums, dviem mažeikiškiams, trys spalio savaitės Japonijoje, o tiksliau centrinėje jos dalyje, praskriejo lyg akimirka. Praskriejo, bet padovanojo daugybę naujų potyrių, įspūdžių, kartu pasėjo svajonę kada nors dar ten sugrįžti.

Kelionės priešistorė – prieš penkerius metus

Savęs keliautojais nevadiname. Veikiau – pajudančiais, pasidairyti po Lietuvą ir pasaulį retkarčiais išsiruošiančiais žmonėmis. Žemaičiai turi žodį okatnus. Manome, kad jis mudviem tinka.

Pastarąjį kartą rimtesnė ir įdomesnė išvyka į tolimesnį užsienį buvo 2019 metais. Drauge su japone Yuko, su kuria pažintis ir draugystė užsimezgė internetu, Ispanijoje įveikėme pusketvirto šimto kilometrų besidriekiantį piligrimų kelią Camino Primitivo.

Jau tada, pasibaigus žygiui ir Ispanijos Santiago mieste braukiant atsisveikinimo su bičiule ašaras, galvose kirbėjo: kitas mūsų susitikimas – Japonijoje.

O po to buvo keleri nežinios metai, daugybę mirčių, skausmo pasauliui ir jo gyventojams atnešusi koronaviruso pandemija. Po jos apėmė nauja nežinia ir baimė – Rusijos pradėtas karas Ukrainoje.
Ir tik praėjusių metų gruodį įsidrąsinome, pasiryžome pirkti lėktuvų, skraidinančių į Japoniją ir iš jos, bilietus. Po to atėjo nusiraminimas: tikslą ir kryptį turime, o toliau bus, kaip bus.

Skrydis – su lenkų oro bendrove

Dairantis lėktuvų bilietų, mums patogiausias variantas buvo Lenkijos oro linijų bendrovės skrydžiai iš Varšuvos į Japonijos Naritos oro uostą.

Bilietai maršrutu Ryga–Varšuva–Narita ir atgal vienam asmeniui kainavo kiek daugiau nei 800 eurų.
Įsigiję bilietus pamažu ėmėme rinkti informaciją apie Japonijos miestus ir juose esančias lankytinas vietas – išskirtinius geišų ir samurajų rajonus, šventyklas, pilis, muziejus, parkus.

Keli įdomūs faktai: Japonija dalijama į prefektūromis vadinamus administracinius vienetus. Šiuo metu šalį sudaro 47 prefektūros. Tarpusavyje prefektūros jungiamos į regionus. Japonijos sostinę Tokiją dauguma žmonių supranta ir įsivaizduoja kaip vieną didžiulį 90 km iš rytų į vakarus ir 25 km iš šiaurės į pietus besidriekiantį miestą. Tačiau yra ne taip: Tokiją sudaro 26 miesto statusą turinčios gyvenvietės.
Spalio 2–25 dienomis mudu aplankėme dešimt miestų: Tokiją, Kamakurą, Enoshimą, Odavarą, Hakonę, Kyotą, Kanazavą, Tokayamą, Toyamą, Naritą. Kai kuriuose stabteldavome vos vienai nakčiai, kituose likdavome ir trims ar keturioms paroms.

Planuoti ir pirkti iš anksto – apsimoka

Planuodami lankytinų miestų ir vietų maršrutą, dairėmės ir viešbučių, hostelių, kuriuose galėtume priglausti savo kelionėje pavargusias galvas. Ieškant nakvynės vietų labiausiai pasitarnavo „Agoda“ ir „Booking“ – interneto platformos, kuriose registruojasi ir savo paslaugas siūlo įvairios apgyvendinimo paslaugas teikiančios įstaigos.

Keliaudami įsitikinome: Japonijoje veikiančios žmonių apgyvendinimo įstaigos savo klientų neapgaudinėja ir reputacijos susigadinti nenori. Tarp 11 viešbučių, svečių namų, kuriuose apsistojome, nebuvo nė vienos įstaigos, kurios darbuotojai būtų teigę: „Nematome jūsų apmokėjimo už nakvynę“ arba „Užsakymas neįvyko, pas mus apsistoti negalėsite.“ Keliautojai pasakoja, kad Europoje tokių dalykų, kai vietoj išsvajoto dušo ir švarios lovos lieki už durų, pasitaiko.

Beje, keliaujant į Japoniją, rezervuoti būsimąsias nakvynės vietas iš anksto verta. Čia galioja ir veikia principas: kuo anksčiau užsisakai, tuo pigiau gauni geriausius kambarius.
Prieš pradėdami dairytis nakvynės vietų, iš aplinkinių buvome sulaukę patarimų nakvoti vadinamuose „kapsulių“ viešbučiuose. Tačiau jų neišbandėme, nes apsistoti tokioje vos kelių kvadratinių metrų „kapsulėje“ vienam žmogui kainuoja nuo 45 eurų. O pasidairius įprastų, nedidelių kambariukų galima rasti ir už 36 eurus žmogui.

Dažniau naudoja ne banko korteles

Daugiau nei 100 milijonų gyventojų aptarnaujanti Japonijos transporto sistema pasaulyje garsėja savo modernumu ir efektyvumu.

Mus, nusileidusius Naritos oro uoste, perėjusius visas atvykėliams privalomas patikrinimo ir kitas procedūras, ta moderni realybė išgąsdino: o kaip nusigauti į už 60 kilometrų esantį pirmąjį viešbutuką? Bet mes turėjome, kas mus pasitiko, laukė, palydėjo ir padėjo susitvarkyti visus būtiniausius reikalus – mūsų bičiulė Yuko.

Japonai tam, kad nereikėtų visur kaišioti bankinių mokėjimo kortelių ir rizikuoti jų prarasti, yra sugalvoję savitą sistemą. Japonai naudoja „Suica“, „Pasmo“ ir kitų pavadinimų plastikines korteles, į kurias specialiais aparatais įsideda pageidaujamas pinigų sumas, o paskui šiomis kortelėmis sumoka už traukinių, metro bilietus, prekes parduotuvėse, gėrimų ir maisto automatuose.

Vienas pirmųjų reikalų buvo tokias korteles įsigyti. Įsigijome, išmokome papildyti ir paskui jos ne kartą labai palengvino mūsų viešnagę Japonijoje. Pavyzdžiui, keliaujant metro ir traukiniais, užtekdavo jas pridėti prie įėjimo-išėjimo vartuose įtaisytų skaitytuvų. Skaitytuvai kaipmat nuskaitydavo tokią pinigų sumą, kiek kainuodavo kelionė. Tokių kortelių neturintys turistai kaskart vargsta pirkdami vienkartinius bilietėlius, suka galvas, kiek kainuoja nuvažiuoti iš taško A į tašką B. O juk kai nepažįsti miestų, nesusivoki jų pavadinimuose, kiekvienas bilietėlio pirkimas – kankynė.

Kapinių iškeldinimas – ne skandalas

O dabar šiek tiek apie aplankytas ir pamatytas gražiausias, įdomiausias Japonijos vietas.
Pirmąsias porą dienų praleidome Tokijo megapolio Akasakos rajone.

Klaidžiodami po šį verslo, biurų, įvairių įstaigų rajoną, užėjome tarp dangoraižių įsispraudusias budistų kapinaites. Jose pavyko perskaityti informaciją gyviesiems apie tai, kad šioje vietoje bus statomas pastatas, todėl iki tam tikros datos privaloma iškeldinti savo mirusių artimųjų atminimą saugančius antkapius.
Vėliau mūsų bičiulė Yuko paaiškino: žemė Japonijoje vertinga, todėl pastatų, kvartalų plėtra kartais vykdoma ir kapinių sąskaita – jos panaikinamos, o jų vietoje išdygsta dangoraižiai. Skamba baisiai? Gal.

Tačiau reikia turėti mintyje, kad budistų kapinėse mirusiųjų kūnai nėra laidojami. Kapavietėje padedamas tik antkapis ir urna su velionio pelenais. Tad gal visą šį turtą pasiimti, jam surasti kitą vietą ir ne taip skausminga…

Japonijoje jau 17 valandą sutemsta ir sutemos būtent tokiu metu užslenka visada. Mums, lietuviams, pripratusiems, kad tamsusis metas ir jo trukmė labai priklauso nuo metų laiko, tai buvo neįprasta. Bet vakarais ir naktį Japonijoje vaikštinėti ir saugu, ir jauku. Net jei parkai, skverai, gatvės, šventyklos ir nėra apšviestos tiek, kiek lietuvis tikisi ir norėtų.

Jei kalbėtume apie apšvietimą, Japonija nėra šviesi, nespiginama baltomis apšvietimo lempomis. Priešingai, šviesomis tarsi žaidžiama, bandoma išgauti kuo daugiau šešėlių ir taip išryškinti aplinkos – medžių, krūmų, gėlių – grožį.

Dera gamta, menas, technologijos

Kitas mūsų sustojimas buvo beveik 200 tūkst. gyventojų turintis Kamakuros miestas. Jame aplankėme ir apžiūrėjome dar XIII amžiuje pastatytą beveik 14 metrų aukščio, 12 tonų sveriančią Budos skulptūrą – „Didįjį Budą“.

Beveik visose šventyklose prie Budos ir kitų dievų skulptūrų yra įrengtos dėžutės, į kurias lankytojai, melsdamiesi ir tikėdamiesi tų dievų užtarimo ir visokių gėrybių, gali paaukoti vieną kitą pinigėlį. Galioja toks paprotys: pinigėlis įmetamas, tada reikia du kartus nusilenkti, du kartus suploti delnais ir dar dukart nusilenkti.

Beje, japonai didžiuojasi savo kultūros vertybėmis, o kai kurie jų lankyti atvyksta pasipuošę tradiciniais drabužiais – kimono, su puošniomis šukuosenomis. Kai kurie naudojasi kimono nuomos salonų paslaugomis. Atkartoti tai, ką ir kaip daro japonai, bando ir dalis turistų. Bet iš šalies žvelgiant, jie atrodo truputį keistai – lyg paukščiai ne su savo plunksnomis.
Kitą dieną susiruošėme neilgai kelionei traukiniu į Enoshimos pusiasalį. Ten, kopdami į kalną, apžiūrėjome šventyklų kompleksą, parką, kuriame dera žmogaus rankomis sukurti meno kūriniai ir gamta, gėrėjomės įspūdingais peizažais iš 48 metrų aukščio apžvalgos bokšto, pavadinto „Enošimos jūros žvake“.

Nakvynė senoviškame name

Bene didžiausią įspūdį kelionėje paliko kalnų miestelis Hakonė. Apsigyvenome senoviškame japonų name – rioakane – įkurtuose svečių namuose, devynių tatamių kambaryje žemomis lubomis, girgždančiomis lentinėmis grindimis. Miegoti teko ne įprastose lovose, o ant čiužinių. Tatamis – iš bambukų pluošto pagamintas kilimėlis. Kambarių dydis Japonijoje vis dar nusakomas naudojantis šiuo – tatamių – matu. Kuo daugiau kilimėlių, tuo kambarys didesnis. Mūsiškis – devynių tatamių kambarys – buvo, manytume, kokių penkiolikos kvadratinių metrų ploto.

Viena įdomiausių pramogų Hakonėje – funikulieriumi, ant lynų pritvirtintais keltuvais, nukakti prie Ashi ežero ir jame paplaukioti didžiuliu mediniu piratų laivu. Beje, sėkmės atveju arba, tiksliau, kai dangumi neplaukia debesys arba jo neaptraukia rūkas, keliaujant Ashi ežero link, tolumoje galima pamatyti japonų pasididžiavimą – Fudži kalną. Mums tokia sėkmė nusišypsojo jau paskutinę viešnagės Hakonėje dieną. Besikeliant keltuvu, jame buvę japonai ėmė aikčioti ir ploti, o mes jiems pritarėme.

Atstumus matuoja ir suvokia kitaip

Laivu perplaukus Aši ežerą, pasigėrėjus įspūdingais peizažais ir drauge su keliautojų minia tvarkingai laipinantis iš laivo, ausys „pagavo“ lietuviškus žodžius – kaip smagu juos išgirsti.

Juodaplaukių japonų būryje netrukome pamatyti, kad lietuviškai kalbasi šviesiaplaukių lietuvaičių pora
Užkalbinę sužinojome, kad vilniečiai po Japoniją savarankiškai keliavo porą savaičių, o Hakonė bei Aši ežero apylinkės buvo vienos iš paskutinių jų kelionės stotelių. Tvarkinga, švari Japonija su labai draugiškais ir paslaugiais gyventojais kraštiečiams, lygiai taip pat kaip ir mums, paliko didžiulį įspūdį. Palinkėję vieni kitiems sėkmės, atsisveikinome.

Mudu patraukėme Kioto link. Keliaudami į senąją Japonijos sostinę pirmąkart išbandėme japonų išradimą ir stebuklą – greitąjį traukinį šinkanseną, įtaisytą ant vieno bėgio. Daugiau nei 400 kilometrų atstumą įveikėme per pustrečios valandos.

Beje, pastebėjome, kad japonai atstumus nuo vienos vietos iki kitos, nuo vieno miesto iki kito matuoja kitaip nei europiečiai. Jie atstumus matuoja laiku: laiku. praleistu kelyje, minutėmis, kiek užtrunkama nueiti nuo namų iki artimiausios metro ar traukinių stotelės. O mes vis norėjome sužinoti, koks atstumas iki reikiamos vietos yra kilometrais.

Bilietai nėra brangūs

Kiote, Kanazavoje, Tokayamoje, Toyamoje, Naritoje aplankėme dar daugiau įvairių kultūros bei gamtos stebuklų: kalno papėdėje prieš 1200 metų ant polių pastatytą Kiomizu šventyklą, kuri šiandien puikuojasi UNESCO pasaulio paveldo objektų sąraše, nacionaline Japonijos vertybe laikomą Sanjūsangendo muziejų, kuriame po vienu stogu saugoma 1001 budistų dievybių skulptūra, geišų ir samurajų kvartalus, Kenrokuen sodą Kanazavoje. Takayamoje, muziejuje, panašiame į lietuvišką liaudies buities muziejų Rumšiškėse, sužinojome, kaip japonai gyveno seniau, kokiais būdais gynėsi nuo šalčio. Savo viešnagę baigėme Takayamos mieste ir aplankėme du muziejus – viename jų pristatoma dukart per metus vykstančio festivalio vežimų ekspozicija, kitame galima pasigrožėti miniatiūriniais japoniškais pastatais.

Įdomu tai, kad bilietų į muziejus, pilis ir šventyklas kainos Japonijoje nėra didelės. Vienam žmogui aplankyti tokį objektą vidutiniškai kainuoja 3–4 eurus. Daugiausia – po 10 eurų – sumokėjome už apsilankymą Hakonės meno muziejuje po atviru dangumi. Kita vertus, apsilankymas dalyje parkų, sodų, šventyklų, net 45 aukštų Tokijo metropoliteno dangoraižyje nieko nekainuoja.

Čia savo pasakojimą ir baigsiu, nes suprantu: tekste visko, ką pamatėme per tris savaites, perteikti neįmanoma. Nelabai įmanoma to padaryti ir nuotraukomis, nes jų daug, įvairių, o laikraštis – ne guminis.
Žodžiu, lieka tik konstatuoti: Japonija – draugiškų, paslaugių žmonių šalis. Ir net jei kai kuriose vietose vietinių gyventojų, keliautojų būna sausakimša, Japonija vis tiek laukia svečių ir yra pasirengusi juos priimti.
Nuotr. iš asmeninio archyvo