Už tai, kaip čia puoselėjamas bei reprezentuojamas etninis identitetas, Skuodo rajoną pelnytai galima vadinti bene žemaitiškiausiu visoje Lietuvoje. Propaguodama ne tik šio rajono, bet ir visos Žemaitijos savitumą – žemaičių tarmę, ypač daug yra nuveikusi Skuodo savivaldybės viešoji biblioteka: ji ne tik rengia kuriantiems žemaitiškai skirtus konkursus, bet ir populiarina tų konkursų dalyvių kūrybą, kad ji taptų prieinama skaitytojams.
Etninės kultūros vertybes globoja valstybė
Į kiekvieno išsilavinusio lietuvio sąmonę yra „įaugę“ vienos žymiausių asmenybių mūsų kalbos ir valstybės istorijoje – Mikalojaus Daukšos – žodžiai: “Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas. Panaikink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera“. Peikdamas lietuviškos kalbos apleidimą, M. Daukša rašė: „Kurgi yra pasauly tokia menka ir nieko verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu, platinimu“. Žinomas kalbininkas bei žemaičių tarme rašantis poetas Aleksas Girdenis dar labiau sustiprina cituotas mintis: „Mokykis, jei nori, dieną naktį – jokia kalba netaps tokia, kaip gimtoji tarmė, – tokia sava, kad jos nė negirdi klausydamasis, o girdi tik pačias, rodos, mintis“. Tad, anot A. Girdenio, praradę tarmę, „mes nejučiomis prarandame pačią vertingiausią savo asmenybės dalį, žengiame pirmąjį žingsnį į netikrų kosmopolitinių vertybių pasaulį… Kalba ir tarmė – tai ne šiaip ženklų sistema, tai – savotiškas pasaulio modelis, lyg nepakartojami langai, pro kuriuos mes žvelgiame į pasaulį. Kuo daugiau tokių langų – tuo daugiau nepakartojamų žvilgsnių, tuo didesnė garantija, kad ir tauta, net ir visa žmonija daugiau sužinos apie pasaulį ir save pačią“. Filosofas Krescencijus Stoškus kalba dar konkrečiau: „Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti, kaip tradicija“. O tarmės ir yra kalbos tradicija, sudaranti bendrinės kalbos šaltinį.
Lietuvių kalbos tarmės – tikras mūsų tautos pasididžiavimas. Kadangi pasaulyje reta tokių unikalių atvejų, kad toks mažas plotas turėtų tiek daug ir, svarbiausia, tokių skirtingų tarmių. Tad A. Girdenis ragina būti išmintingiems – eiti išvien su kultūringiausiomis Europos tautomis, kurios jau senokai suprato, kad tarmių naikinimas – tas pats etnocidas, kaip ir tautų. Kadangi tikroji kalbos ir tautos gyvastis slypi tarmėse. Šios mintys išsakytos daug anksčiau (1990 m.) negu buvo priimtas LR „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas“ (1999 m. rugsėjo 21 d.), kuriame tarp kitų etninių vertybių minima ir atskirų Lietuvos regionų savitumą pabrėžianti tarminė kalba. Įstatymo preambulėje teigiama, jog LR Seimas priima šį įstatymą, „suvokdamas, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas; pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą“. Etninės kultūros valstybinės globos uždaviniai – „puoselėti natūralioje aplinkoje gyvuojančios etninės kultūros raišką; ugdyti kalbos etninį savitumą, užtikrinti tarmių ir etninių vietovardžių išlikimą“.
Žemaitiško identiteto propagavimas Skuodo rajone
Nuo XVI a. iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio būta net vienuolikos žemaičių kultūrinių-literatūrinių sąjūdžių, kurie turėjo didelės įtakos ne tik pačių žemaičių savimonės formavimuisi, jų grožinės literatūros atsiradimui bei kitimui, bet ir visai Lietuvos kultūrai, o ypač – literatūrai. Nors XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, formuojantis lietuvių bendrinei kalbai, kuri pirmiausia įsitvirtino kaip rašto kalba, žemaičiai liko nuošalėje, jie su tuo nesusitaikė: XX a. ketvirtajame dešimtmetyje savo veiklą ėmė plėtoti dvyliktasis žemaičių kultūrinis-literatūrinis sąjūdis. Jo rezultatas – 1936 m. Šiauliuose surengta pirmoji žemaičių rašytojų konferencija, o 1938 m. Kaune išleista Žemaitijos rašytojų kūrybos antologija „Žemaičiai“.
Sovietmečiu žemaitiško identiteto ir jį rodančios tarminės kalbos propagavimo idėjos aprimo. Bet, prasidėjus vadinamajam „atšilimui“, žemaičių šviesuomenė vėl panoro sugrąžinti savo gimtąją žemaičių tarmę ne tik į viešąjį gyvenimą, bet ir į literatūrą: 1991 m. Palangoje išleistas pirmasis Lietuvoje nuo pradžios iki galo žemaitiškas ir daug grožinės literatūros spausdinęs laikraštis „A mon sakaa?“, o 1993 m. pabaigoje vietoje jo pradėtas leisti kultūrinis-literatūrinis žurnalas „Žemaičių žemė“. Abiejų leidinių sumanytoja ir rengėja – iš Skuodo rajono kilusi žurnalistė Danutė Mukienė. Taip sutapo, jog tam, iki šiol tebesitęsiančiam, žemaičių kultūriniam-literatūriniam judėjimui pradžią davusių „Žemaičių rašybos patarimų“ (1991 m.) vienas bendraautorių – taip pat skuodiškis, Šiaulių universiteto prorektorius, kalbininkas Juozas Pabrėža (jis knygelę parašė kartu su iš Mažeikių rajono kilusiu kalbininku A. Girdeniu. – D. M.). Tad nekeista, kad, atliepdamas žemaitiško rašto atsigavimo tendencijas, Skuodo rajono laikraštis „Mūsų žodis“ tuojau pat ėmėsi spausdinti ne tik tarmišką publicistiką, bet ir grožinę literatūrą. O dar vėliau Skuode pradėti rengti jį bene žemaitiškiausiu visoje Lietuvoje leidžiantys laikyti unikalūs renginiai: žemaitiškos grožinės kūrybos konkursai, skirti tarmiškai rašantiems, „Žemaitiški skaitymai“ – skaitantiems bei respublikiniai žemaitiškos dainos konkursai – dainuojantiems.
Skuodo rajono savivaldybė Respublikoje išgarsėjo, priėmusi nutarimą net ir tarybos posėdžiuose kalbėti ne lietuvių bendrine kalba, o gimtąja žemaičių tarme. Nors pastaruoju laiku šio nutarimo paisoma toli gražu ne visada.
Bibliotekos indėlis puoselėjant gimtąją tarmę
Ypač daug, puoselėjant ir reprezentuojant ne tik Skuodo rajono, bet ir visos Žemaitijos etninį savitumą, yra nuveikusi ir veikia Skuodo savivaldybės viešoji biblioteka, vadovaujama Jono Grušo: praėjusiųjų metų pabaigoje kuriantiems žemaičių tarme paskelbtas jau trečiasis respublikinis konkursas. Jam kūrybą reikia pateikti iki gegužės 1-osios.
Pirmasis konkursas rašantiems žemaitiškai Skuodo rajone surengtas dar 1996-aisiais. Jį inicijavo Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyrius, vadovaujamas tuomet aktyvaus žemaitiškumo puoselėtojo Evaldo Razgaus. Tačiau jaunosios kartos tąsyk sudominti konkursu nepavyko – per metus nesulaukta nė vieno moksleivio kūrinio. Tad dviejų premijų 1996-ųjų gruodį įvykusiose konkurso užbaigtuvėse, arba žemaitiškos poezijos ir prozos vakare, tiesiog nebuvo kam įteikti. Suaugusiųjų grupėje nugalėtojais pripažinti ir Skuodo rajono savivaldybės įsteigtais piniginiais prizais apdovanoti skuodiškė Dalia Tamošauskaitė ir Liepojoje (Latvija) gyvenantis, bet iš Skuodo rajono kilęs Ambroziejus Jankus.
Na, o vėliau tarmiškos grožinės kūrybos konkursus ėmė rengti Skuodo savivaldybės viešoji biblioteka. Ypač didelio kuriančiųjų žemaičių tarme sulaukė pirmasis, įvykęs 2001-aisiais: kūrybos pateikė net 37 autoriai ne tik iš Skuodo (tokių tebūta tik keturiolikos. – D. M.), bet ir iš Plungės, Kretingos, Mažeikių, Šiaulių bei Latvijos. Kompetentinga vertinimo komisija, kurioje dirbo nepriklausomo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorius, aktyvus Žemaičių kultūros draugijos narys Juozas Vyšniauskas; poetas ir žurnalistas Stasys Jonauskas; žemaitiškumo Klaipėdoje puoselėtoja, žymiojo „Žemaičių alkieriaus“ vadovė, žurnalistė Janina Zvonkuvienė; jau minėti Danutė Mukienė ir Juozas Pabrėža, išrinko tris konkurso nugalėtojus: pirmoji vieta ir vėl paskirta Daliai Tamošauskaitei, antroji – skuodiškiui Augenijui Zabičiui, trečioji – rietaviškei Birutei Lengvenienei. Paskatinamieji prizai atiteko Juozui Jankauskui iš Erslos kaimo Skuodo rajone bei Adelei Semenavičienei iš Salantų Kretingos rajone. Pastarajai dar įteiktas ir specialus laikraščio „Mūsų žodis“ prizas. Skuodiškė Stasė Jurgilevičienė tuomet pelnė žurnalo „Žemaičių žemė“, a. a. Vaclovas Pocius – asmeniškai J. Zvonkuvienės įsteigtą prizą.
Anuomet Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyrius turėjo tradiciją už nuopelnus, puoselėjant etninį savitumą, skelbti „Metų žemaičio“ nominaciją. 2002-ųjų kovo 1-ąją, pirmojo respublikinio žemaitiškos grožinės literatūros konkurso laureatų apdovanojimo vakare, ši nominacija įteikta konkurso iniciatoriui – Skuodo bibliotekos direktoriui J. Grušui. Prieš tai minėtas titulas buvo suteiktas iki pat šiol gyvuojančio ir plačiai po Lietuvą gastroliuojančio Skuodo žemaičių teatro įkūrėjui, vadovui, dramaturgui, režisieriui ir aktoriui Edmundui Untuliui, išdrįsusiam savo vadovaujamame teatre žemaitiškai pastatyti net tokio garsaus dramaturgo, kaip H. Ibsenas, pjesę.
2004 m. gegužės 5 d., minint lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį, apdovanoti antrojo Skuodo bibliotekos surengto žemaitiškos kūrybos konkurso nugalėtojai. Tuomet laurus pasidalino ir vėl pirmąją vietą pelniusi Dalia Tamošauskaitė, Stasė Jurgilevičienė bei Arūnas Jurevičius.
Kai kurie Skuodo rajono literatai, įgiję patirties vietoje rengiamuose konkursuose, vėliau nuskynė laurus tolimesniuose. Štai, pavyzdžiui, skuodiškis Augenijus Zabitis, savo žemaitišką kūrybą pasirašinėjantis Pranio Žvinklio pseudonimu, net dukart tapo pastaraisiais metais pradėtų rengti respublikinių tarmiškos kūrybos konkursų nugalėtoju. O tarp prizininkų teko laimė patekti ir G. Daukantienei, ir E. Untuliui, ir minėtai D. Tamošauskaitei.
Na, o bene reikšmingiausias Skuodo bibliotekos darbas, puoselėjant etninį identitetą, – 2008-aisiais išleista žemaitiškos prozos ir poezijos rinktinė „So meilė tievėške“, kurioje spausdinama net 29-ių Skuodo rajone gyvenančių ar iš čia kilusių autorių kūryba. Knygos leidybą parėmė Skuodo rajono savivaldybės kultūros plėtros projektų rėmimo fondas. Kalbą sutvarkė minėtas J. Pabrėža. Nors šis leidinys gyvai pristatytas beveik pusėje Lietuvos, iki šiol vis dar sulaukia didelio dėmesio visur, kur tik parodomas. Tad netrūko norinčių jį įsigyti ir šį mėnesį Klaipėdoje surengtose Skuodo rajono kultūros dienose.
Kadangi šiais laikais kūrybinių konkursų gausa nelepina, pasigirsta minčių, kad, užuot vis rengusi kūrybinius konkursus žemaičiams, Skuodo biblioteka paskelbtų kokį ir rašantiems lietuvių bendrine kalba. Kadangi tas, kam, pačiam nesant žemaičiui, bent sykį teko išgirsi žemaitišką šneką ar kurį laiką pagyventi Žemaitijoje, puikiai supranta, jog skirtumas tarp žemaičių ir aukštaičių – tai kur kas daugiau negu kitokia tartis ar žodžių tvarka sakinyje. Tai – visai kitokia pasaulėjauta ir pasaulėvoka. Todėl bet koks tekstas, iš bendrinės kalbos išverstas į žemaičių tarmę, nė iš tolo neprilygs parašytam žemaitiškai. Skuodo viešosios bibliotekos direktorius J. Grušas, netgi oficialiuose renginiuose kalbantis tik žemaitiškai, kategoriškas: „Aš niekada nerengsiu jokių konkursų bendrine kalba!.. Jų ir taip yra. O Skuodas juk – Žemaitija, mes – žemaičiai… Tad ir turime stengtis išlaikyti bei palikti ateinančioms kartoms savo gimtąją žemaičių tarmę. Tuo labiau, jog pastaruoju laiku atsiranda vis daugiau žemaičių, mieliau kalbančių lietuvių bendrine kalba negu savo gimtąja“.
Dalia MARKAVIČIENĖ
Gimtąją tarmę propaguojantis J. Grušas visur ir visada kalba tik žemaitiškai.
Unikalus Skuodo savivaldybės viešosios bibliotekos leidinys – žemaitiškos prozos ir poezijos rinktinė „So meilė tievėške“.
