Viekšnių senosios vaistinės muziejaus parodų salėje atidaryta Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario mažeikiškio Česlovo Pečetausko meninės kalvystės darbų paroda.
Česlovas mano, kad skaičius „trys“ jo gyvenime šį tą reiškia.
„Iš anksto specialiai parodai nesiruošiau. Tačiau kai dabar suskaičiavau darbus, pasirodo, kad jų čia 33. Šiais metais sukaks 33, kai esu vedęs. Turiu 3 anūkus. Tik štai žmona vaikus tepadovanojo du: dukrą ir sūnų“, – juokiasi jis.
Į VIEKŠNIUS
GRĮŽO ANTRĄ KARTĄ
Viekšniuose tai jau antra autorinė Č. Pečetausko darbų paroda.
Anot kalvio, ši paroda tarpinė, kitaip sakant, pasiruošimas kitų metų sausio mėnesį Mažeikių muziejuje rengiamam dideliam savo darbų pristatymui.
Tai įvairiausių konfigūracijų, formų ir dydžių žvakidės, kryžiai-saulutės, židinio instrumentai, stovai gėlėms, tvorelė, dekoratyvinės interjero puošmenos, suvenyrai.
Iš viso tai 11oji Č. Pečetausko darbų paroda. Be to, Česlovas kiekvienais metais drauge su kitais menininkais dalyvauja 2–3 parodose rajono, apskrities bei šalies parodų salėse.
PASTARAISIAIS METAIS – RENGINIŲ GAUSA
Č. Pečetauskas yra demonstravęs kalvystės meną Suomijoje. 2005ųjų spalio mėnesį jis buvo pakviestas į Vokietiją, kur Karbeno mieste eksponavo savo darbus.
Įsimintinas 2004 metų gruodį dešimtyje šalies apskričių vykęs konkursas „Auksinio vainiko“ nominacijai gauti. Jame dalyvavo 800 įvairių meno sričių tautodailininkų. Apskrities atrankinėje visų žanrų parodoje regioninio turo diplomą taikomojo žanro srityje vienintelis apskrityje laimėjo Česlovas.
Į nominantų dvidešimtuką, kuris dalyvavo Vilniuje vykusiame respublikiniame „Auksinio vainiko“ konkurse, patekęs mažeikiškis kalvis sako, kad tai esąs puikus jo darbo įvertinimas.
Šiais metais Lietuvos tautodailininkų sąjungai sukako 40 metų. Ta proga Vilniaus taikomosios dailės muziejuje vyko jubiliejinė visų žanrų tautodailininkų darbų paroda. Savo darbus pristatė ir Č. Pečetauskas.
Praėjus metams po šio konkurso, Česlovui buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Tai – naujas dalykas. Šis statusas jo savininką pastato į vieną gretą su menininkais profesionalais, nors pastarieji tuo ir nelabai džiaugiasi. Telšių regione tokį statusą turi tik trys tautodailininkai, rajone Česlovas yra vienintelis.
Mažeikiškis rodo 2005 metais Žemaičių muziejaus „Alka“ išleistą knygą „Mažosios architektūros paminklų viršūnės ir antkapių kryžiai“. Į ją įtraukti visi 7 Žemaitijos kalviai, tarp jų ir trys mažeikiškiai: Algirdas Stankus, Virgilijus Mikuckis ir Česlovas Pečetauskas.
„Dažnai tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, parodose, mano meninės kalvystės darbai iškeliauja ir į sostinę. Štai ir dabar Tautodailininkų sąjungos salone ekspozicijai (beje, darbai parduodami) esu palikęs 6 kryžiussaulutes. Per visus šiuos renginius mano kūrybinis gyvenimas tarsi susidrumsčia, tačiau manau, kad visa tai man išeina tik į naudą“, – dėmesį kūrybai teigiamai vertina pašnekovas.
PER DARBUS NEBELIEKA LAIKO ŠEIMAI
Kūrybinį meninės kalvystės meistro gyvenimą drumsčia ne tik renginiai ir parodos. Laiko reikia skirti ir savo mokiniams. Plungės metalo gaminių įmonėje „Saprega“ Česlovas turi du mokinius, būsimuosius kalvius. Įmonėje yra reikalingų medžiagų, metalo atliekų, žodžiu, visos sąlygos kūrybiniams sugebėjimams ugdyti.
„Pastaruoju metu esu labai užsiėmęs. Užvakar ruošiausi parodos ekspozicijai Viekšniuose, vakar dirbau su savo mokiniais Plungėje, šiandien – parodos atidarymas, rytoj vykstu į Joniškį, kur dalyvausiu respublikinės konkursinės tapybos parodos Adomo Varno premijai gauti uždaryme. Šioje parodoje, kurioje eksponuojama per 50 visos šalies autorių darbų, dalyvauja ir 4 tautodailininkai iš Mažeikių. Esu rajono Tautodailininkų draugijos pirmininkas, tad reikia lydėti savo draugijos narius, pasirūpinti transportu“, – apie savo kasdienius rūpesčius pasakoja Česlovas.
Per tris vedybinio gyvenimo dešimtmečius kalvis sako niekada neturėjęs „problemų“ su žmona. Pats kilęs iš Šlapaberžės kaimo (Kėdainių r.), vedė viekšniškę, ir viešai patikina, kad Marija esanti pati geriausia žmona visame Viekšnių miestelyje. Sako niekada nesulaukęs priekaištų, kad kalvystė atima vyro dėmesį.
Kalbant rimtai, Česlovas savo šeimos narių dėmesiu tikrai nelepina. Pasiruošimai parodoms, užsakymai, nuolatiniai rūpesčiai kiekvieną dieną, o kartais ir naktį aplankančios mintys neleidžia atsipalaiduoti ir ramiai užmigti.
Parodos atidaryme dalyvavo ir Česlovo vaikai bei trys anūkai. Vyras neslepia labai norintis, kad nors vienas pratęstų giminės tradiciją ir perimtų jo „ligą“ – kalvystę. Simonas, kuriam greitai bus aštuoneri, jau bando, įsitvėręs abiem rankom, nulaikyti kūjį. Perpus mažesnis Gustavas pritariamai linksi galva ir sako, kad bus kalvis kaip ir jo senelis. O Augustė kiekviena proga piešia seneliui sveikinimus.
„Jie dar per maži, gal dar ne laikas kalbėti apie tai, kas iš jų išaugs. Gabumų piešti vaikai turi, bet versti kuo nors užsiimti būtų negerai. Viskas turi susiklostyti savaime“, – įsitikinęs Česlovas.
KALVYSTEI – 26 METAI
Vyras puikiai prisimena savo pirmąjį darbą. Kažkas jam padovanojo rutulio formos žvakę, primenančią pomidorą. Tada ir buvo sukonstruotas pirmasis kalviškas darbas – nedidelė žvakidė, pavadinta „Pomidoru“.
Nuo to laiko praėjo 26eri metai. Maždaug prieš tiek pat metų buvusiame Statybos treste, kur Česlovas dirbo dailininku apipavidalintoju, surengta ir pirmoji jo darbų paroda.
„Menine kalvyste domėjausi ir anksčiau. Nors Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume buvau baigęs meninį medžio apdirbimą, bet diplominis darbas buvo su kalvystės elementais“, – sako Č. Pečetauskas, po studijų tame pat technikume penkerius metus dirbęs dėstytoju ir išleidęs diplomantų grupę.
Viena iš jų, Rūta Kavaliauskienė, priklausanti Plungės tautodailininkų draugijai, su medžio drožybos įrankiais nesiskiria iki šiol. Ji dalyvauja įvairiose parodose, o minėtos konkursinės parodos „Auksinis vainikas“ regioniniame ture vaizduojamojo meno srityje taip pat laimėjo nominaciją.
PERĖJO KETURIAS KARTAS
Aistra kalvystės menui keliavo iš kartos į kartą. Dar Česlovo prosenelis buvo caro armijos kavalerijos kalvis. Jis turėjo savo kalvę, kaustė arklius, taisė ratus ir patrankas. Jo sūnus, Česlovo senelis, buvo dvaro kalvis. Ant bričkų, fajetonų ir poniškų karietų buvo gausu jo rankomis sukurtų puošybos elementų. Jis taip pat taisė žemės ūkio padargus, valstiečiams gamino ūkio įrankius.
Česlovo tėtis nuo 13 metų pradėjo kalviauti su savo tėvu. „Tėtis taip pat nebuvo šiaip amatininkas, o buvo linkęs prie meno. Su seneliu jis raitydavo gyvatėles ant karietų, stogelių, puošdavo namus, gamindavo tvoreles kapinėms“, – vaikystę prisimena pašnekovas.
Prasidėjus kolektyvizacijai, kalvystė nutolo nuo meno, ir kolūkio kalviui reikėdavo atlikti paprastus kalviškus darbus, susijusius su žemės ūkio reikmėmis.
Nuo pat pradinės mokyklos Česlovas mėgo meną. Tad, baigęs šešias klases, paprašė mamos, kad nuvežtų jį į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Nors egzaminus išlaikė ketvertais, į mokyklą jo nepriėmė, nes buvo „per senas“: čia buvo laukiami tik baigę pradinę mokyklą. Užsispyrimo nestokojantis Česlovas metus Vilniuje lankė Antano Vienuolio vakarinę meno mokyklą, lygiagrečiai baigė 8ąją vidurinės mokyklos klasę, o po to įstojo į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.
„Meno studijų dėka man pasisekė ir tarnyba armijoje. Čia reikėjo menininko, tad buvau paliktas Kaune. Per tai turėjau ir kitų privilegijų. Nepatyriau nestatutinių santykių, nes „seniai“ mielai patikėdavo man apipavidalinti jų albumus“, – pasakojimą apie keturių kartų kalvius užbaigia Česlovas.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Pirmąją parodą prieš 26erius metus surengęs Česlovas puikiai mena ir pirmąjį darbą – žvakidę.
