Šeštadienį, Gedulo ir vilties dieną, prisiminti iš Lietuvos į Sibirą ištremti žmonės. Istorikų duomenimis, prieš 67 metus per savaitę buvo ištremta beveik 20 tūkstančių lietuvių.
Mažeikių rajone pagrindiniai šios dienos renginiai vyko prie geležinkelio stočių.
DAINAVO, SKAITĖ EILES IR
DALIJOSI PRISIMINIMAIS
Po šv. Mišių Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje šventinė eisena, lydima Muzikos mokyklos Sedos filialo pučiamųjų instrumentų orkestro, vadovaujamo Kęstučio Dvaržeckio, atžygiavo prie Mažeikių geležinkelio stoties.
Čia susirinkusiems žmonėms koncertavo Kėdainių tremtinių ir politinių kalinių choras „Diemedis“, mažeikiškių choras „Atmintis“, kuriam vadovauja Margarita Jutkuvienė, programą parodė pedagogės Rimos Turskienės parengti Kalnėnų vidurinės mokyklos mokiniai, dainavo Edita ir Rolandas Dauniai.
Tų dienų kraupius įvykius žmonėms priminė Sodų vidurinės mokyklos mokinių parengtas improvizuotas tremties traukinys.
Vėliau šventinė eisena patraukė į Mažeikių kultūros centro pramogų salę. Poezija, tremtinių atsiminimai persipynė su kėdainiškių ir mažeikiškių chorų atliekamomis dainomis.
VISKUO RŪPINOSI PATYS
Prieš beveik septynis dešimtmečius vagonai su tremiamais žmonėmis pajudėjo ir iš Lūšės geležinkelio stoties. Šeštadienį lūšiškiai bei jų svečiai čia rinkosi į kryžiaus tremtiniams pašventinimą. Kryžiaus autorius – Pikeliuose gyvenantis meistras Viktoras Švažas.
Idėja pastatyti kryžių tremtiniams kilo Lūšės bendruomenės aktyvistams. Lūšiškės Erikos Lenkauskienės paraginti medieną kryžiui paaukojo Irena ir Ignas Bukontai, akmenų postamentui parūpino Sigutė ir Saulius Gimžauskai. Juodžiausią darbą statant kryžių atliko bendruomenės pirmininko pavaduotoja Vitalija Gedvilienė bei jos vyras Vytautas. Jie prašė padėkoti visiems, vienaip ar kitaip prie kryžiaus pastatymo prisidėjusiems kaimo žmonėms, geranoriškai paaukojusiems pinigų.
Bendruomenės paraginti, lūšiškiai keletą kartų rinkosi į talkas, tvarkė geležinkelio stoties aplinką.
Židikų seniūnė Stanislava Valatkevičienė sakė esanti apstulbinta tokios lūšiškių vienybės ir mokėjimo susivienyti bendram darbui.
„Nuostabu, kad žmonės patys sugalvojo ir kryžių pastatė savo rankomis. Nuostabu, kad tokie ketinimai žmonėms kyla iš vidaus. Tai reiškia, kad mūsų kaimas dar yra morališkai gražus ir tyras“, – „Santarvei“ sakė seniūnė.
SKAMBĖJO
PATRIOTINĖS DAINOS
Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė Rima Širvinskienė džiaugėsi, kad dabartinis jaunimas auga dvasiškai laisvas, nebijo išsakyti savo nuomonės ir yra kupinas patriotizmo.
Mokykla aktyviai įsijungė į akciją minint lietuvių tremtį ir gamino simbolinius popierinius vagonus su tremties vietų užrašais.
Kad tų dienų įvykiai nesikartotų, ant geležinkelio bėgių tas traukinys buvo sudegintas.
1989 metais prie Lūšės geležinkelio stoties buvo pritvirtinta lenta, liudijanti, kad iš šios vietos buvo išvežta daug nekaltų žmonių. Vėliau ši lenta buvo kažkieno nuplėšta. Bet žmonės ją surado ir vėl grąžino lūšiškiams.
Dabar lenta surado savo vietą ir pritvirtinta ant kryžiaus postamento.
Prieš pašventindamas kryžių Pikelių parapijos klebonas Tomas Jonušas sakė, kad tremties laikais žmogiškumas, viltis ir broliška meilė neleido lietuviams palūžti.
„Viltis yra būtina ir šiandien. Būtina patriotizmui, tautiškumui ir katalikiškumui – tam, ko vis dar trūksta mumyse“, – teigė T. Jonušas.
Pašventinus kryžių lūšiškiai namo neskubėjo: dalijosi prisiminimais, mintimis, kartu su Židikų kultūros centro saviveiklininkais dainavo tautines dainas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Gedulo ir vilties dienos eiseną per miestą lydėjo pučiamųjų instrumentų orkestras iš Sedos.
