Šisbeitauskas
Valio, valio valio! Pagaliau aplaužyti ragai vienam besočiui ir jokių ribų nepripažįstančiam ožiukui. Nuo gruodžio už dujas mokėsime du kartus mažiau nei iki šiol. Pasirodo, mūsų pinigus dujų tiekėjai melžė neteisėtai. Būtų dar gražiau, kad galėtų juos visai priremti prie sienos ir priversti gyventojams grąžinti pinigėlius, kuriuos jie permokėjo už dujas ir vadinamąjį vamzdžio mokestį. Juk beveik visus metus mus taip mulkino, tad sumelė susidarytų tikrai solidi. Kažin ar po to tos įmonės pavadinimas visai neišnyktų iš verslininkų sąrašo. Kiek teko girdėti, pradžia jau yra.
O kam dėkoti už tai, kad sugebėjo mums palengvinti mokesčių už dujas naštą, net nežinau. Mano galva, ne paskutinį vaidmenį čia užima ir žiniasklaida, mūsų, ir ne tik mūsų, rinkti Seimo nariai, kurie nuolat nedavė ramybės tiems, kurie už tai yra atsakingi. Suabejojau tik mūsų valdžios pozicija: kažką bandė judinti, bet greitai tas mechanizmas sudilo ir valdžia su valdininkais liko laukti, kas čia bus toliau.
Taigi, jau turime vieną priežasčių, kodėl turime laukti ateinančios žiemos ir džiaugtis, kad liko vienas geras mėnuo. Tiesa, bent jau man, tai pats baisiausias metų laikotarpis, kada ateina labai ilgos naktys, dienai nespėjus išaušti, ji tuoj pasitraukia. O jei dar prasti, su šlapiu sniegu orai, tai visiškas „pravalas“, kaip sako mūsų jaunimas. Bet būkime optimistai ir kol kas džiaukimės tuo, ką turime.
Žiemos tikriausiai laukia ir Senamiesčio parką neva renovuojantys darbininkai. Sakau „neva“, nes teko matyti, kaip jie ten dirba. Vieną dieną keli vyrukai kuitėsi baigdami kloti šaligatvio trinkeles prie Muzikos mokyklos. IR KĄ JŪS MANOT? Kitą dieną vėl ten ėjau ir tie keli vyrukai tebedirbo prie to šaligatvio pabaigos. Taip išeitų, kad trys žmonės per dieną pakloja tik metrą šaligatvio. Kai nusistebėjome tokiu jų darbu, išgirdome ir pasiteisinimą: „Tai gal norit, kad mes ir naktimis dirbtume?“ Nenorim, vyrukai, nenorim, tik jei tokiais tempais vyks visa parko renovacija, tai jos pabaigos nesulauksiu ne tik aš, bet ir jaunimas.
Ketvirtadienį man teko nuoširdžiai pasidžiaugti dėl dviejų dalykų: išgirdus jau minėtą žinią apie dujas, o po darbo sugrįžus namo ir pamačius, kad keičiami mūsų laiptinės langai. Atrodo, kiek čia seniai pasirašėme prašymą dėl jų pakeitimo, ir štai – rezultatas jau yra. Smagu ir visiems kaimynams: dabar žiemą nebebus taip šalta ir laiptinėje.
Paskutinis miestą sujudinęs įvykis Mažeikiuose – sprogimas Žemaitijos gatvės bute ir dėl to kilęs didžiulis gaisras, kurį gesino ne tik iš Mažeikių, bet ir iš kitur atvykusios gaisrinės. Kai kurie žiniasklaidos šaltiniai suskaičiavo, kad gaisrą gesino net dvidešimt ugniagesių gelbėtojų, o jie patys žino, kad rajone vienoje pamainoje jų tikrai tiek nedirba. Va tau ir statistika. Žinoma, kada skaičius suriebini, ir įvykis atrodo daug didesnis, reikšmingesnis. Bet kad ten nereikėjo nieko riebinti: sprogimas ir gaisras buvo išties didžiulis – net kaimynams per skilusias sienas baldus išvartė.
Dar smalsiau žmonėms pasidarė, kai tą namą ir butą pradėjo saugoti juodai apsirengę vyrai. Va čia jau sensacija, čia jau didžioji paslaptis ir velniškas kriminalas: ir iš tiesų – įtariama, kad butas buvo susprogdintas.
O vakar kilo mini gaisras visai prie redakcijos: dėl neaiškių priežasčių ėmė ir užsidegė po renovacijos pastatyta nauja šiukšlių dėžė: kai mus apie tai perspėjo praeiviai, dėžė jau degė atvira liepsna. Kai kam iš darbuotojų teko imtis ugniagesių darbo. Šliūkštelėjus į dėžę kibirėlį vandens, ugnis buvo užgesinta. Tą šiukšlių dėžę aš stebiu seniausiai – mėnesiais ji prastovi neiškratyta, kupina šiukšlių. O juk jei yra šiukšliadėžės, kažkas jų tvarka turėtų pasirūpinti ir kartkartėmis turinį iškratyti. Dabar nusvilusi dėžė kažkam bus kaip priekaištas už prastai atliekamą darbą.
Kad šiandieninis mano bendravimas su jumis nepasirodytų itin sudėtingas – trumpa istorija apie santechnikus. Mano pažįstama pasikvietė šiuos itin svarbius asmenis sutvarkyti vandenį leidžiantį radiatorių. Vyrukai atėjo, apžiūrėjo gedimą ir žiūrėdami vienas į kitą susiprotėjo, kad nei vienas, nei antras neturi nė vieno reikalingo įrankio – abu vienodai pagalvojo, kad pasiims kolega, o išėjo taip, kad nepasiėmė nė vienas. Čia kažkas panašaus į tai, kai į medžioklę susiruošę medžiotojai šautuvus palieka namuose. Tiesa, čia šiek tiek kitokios priežastys, bet esmė ta pati. Visko gyvenime ir ne kvailiems pasitaiko.
Šiandien Mažeikiuose – paskutinis VII tarptautinio meno festivalio koncertas. Be Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, koncertuos ir trimitininkas Sergejus Nakariakovas. Kiek teko girdėti, tai labai gabus, talentingas muzikantas, apvažiavęs kone visą pasaulį ir visur labai giriamas. Trisdešimt šešerių metų trimitininkas vadinamas „trimito Paganiniu“. Jei jau turime progą pamatyti tokią žvaigždę, tad negalima praleisti progos nueiti į Kultūros centrą.
O grįžus iš koncerto ir ruošiantis miegoti, nepamiršti pasukti laikrodžio rodyklę valandą atgal: kad ir kaip nesinori, vėl pereiname prie žiemos laiko. Viena laimė, kad suksime valandą atgal, o ne į priekį – vis ilgiau bent jau tą naktį galėsime pamiegoti.
Rytoj – sekmadienis, kalendoriuje įrašytos net trys įsimintinos datos: Lietuvos saugumo darbuotojų bei kriminalinės policijos diena ir Vytauto Didžiojo mirties diena.
sisbeitauskas@santarve.lt
