Europos parlamente dirbantis mažeikiškis bemieges naktis maino į patirtį

Mažeikiškis Ramūnas Domarkas daugiau nei pusmetį dirba europarlamentaro padėjėju. Viešumo vengiantis vyras įsitikinęs, kad greitai atėjusi sėkmė būna vienadienė, užtat, kad ją užsitarnautum, reikia „juodai“ dirbti.
„Ant lagaminų“ gyvenantis 27 metų teisininkas nusišypso: pačios brangiausios akimirkos – vis tik su artimaisiais Mažeikiuose.

APIE DARBĄ
– Papasakokite, kuo dabar užsiimate.
– Esu Europos Parlamento nario padėjėjas. Be to, visada kūriau ir kuriu savo verslą, šiuo metu užsiimu teisinėmis ir nekilnojamojo turto paslaugomis. Esu dviejų įmonių savininkas, jokių pareigų neužimu, tik turiu sprendžiamąjį balsą.
Paklausite, kodėl taip: užima pareigas, kam to reikia? Manau, kad darbas Europos Parlamente nėra amžinas, bet patirtis yra neįkainojama. Pabūti ir padirbėti čia parlamentaro bei Lietuvos žmonių naudai yra daugiau nei nuostabu. Nesakau, kad darbas yra lengvas ir vien tik malonumą teikiantis, visko būna – streso, bemiegių naktų, įtampos ir panašiai, bet viskas yra gyvenime padaroma. Žmogaus galimybės yra beribės.
– Paties darbotvarkėje nemažai posėdžių… Skamba nuobodokai. Kur romantika?
– Posėdžių tikrai daug, o nagrinėjamos temos Europos mastu, todėl tenka daug energijos, laiko ir užsispyrimo paaukoti, kad galėtum suprasti ir tinkamai atsakyti į užduodamus klausimus ir būti lygiaverčiu diskusijų dalyviu bei laisvai reikšti savo nuomonę.
Taip, sutinku skamba nuobodokai ir nėra čia jokios romantikos. Sunkiausias buvo šis pusmetis, kadangi tik nuo kovo prisijungiau prie komandos, todėl teko rimtai paplušėti, kad pasivyčiau. O mokytis yra dar labai daug ko.
– Kiek svarbus komandinis darbas?
– Pritariu posakiui, kad vienas lauke ne karys. Ypatingą reikšmę turi komandinis darbas, kadangi turiu šiek tiek patirties versle, puikiai suvokiu, kiek tai yra svarbu ir čia. Tarpusavio supratimas ir palaikymas yra itin svarbus. O derybiniai ir diplomatiniai įgūdžiai labai padeda. Be jokios abejonės, galiu teigti, kad mūsų grupelė, dirbanti dviem Europos Parlamento nariams, yra tikra komanda. Svarbu susiklausymas ir tarpusavio supratimas.
Kolektyvas mūsų lygiai vyriškas ir moteriškas. Manau, kad lygybė ir galimybė abiejų lyčių atstovams dirbti ir užimti tas pačias pareigas yra Europoje vyraujančios demokratijos pavyzdys. Kiek intrigų, paslapčių ir meilės? Visko yra, toks jau mūsų gyvenimas… Pats nemėgstu intrigų ar paslapčių, todėl stengiuosi į tai nesivelti.
– Kas lemia sėkmę: genai, talentas, darbas?
– Manau, norint būti sėkmingam ir pasiekti savo tikslų gyvenime, reikia ir talento, ir juodo darbo. Pats esu iš paprastos darbininkų šeimos. Sėkmė neateina greitai, nebent ji vienadienė. Nelaikau savęs laimės kūdikiu, viską, ką turiu, gyvenime pasiekiau savo darbu ir šeimos bei tikrų draugų palaikymo dėka. O ne pasitelkdamas visokiausias intrigas.
– Politikoje nemažai ne tik intrigos, bet ir vaidybos…
– Taip, čia be galo daug vaidybos ir veidmainystės, todėl mums, rinkėjams, reikia būti apdairesniems balsuojant už vieną ar kitą asmenį. Tada išvengtume naktinių balsavimų ir „valstybės gelbėjimo“ visų mūsų sąskaita. Manau, yra ir racionalesnių sprendimo būdų, nenukenčiant paprastam žmogui, kuris turi šeimą, vaikus, anūkus ir kuriam šiuo metu yra be galo sunku.

APIE SAVE
– Kaip prabangus kostiumas pakeitė Ramūną Domarką?
– Nemanau, kad kostiumas ar pareigos mane keistų. Esu toks, koks buvau: paprastas, atviras ir nuoširdus. Ir nemanau, kad su prabangiu kostiumu, aukštomis pareigomis ir didele sąskaita banke esi pranašesnis už visus kitus. Tai tik iliuzija: šiandien gali būti viršūnėje, o rytoj kritęs labai žemai. Reikia visada atsargiai pasverti visus savo sprendimus ir veiksmus.
– Kai giria, visada malonu, o kaip reaguojate į kritiką?
– Taip, pagyros visiems patinka ir tinka, ne išimtis ir aš. Maloniausia, kai pagiria už profesionaliai ir gerai padarytą darbą. Kritika? Ji yra reikalinga kiekvienam iš mūsų, labiausiai vertinu konstruktyvią kritiką, nes nėra neklystančių žmonių. Neklysta tie, kurie nieko nedaro. Neišvengiu ir aš elementarių klaidų, nors ir kaip stengčiausi jų nedaryti.
Vertinu Europos Parlamento narių Rolando Pakso, Juozo Imbraso kritiką – tai aukštos moralės, diplomatijos žmonės, kartu ir paprasti, ūkiški. Savaime suprantama, man visada svarbi mano šeimos nuomonė.
– Kam ir už ką nepaduotumėte rankos?
– Itin vertinu atvirumą, nuoširdumą ir paprastumą. Niekada nepaduočiau rankos žmogui, kuris apgauna mane ar kitą. Negaliu pakęsti neatvirų, nenuoširdžių ir tokių žmonių, kurie spekuliuoja žmogaus pasitikėjimu.
– Labai daug kalbate apie atvirumą…
– Visada bendraudamas su žmonėmis esu atviras, niekada neslepiu, ką galvoju vienu ar kitu klausimu. Tačiau nemėgstu, kada žmonės, spauda kišasi į asmeninius reikalus. Tai itin populiaru Lietuvoje, tarsi neturėtume apie ką daugiau kalbėti. Netgi Seimo nariai viešina savo asmeninius gyvenimus. Kam to reikia? Neturime rimtesnių problemų Lietuvoje?
Sutinku, kad atvirumas yra nuostabi, daug problemų išsprendžianti vertybė, kurią dažnai mes pamirštame, tačiau ją reikia naudoti protingai. Darbinėje sferoje visada esu atviras, „visas kortas dedu ant stalo“ ir iš to tik laimiu.
– Kur ieškote tų didžiųjų atsakymų į gyvenimo klausimus? Kitaip tariant, kaip rūpinatės savo vidumi?
– Visi gyvenimo atsakymai yra šalia mūsų, tik mes nesugebame ir nemokame arba tiesiog nenorime jų pastebėti. Daugiau laiko reikia praleisti su savimi ir įsiklausyti į save.
Visada pasidžiaugiu laisva minute, kada gali ištiesti kojas po sunkios darbo dienos ir pasimėgauti vyno taure, tiesiog pabūti su savimi…
Patinka apmąstyti visus įvykius, išgyvenimus, kartkartėmis nueiti į sau šventą vietą, tiesiog ten pabūti…

APIE LAISVALAIKĮ
– Kaip dažnai Jūsų kasdieniame gyvenime nuskamba žodis „laisvalaikis“?
– Jaučiu, kad esu juodas darbomanas, žmogus, kuris, be darbo, nieko nemato… Turbūt mano gyvenimo tikslas įpareigoja dirbti, esu be galo užsispyręs ir visada, kad ir kas nutiktų, sieksiu to, ko trokštu.
Poilsis? Pastaruosius dešimt metų nesu turėjęs atostogų, išskyrus keletą savaičių šiltuose kraštuose, visada atkakliai dirbau. Bet visada esu laimingas sugrįžęs bent keletui dienų pas mamą, seserį, brolius, savo krikštasūnį, kurie yra mano didžiausias džiaugsmas, širdies atgaiva…
– Ar lieka laiko malonumams, pavyzdžiui, knygai?
– Deja, grožinei literatūrai, kuri man patinka ir teikia malonumą, nelieka laiko. Dabar mano draugas ir ištikimas palydovas yra Civilinis kodeksas ir jo komentarai… Turiu užbaigti savo magistrinį, antrą aukštąjį, ir galvoju apie doktorantūros studijas. Tiesiog nelieka laiko kitų knygų teikiamiems malonumams, kad ir kaip aš to norėčiau…
– Tada gal atgaivina muzika?
– Tikrai mėgstu garsiai klausyti muzikos automobilyje, namie, pakeliui į darbą ir iš jo – bet kur. Negaliu apsieiti be klasikinės ar klasika tapusios šiuolaikinės muzikos. Tai mane užveda naujiems darbams bei iššūkiams, tai turbūt mano silpnybė. Tenka atsiprašyti kaimynų, kuriuos mano įprotis erzina…

APIE GIMTINĘ
– Statistika byloja, kad daugybę lietuvių išneša emigracijos banga. Kodėl pasilikote čia, sąlyginai čia…
– Suprantu emigrantus: žmonės neturi darbo, pragyvenimo šaltinio, aukso laikai baigėsi… Paprasčiausiai nėra kitos pasirinkimo galimybės. Iš dalies galima ir mane laikyti emigrantu. Teko gyventi Amerikoje, dabar dalį gyvenimo praleidžiu, kaip juokauju, su lagaminu rankose. Tai Briuselis, tai Strasbūras, tai Lietuva…
Kartais pagalvoju, kur mano tikroji nuolatinė gyvenamoji vieta… Bet visada mačiau perspektyvą Lietuvoje. Kad ir kaip būtu sunku, kad ir kokia ta rinkta valdžia būtų ir kokius absurdiškus sprendimus bepriimtų, aš vis dėlto manau, kad pasibaigus kadencijai grįšiu į Lietuvą. Čia mano gimtinė, šeima, artimieji, draugai…
– Aplinkui žmonės vis skundžiasi… Nesijaučiate nusivylęs Lietuva?
– Nusivilti mes galime labai greitai viskuo, netgi patys savimi. Nesu nusivylęs, nebent tais, kurie valdo Lietuvą, pamiršdami paprastą žmogų ir jo lūkesčius. Aš puikiai suprantu, kodėl žmonės skundžiasi, nėra lengva žmogui išgyventi iš gaunamų pajamų.
– Ką po viešnagės dideliuose miestuose randate grįžęs į Mažeikius?
– Tenka matyti milijonus gyventojų turinčius miestus. Hmm… Mažeikiai? Tai mano gimtasis miestas, čia augau, baigiau gimnaziją (Mažeikių Merkelio Račkausko gimnaziją – K. V.), čia man gera sugrįžti. Žinau, kad ir kas benutiktų gyvenime, čia visada galėsiu sugrįžti, čia manęs visada laukia artimieji ir namai…
Nuotr. iš asmeninio archyvo.: Mažeikiškis R. Domarkas įsitikinęs, kad prabangus kostiumas ir aukštos pareigos žmogui nesuteikia teisės jaustis viršesniam už kitus.

R. Domarkas itin vertina atvirumą, bet akcentuoja, kad atvirumas galimas tik laiku ir vietoje.