Jaunas istorijos mokytojas Maksimas Mickevičius į Mažeikių rajoną atvyko iš sostinės, tačiau šis kraštas jam nėra visiškai svetimas. Čia gimusi jo senelė iš motinos pusės.
Atsitiktinumas ar ne, bet žmona – irgi iš Mažeikių rajono. Nors pedagoginį darbą jaunasis vyras skaičiuoja tik penktus metus, o Merkelio Račkausko gimnazijoje jis dirba pirmus metus, bet yra mokinių mylimas. Greta savo aistros istorijai, jis turi kitą pomėgį – laisvalaikiu užsiima kalvyste.
Uošvių namuose, kur gyvena jaunoji šeima, Maksimas įsirengė kalvę. Giminėje, bent jau kiek pats prisimena, šio amato specialistų nebuvo, ir kalvystės darbų išmoko savarankiškai. Labiausiai jį domina senovinių daiktų, taip pat ginklų rekonstrukcija.
PERPUS ŽEMAITIS, PERPUS SUVALKIETIS
M. Mickevičius gimė Vilniuje, čia baigė vidurinę mokyklą. Galbūt todėl, kad šeimoje abu tėvai – istorikai, šį mokslą pasirinko ir pats. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo istoriko specialybę. Ir žmona Ingrida „kaimyniniame“ fakultete studijavo lituanistiką. Ji kilusi iš Mažeikių. Paaiškėja dar vienas sutapimas: senelės, mamos motinos, gimtinė – irgi Mažeikių rajonas, Ritinės kaimas.
Save Maksimas apibūdina: „Perpus žemaitis, perpus suvalkietis“. Žemaitiškos šaknys jau aiškios. Na, o senelis iš tėvo pusės gimė pačioje Suvalkijos sostinėje – Marijampolėje. Jis irgi buvo istorikas, Pedagoginio universiteto direktorius (tokia seniau buvo pareigybė vietoj dabartinio rektoriaus).
Tėvas Viačeslavas Mickevičius dirbo ir pedagogu, kurį laiką Policijos departamente, mama – mokytoja.
PAJUTO METALO TRAUKĄ
Maksimas mokslus baigė 2000 metais. Iš pradžių įsidarbino policijoje, bet nelabai patiko.
„Supratau, kad ne ten mano vieta. Charakteris ne tas. Esu liberalesnių pažiūrų ir nesu nusistatęs prieš pačią sistemą, bet negaliu pakęsti, jei žmogus yra sistemos dalis“, – sako jaunasis mokytojas. Išėjęs iš policijos trejetą metų dirbo istorijos mokytoju Tirkšlių vidurinėje mokykloje.
Vėliau bandė grįžti arčiau sostinės, jam buvo pasiūlytas darbas amatų mokykloje Trakų rajone. Maksimas metus dirbo Trakų rajone, Rūdiškių amatų mokykloje, bet, anot jo, nelabai sekėsi įsitvirtinti. Taigi grįžo atgal ir įsidarbino Merkelio Račkausko gimnazijoje.
Toks sugrįžimas prie savo giminės praeities. Tačiau istorija, jos giluma traukia vis labiau. Maksimas susidomėjo senuoju amatu – kalvyste.
Dar būdamas studentas, apie 1997 metus, pabandė nukalti pasagą. Pajuto metalo trauką. Pabandė, bet, jo žodžiais tariant, pavyko tik iš dalies. Pasirinko pasagą ne todėl, kad pagal prietarus ji laimę nešanti. Tada atrodė, kad tai pats paprasčiausias daiktas, be to, ją iš karto būtų galėjęs panaudoti. Prisipažįsta, kad labai myli žirgus. Ir nuosavą žirgą turi, pas tėvus laiko. „Čia kol kas nėra sąlygų laikyti, o tai iš karto parsivežčiau“, – prisipažįsta vyrukas.
PAŠAUKIMAS – NE MENINĖ KALVYSTĖ
Nepavykus pirmajam kalvystės darbui, nusprendė, kad reikia kurį laiką palaukti. „Kai susipažinau su Stankais, – sako M. Mickevičius, – tada pradėjau mokytis iš profesionalų. O mokslas toks: matai ir pats tol bandai, kol išeina nukalti daiktą. Kalvystės vadovėlių nėra“.
Iš pradžių ėmėsi kalti vinis, dekoratyvinius lapus, bandė vis sudėtingesnius elementus, paskui perėjo prie ginklų kopijų, nes sudomino senovinių daiktų technologijos. Dabar jau treji metai, kai kala ir, pasak jo, turi ką parodyti. Jaučia, kad kaskart vis sėkmingiau einasi: jau daug greičiau gali nukalti, ir daikto išvaizda bei kokybė geresnė.
Mokytoją mažai domina meninė kalvystė, utilitarinės paskirties daiktai: pavyzdžiui, tvoros, turėklai, vartai.
„Nei noriu, nei įdomu. Ne meninė kalvystė mano pašaukimas“, – kalba jis apie save. Jį, kaip istoriką, domina karo atributika, praeityje naudoti namų apyvokos daiktai, todėl rekonstruoja šarvus, ginklus. Tai, pasako jo, nėra parodoms skirti eksponatai.
„Lietuvoje yra klubų, kurie rekonstruoja baltų senovę, viduramžius. Žmonėms įdomu turėti senovinių daiktų, kurie pagaminti tiksliai pagal senovines technologijas“, – teigia Maksimas.
Į VEIKLĄ ĮTRAUKĖ IR ŽMONĄ
Maksimas su Martynu Stankumi yra eksperimentinio klubo „Pajauta“ nariai. Prieš tai buvo dvejų metų bandomasis laikotarpis. Klubas iš visos Lietuvos vienija 44 žmones, rekonstruojančius 25 senovinius amatus.
Vasaromis ir užsienyje, ir Lietuvoje vyksta festivaliai, gyvosios istorijos renginiai. Tokių jau būta Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje. Šiemet Kernavėj septintą kartą bus organizuojamos gyvosios archeologijos dienos. Tie renginiai yra ne tik pasidalijimas patirtimi, bet ir kalbos tobulinimas, nes, anot jo, su lenkais bendrauji lenkiškai, su kitų tautų atstovais – angliškai, prisimeni ir rusų kalbą.
Nors kalvystė atima nemažai laiko, tačiau žmona neprieštarauja. Šerkšnėnuose pas uošvius, kur gyvena jaunoji šeima, Maksimas turi įsirengęs kalvę, senoviškai nori atkurti ir visą gyvenamąją aplinką. Nemažai jau ir padaręs.
„Bet tam reikia laiko, žinių, na, žinoma, ir lėšų. Į savo veiklą pamažu įtraukiu ir žmoną. Ji irgi kartu dalyvauja renginiuose. Ir drabužius esame pasisiuvę, ir senovinius papuošalus turime. Kartu pasiimame ir dukrelę. Jai dabar – dveji metai“, – pasakoja mokytojas.
GYVENIMAS PROVINCIJOJE KŪRYBAI
NETRUKDO
Pasidomėjus, ar jam, kaip vilniečiui, gyvenimas provincijoje netrukdo kūrybai, tvirtai atsako, kad bet kur gyvendamas kiekvienas susiranda, ko nori, o Mažeikiai – pagarsėjęs kalviais miestas.
Bet pedagoginis darbas su šiuo pomėgiu sunkiai suderinamas, nes, jo žodžiais tariant, dabartinė mokykla – begalinis popierizmas, ir laiko sau lieka mažai.
Jaunasis mokytojas mielai parodo mokiniams savo darbus, leidžia pasimatuoti šarvus, juk jie – dideli smalsuoliai, viską nori pačiupinėti, išbandyti. Nors kol kas nelabai gausiai lankosi mokiniai, ypač dabar, žiemą, bet apsilankiusieji tikrai nenusivilia.
Roma ŽILINSKIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo:
Maksimas (dešinėje) su Algirdu Stankumi ir Dalia Grigoniene, Kernavės muziejaus darbuotoja.
