Lietuvos džiazo vokalo mokyklos atstovė Raimonda Vaičiūtė kovo viduryje Taline vykusiame tarptautiniame XI jaunųjų džiazo atlikėjų konkurse „Nomme Jazz“ iškovojo pagrindinį prizą.
Mažeikiuose užaugusi, tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos dabar gyvenanti 24 metų Raimonda yra Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedros absolventė. Džiazo muzikos meną ji toliau studijuoja Muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje bei puoselėja viltis netrukus pradėti įrašinėti džiazo muzikos albumą.
– Kaip atsidūrėte „Nomme Jazz“ konkurse?
– Pirmiausia išsiunčiau įrašus – tokia buvo pirminė atranka. Komisija nusprendė, kad į pusfinalį pateks penkiolika atlikėjų. Įdomu šitame konkurse tai, kad vienai valstybei atstovauti gali tik vienas atlikėjas.
Varžiausi su Latvijos, Estijos, Suomijos, Rusijos, Rumunijos, Portugalijos ir kitų šalių atlikėjais. Taip atsidūriau finale, kuriame paprasta nebuvo: reikėjo pateikti įvairią programą, atskleisti savo vokalą ir parodyti sceninį charakterį.
Stipriausi konkurentai? Rusijos ir Portugalijos atstovės. Su jomis sunkiausia buvo kovoti. Bet išėjo taip: portugalė išvis nelaimėjo jokios vietos, o rusė užėmė trečiąją.
Mus ir mūsų parengtas programas vertino tikrai rinktinė komanda: keturiolika džiazo festivalių organizatorių, prodiuserių, profesionalių muzikantų iš įvairių šalių.
– Kokios patirties pasisėmėte iš šio konkurso?
– Konkursai duoda sceninės, bendravimo su publika patirties. Aišku, ir pažinčių, kurios yra neįkainojamas dalykas. Pavyzdžiui, šiame konkurse susipažinau su tokiais prodiuseriais, kurie labai gerai žinomi visame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad dabar tenka su jais bendradarbiauti. Taip pat pasiklausiau kitų šalių atlikėjų, susipažinau, kaip kitose šalyse traktuojama džiazo muzika. O ir prizai patys smagiausi – pakvietimai į garsiausius pasaulio džiazo festivalius su apmokėta kelione, suorganizuotais koncertais, sumokamu honoraru.
– Ar šis konkursas – pirmasis, kuriame nugalėjote?
– Ne, juose naujokė nesu. 2008 metais Latvijoje, konkurse „Sony Jazz Stage“ irgi iškovojau pagrindinį prizą. Suomijoje „Lady Summertime“, į kurį patenki tik laimėjęs kokį kitą konkursą, – tapau finalininke. O „Jazz Voices“, vykusiame Lietuvoje, džiaugiausi antrąja vieta.
– Kodėl džiazas?
– Kodėl džiazas? Kai pradėjau studijuoti, nesuvokiau, kas tai yra apskritai. O dabar – be galo patinka šita muzika, nes ji – labai gili. Ja gyvenu… Bet iš tiesų neturiu nieko prieš gerą popsą.
– Kokie muzikiniai projektai Jums dar artimi?
– Pernai, pagal studentų mainų programą „Erazmus“ studijuodama Lenkijoje, K. Šymanovskio muzikos akademijoje, kartu su dar keliais džiazo muzikantais susibūrėme į kompaniją „Raimonda quintet“. Su ja šią vasarą planuojame koncertinius turus po Europą. Keliausime ir per Lietuvą. Koncertuosime Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje.
– O mūsų miesto scenoje?
– Matyt, savam krašte pranašu nebūsi… Rašiau laiškus į kultūros centrą, siūliausi, tačiau negavau jokio atsakymo. Pagalvojau, kad Mažeikiams džiazas – neįdomu. Tikiuosi, kad gal bent ateityje susidomės manimi…
– Ar balso, energijos ir meilės scenai užtenka, kad būtum geras dainininkas?
– Kaip čia pasakius… Ne, manau, kad neužtenka. Tai ir didžiulis darbas. Tikrai reikia daug dirbti, mokytis. Nes turėti vien talentą – nieko nereiškia. Todėl aš visa tai stengiuosi gražiai, darniai sujungti.
– Kas Jums muzika: darbas ar pramoga?
– Žinot, kai muzika yra ir darbas, ir pramoga – nesunku nė gyventi. Net neskirstau, kada ji darbas, o kada – ne. Tiesiog gyvenu ja. Tiesa, kartais būna dienų, kai nenoriu nieko girdėti, viską išjungiu. Reikia juk pailsinti protą… Bet taip būna tik po ilgų turų ar konkursų.
– Į kitų džiazo atlikėjų koncertus nueinate?
– Žinoma, būtinai einu. Jie iš tikrųjų yra viena tobulėjimo galimybių. Kai klausaisi muzikos, tarkim, tik per radiją ar per savo grotuvą, negali tiek daug išmokti. O koncertuose – kita atmosfera, visai kitokie pojūčiai. Kai matai, kaip žmogus vietoje eksperimentuoja, kuria, supranti, kad tai yra viena greičiausių tobulėjimo formų.
– Ar skiriasi publika Lietuvoje ir užsienyje?
– Deja, skiriasi. Tačiau nematau čia nieko keista, nes į Lietuvą džiazas atėjo tik prieš gerą dvidešimtmetį. Anksčiau jis buvo netgi uždraustas, nebuvo leidžiama jo klausytis. Smagu, kad sulig kiekvienais metais žmonės vis labiau ir labiau pažįsta šitą muziką. Manau, kad dabar pirmas sutiktas žmogus gatvėje pasakytų nors vieną džiazo atlikėjo pavardę, nors galbūt ir neklauso šios muzikos. Prieš penkerius metus to dar nebūtų buvę. Taip yra todėl, kad Lietuvoje dabar daug dažnesni tikrų užsienio žvaigždžių koncertai ir geri džiazo festivaliai.
Beje, aš turiu kvietimą koncertuoti Kauno Jazz’uose. Tuo itin džiaugiuosi. O Klaipėdos festivaliuose esu jau nuolatinė dalyvė.
– Ar yra kolegų, kuriais žavitės?
– Labai patinka viena mergaitė. Ji studijuoja džiazą pas mus Vilniuje, bet nedainuoja jo. Tai – Evelina Sašenko. Man ji – nerealiai faina. Aišku, ir Rosita Čivilytė. Dar, aišku, mano dėstytojas Steponas Januška. Jis man kaip atlikėjas – dievų dievas. Nors Lietuvoje S. Januška labiau žinomas kaip pop dainininkas, bet kaip džiazo atlikėjas jis – labai stiprus ir geras. Jis – mano didysis mokytojas, padėjęs ruoštis ir ką tik laimėtam konkursui.
– Gal meilė muzikai atsinešta iš šeimos?
– Mano tėvai nėra muzikantai. Tiksliau, tėtis – savamokslis muzikantas. Jis grojo įvairiausiais instrumentais, labai gražiai dainuodavo. Mano vaikystė – labai smagi: namuose kartu dainuodavome, man grodavo.
Netgi į muzikos mokyklą keistai linksmai pradėjau eiti. Gal antroje klasėje į mano mokyklėlę (Raimonda mokėsi Merkelio Račkausko gimnazijoje – V. D.) iš muzikos mokyklos atėjo mokytoja ir pasiūlė ją lankyti. Aš labai norėjau, tik kažkodėl bijojau tėvams apie tai sakyti. Gal įsivaizdavau, kad čia kažkas negero? Vis tiek kartą viena nuėjau į muzikos mokyklą. O ten – su mielu noru priima, bet… tėvelius liepia atsivesti. Labai nedrąsu buvo jiems savo norus pasakyti. O tėvai dėl jų tik apsidžiaugė.
– Ar dažnai aplankote gimtinę?
– Žinoma, atvažiuoju. Man Mažeikiai – toks miestas, į kurį skubu, kai labai pavargstu. Sėdu į autobusą ir – į Mažeikius. Trys dienos gero poilsio kaime ir vėl džiaugiuosi viskuo. Žinokit, nostalgija vaikystės miestui, nostalgija Mažeikiams yra – tai faktas. O iš vaikystės esu atsinešusi žemaitiškai kovingą charakterį ir užsispyrimą. Tiesa, nežinau, ar norėčiau čia gyventi. Jau esu pripratusi prie aktyvaus gyvenimo ritmo. Bet grįžti pailsėti, atitrūkti nuo pasaulio – man malonu. Gerai, kad aš turiu juos…
Violeta DUMARKIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Džiazo dainininkei nugalėti padeda kovingas žemaitiškas charakteris
