Ne kartą Povilas Žulpa savo paaugliui sūnui Petrui pasakojo apie pažintį su iš Urvikių kaimo kilusiu inžinieriumi Jauga. Nuo to laiko prabėgo jau daugiau kaip pusė amžiaus. Ir Petras jau daugiau kaip dešimtmetis kremta rupią pensininko duoną. Kai ką iš tėvo pasakojimo Petras dar prisimena.
Inžinierius Jauga buvo kilęs (o gal tik gyvenęs) iš Urvikių kaimo. Tarpukario metais aukštuosius inžinerijos mokslus Jauga studijavo Prancūzijos, Vokietijos universitetuose. Baigęs mokslus dirbo Kaune ir užėmė kažkokius reikšmingus postus. Retkarčiais atvažiuodavo į Urvikius. Čia ir susipažino tarpukario metų aukšto rango inžinierius ir pradžios mokyklos pirmą klasę baigęs kaimo berniukas.
Ko gero, jaunasis Poviliukas pirmas užkalbino iškilų inžinierių. To vaiko nedomino ganomos žąsys ir karvės. Išgirdęs javų kuliamosios „Dampio“ (garo mašinos) dūzgimą, vaikas, viską metęs, bėgo žiūrėti ir aiškintis, kas čia sukasi, kodėl sukasi, kam tiek įvairių pavarų ir ratukų.
Matyt, inžinierius ir paauglys Povilas rado bendrą kalbą. Inžinierius vaikinui patikėjo savo konspektus, iš kurių Povilas sužinojo metalų apdirbimo technologiją, cheminę sudėtį. Išmoko pasigaminti dirbtinio „aukso“, išsiaiškino ir kitas „plonybes“, kurias reikia žinoti meistrui, dirbančiam su metalais. Su inžinieriumi Jauga Povilas epizodiškai susitikdavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Povilą pritrenkė žinia, kad jo mokytojas – inžinierius Jauga buvo ištremtas į Sibirą ir ten dingo be žinios.
Dar vienas Povilo mokytojas buvo mažeikiškis Mykolas (tikriausiai Maušas, – aut. pastaba) Švarcas. Jis Klaipėdos gatvėje turėjo dirbtuvę – kalvę. Šis auksarankis meistras jaunuolį taip pat mokė įvairių metalo apdirbimo ir kalvystės subtilybių. Povilas išmoko suvirinti ketų ir aliuminį. Ko gero, tai buvo to meto kalvystės amato viršūnė. Taip pat išsiaiškino metalo suvirinimo dujomis paslaptis.
Keletas Mažeikių apylinkių ūkininkų buvo įsigiję tuo laiku moderniausius užsienietiškus jėgos motorus „Kuston“ ir „Blokštein“. Povilas stebėjo, analizavo šių mašinų veikimo principą. Išgirdę apie Povilo Žulpos pomėgį technikai ir sugebėjimus, Brolių Šadauskų alaus bravoro savininkai 1933 m. jį priėmė dirbti į savo įmonę.
Povilas pasirodė besąs labai gabus ir sumanus metalo darbų meistras. Jis įsigudrino vienaip ar kitaip patobulinti alaus daryklos vandens tinklus, alaus virimo katilus, kitus įrengimus. Auksarankis darbuotojas pagamino barams nikeliuotus kranus alui pilstyti, sukonstravo geležies pašalinimo iš vandens filtrus, atliko įvairius autotechnikos remonto darbus. Darbdaviai visą laiką gyrė jį už darbštumą ir blaivumą.
Alaus darykloje Povilas dirbo iki pat 1938 m. Paskui prasidėjo karas, sunkūs pokario metai… Po karo Povilas Žulpa dirbo įvairiose Mažeikių miesto pramonės įmonėse.
Užsikrėtęs meilės metalui liga inžinierius ilgus metus tarnavo mažeikiškiams.
Algimantas MUTURAS
Nuotraukos iš Petro ŽULPOS asmeninio archyvo.: Brolių Šadauskų bravoro kompresoriai. Prie sienos stovi Povilas Žulpa. Surinktas vokiečių gamybos suspausto oro kompresorius. 1934 m.
Mažeikių ETG kompresorinė. P. Žulpa su kompresorinės budinčiąja mašiniste V. Daukšiene. 1966 m.
