Šiuolaikinis ir margas pasaulis sunkiai įsivaizduojamas be kelionių. Į užsienius lekiame poilsiauti arba darbuotis. Iš ten dažniausiai parsivežame nepamirštamų įspūdžių. O štai apie savo šalį, miestą ar žmones gailime gerą žodį pasakyti…
Tad nutarėme pasidomėti, ar tik pilkomis spalvomis Mažeikius mato ir miesto svečiai.
Savo mintimis apie Mažeikius dalijasi metus čia gyvenęs bei dirbęs elektronikos inžinierius ispanas Chosė Migelis Garsija Gutjeresas (Jose Miguel Garcia Gutierrez) ir giminių juose įgijusi bei vis dažniau čia apsilankanti anglė socialinė darbuotoja – psichologė Džoana Klerė Heiden (Joanne Clare Hayden).
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir Mažeikiuose?
Chosė Migelis: Dirbau Barselonos uoste, Foster Wheeler kompanijoje. Pasibaigus darbo sutarčiai man pasiūlė padirbėti viename iš projektų Lietuvoje. Čia ispanų kompanija „Mažeikių naftoje“ statė benzino nusierinimo įrenginį. Kadangi man patinka keliauti ir pažinti naujas kultūras bei papročius, ilgai nedvejojau ir sutikau.
Į Lietuvą atvykau vieną 2006 metų sausio penktadienį. Kelionė atrodė taip: iš Barselonos lėktuvu skridau į Rygą, jos oro uoste mus pasitiko taksistas. Kelias į Mažeikius ilgai netruko – taksistas gerai išmanė savo darbą ir lėkė lyg akis išdegęs, nors keliai buvo visiškai apsnigti…
Džoana Klerė: Pirmą kartą į Mažeikius, o kartu ir į Lietuvą, atvykau 2003 metų liepą. Tą sykį aš čia važiavau susipažinti su būsimo vyro šeima. Lietuva mane pasitiko be galo karšta vasaros diena ir susižavėjimą sukėlusia žaluma. Jos buvo taip daug, mačiau ją taip plačiai ir toli, kiek tik akys aprėpė.
Nuo to laiko aš į Mažeikius atvykstu bent kartą per metus, bet būna, kad ir dažniau.
– Koks buvo pirmas įspūdis pamačius Mažeikius?
Chosė Migelis: Į Mažeikius atvykome pavakary, pro mašinos langus vos buvo galima ką įžiūrėti – taip menkai buvo apšviestos gatvės. Taksistas tiesiu taikymu mus nuvežė į viešbutį. Ten kartu su kolegom išgėrėme kavos ir nuėjom ilsėtis. O šeštadienio rytą išėjome pasižvalgyti. Miestas atrodė nuostabiai – visur buvo be galo daug sniego.
Neturėdami miesto plano, klaidžiojome, kur akys ir kojos vedė. Tiesiog braidėme po sniegą. Kažkaip susiradome restoranėlį, užsukome papietauti. Mūsų nuostabai, valgiaraštis buvo tik lietuviškas. Tuomet, nė nesuprasdami, ką renkamės, bakstelėjom pirštu keletą kartų į meniu ir ištarėme: šitą, tą ir aną.
Valgis buvo pasakiškas: ragavom lietuviškos daržovių sriubos bei kepsnį su grybų padažu. Beje, Ispanijoje labai mažai padažų naudojame.
Džoana Klerė: Pirmas Mažeikių įspūdis man buvo, kaip čia pasakius, sunkus. Tikrai labai keista ir neįprasta viskas. Ypač tie visi blokiniai pastatai. Supratau, kad miestas statytas sovietiniais laikais. Patiko tai, kad tie namai nesugrūsti į vieną vietą, o palikta atvirų erdvių. Labiausiai džiugino puiki gamta, kuri yra vos už kelių žingsnių nuo namų. Pas mus dažnai iki jos reikia automobiliu važiuoti.
Dar į akis krito gerokai lėtesnis viso miestuko ir jo žmonių gyvenimo tempas.
– Pirmieji sutikti mažeikiškiai…
Chosė Migelis: Iš restoranėlio išėję pilnais pilvais ir atsidūrę lauke, nežinojome, kur keliauti, kad nors ką įdomaus naujame mieste pamatytume.
Tiesiog pirmu pasitaikiusiu takeliu žingsniavom į priekį ir kaskart, pamatę kokį žmogų, mojuodami lėkdavome jo link – tik norėjom pasiteirauti, ką čia galėtume gražaus aplankyti. Šie kažkodėl sprukdavo tolyn nuo mūsų. Matyt, geri keistuoliai jiems atrodėme.
Tad po miestą vaikštinėjome ir nemažus ratus po jį sukome be mažeikiškių pagalbos.
Džoana Klerė: Antrą savo pirmosios kelionės į Mažeikius dieną ėjome į turgų. Čia vienoj vietoj sutikau tikrai nemažai mažeikiškių: vieni kažką pirko, kiti – siūlė savo prekes, treti – tik šiaip smalsavo.
– Kas jums, užsieniečiams, pasirodė keisčiausia mūsų mieste?
Chosė Migelis: Labiausiai Mažeikiuose nustebino daugiabučių namų gausybė. Visi pilki ir vienodi. Tai priminė tik knygose ir filmuose sutiktą komunistinį vaizdą.Taip pat stebino šalčio visai nebijantys žmonės. Nors kai gerai pamąstai, nieko čia keisto – jūs juk pripratę prie šalčio.
Tiesa, labai nustebau pamatęs, kai restorane vakarienės metu žmonės stodavosi nuo stalo nebaigę valgyti ir eidavo pašokti. Pas mus namie retai kas restorane šoka. O jei ir šoka, tai tik po vakarienės.
Džoana Klerė: Greičiausiai tai, kad mažeikiškiai, ypač vyresnio amžiaus, nedaug kalba ir supranta angliškai. Tad reikėjo pradėti mokytis lietuviškų žodžių.Dar visai nesuprantama tvarka: sau mielą žemės gabaliuką su gėlytėmis, šiltnamiu, braškėmis ir keliomis obelimis dauguma miestiečių turi ne šalia namų, o kažkur miesto pakraštyje, kurį vadina sodu.
– Ar buvo dalykų, kurie pas mus patiko iš pirmo žvilgsnio?
Chosė Migelis: Kaip jau minėjau, labai patiko daržovių sriuba. Net išmokau pasakyti: „Daržovių sriuba, be grietinės, prašom“. Skanūs ir jūsų šaltibarščiai, balandėliai, kepta duona su sūriu, riestainiai.
Gražiausia matyta vieta išrinkčiau Platelių ežerą.
Neišdildomą įspūdį paliko lapkričio 1-oji Mažeikių kapinėse. Ispanijoje ją taip pat minime, bet mes į kapines nešamės tik gėlių. O pas jus pridegama galybė žvakių. Nenusakomas vaizdas.
Džoana Klerė: Iškart patiko tai, kad pas jus tiek daug ūkiškai dirbamos žemės, vešlių javų laukų. Gražios sodybos kaimuose. Ir, aišku, gandrai.
Atvažiavus Kalėdų, maloniai nustebino tikra, o ne kelias ryto valandas trunkanti žiema. Dar be galo skanūs Mažeikių ledai ir naminiai pomidorai, agurkai.
– Ar žinojote, kad esate Žemaitijoje?
Chosė Migelis: Taip, žinojau. Darbe kažkuris iš lietuviukų mums, užsieniečiams, trumpą istorijos ir kultūros pamokėlę pravedė. Sužinojome, kad jūsų šneka kitokesnė. Tokia, kaip čia pasakius, stipriau skambanti.
Džoana Klerė: Kad esu dar ir Žemaitijoje, sužinojau, kai suvenyrų parduotuvėlėje pamačiau vis pasikartojantį užrašą „Žemaitija“. Vyras turėjo progą daugiau papasakoti apie ją. Tada ir sužinojau, kad jūsų šūkis yra: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus!“ Smagu, kad jį dabar bet kada galiu pasakyti ir aš.
– Ar ilgai teko pratintis prie svetimo krašto ir žmonių?
Chosė Migelis: Tikrai nebuvo jokių problemų: tiek su bendradarbiais, tiek su pažįstamais labai gerai sutariau. Artimiausi draugai buvo mano amžiaus žmonės. Su vyresniais daug reikalų neturėjau. Dėl kalbos irgi didelių bėdų neturėjau. Dauguma žmonių, su kuriais dirbau „Mažeikių naftoje“, puikiausiai mokėjo anglų kalbą. Beje, tikrai nustebau, kai sutikau ir ispaniškai kalbančių.
Žinoma, gaila, bet teko sutikti ir vieną kitą žmogų, kuriam terūpėjo, kad apmokėtum jo sąskaitą kavinukėje…
Džoana Klerė: Man nė nekalbant visi suprato ir matė, kad nesu vietinė. Iš pradžių tai trikdė. Paskui, kai dažniau pradėjau bendrauti su vyro šeima ir pažįstamais, pajutau, kokie nuostabiai šilti žmonės aplink mane.
– O kaip sekėsi su lietuvių kalba?
Chosė Migelis: Per metus, praleistus Mažeikiuose, lietuviškų žodžių nemažai pramokau. Tik atvykęs čia netgi užsirašiau privačiai mokytis lietuvių kalbos. Jei atvirai, ji – labai sunki. Tačiau vis tiek galiu, kad ir nedaug, pakalbėti jūsų kalba. O geriausiai į atmintį įsikaliau frazę: „Aš negaliu pasakyti lietuviškai“.
Tiesa, mokytis padėjo ir draugai. Jie ant kiekvieno mano bute esančio daikto priklijavo po mažą geltoną popieriaus lapelį su lietuvišku to daikto pavadinimu. O durys „mokė“ skaičių, savaitės dienų, mėnesių.
Ir po kelerių metų dar prisimenu: duona, pienas, upė, gandrai, vyras, vanduo, sūris, alus.
Džoana Klerė: Nuo pat pirmo apsilankymo bandau sakyti lietuviškus žodžius, kartais net sakinius. Bet būna, kad susišneku tik gestais. Tarp kitko, jaučiu, kad žmonėms labai įdomu, kai jiems ką nors bandau sakyti lietuviškai. Tada jie tampa labiau malonūs ir šilti.
Lietuviškų žodžių nemažai jau moku ir atsimenu. Žinau daugelio gyvūnų pavadinimus, skaičius, lietuviškų valgių pavadinimus. Galiu pakalbėti apie orą, kaip ir pridera anglei.
Beje, nustebau sužinojusi, kad jūsų kalba viena seniausių pasaulyje.
– Darbas darbu, o ką veikdavote poilsio dienomis?
Chosė Migelis: „Mažeikių naftoje“ aš dirbau kokybės departamente. O laisvalaikiu, nors jo ir nedaug tebuvo, važinėdavau po Lietuvą, lankydavau įdomesnes vietas. Vasarą jūsų šalis man nuoširdžiai patiko. Daug miškų. Ypač gražūs geltonuojančių rapsų laukai. Net ir dangus čia kitoks – gali jį matyti iš visų pusių. Barselonoje matai tik pusę dangaus skliauto, kitą pusę kalnai užstoja.
Labai patiko jūsų Nida, Kryžių kalnas, Kernavė, Vilnius, Plateliai, Trakai.
– Apie ką iš Mažeikių dažnai prisimenate su malonumu?
Džoana Klerė: Mano geriausi prisiminimai susiję su žmonėmis. Įsimintiniausia jūsų Kūčių tradicija: su dideliu būriu artimųjų, visais man neįprastais valgiais, burtais, linkėjimais.
Jaudinančių akimirkų patyriau per dukterėčios krikštynas.
Smagu pirkti jūsų parduotuvėse ir turguje. Patinka vakarienės nedideliuose restoranuose ir kavinėse. Džiugina gamta: ir vasarą, ir žiemą. Geriausia atostogų vieta – Plateliai su švariu vandeniu, paplūdimiu ir nuostabiomis apylinkėmis.
– Ką patartumėte savo tautiečiams, susiruošusiems į mūsų kraštus?
Chosė Migelis: Pirmiausia, jeigu jis ketintų aplankyti Lietuvą žiemą, kad pasiimtų kuo daugiau šiltesnių drabužių.
Siūlyčiau čia atvažiuoti tiek vasarą, tiek žiemą, nes ir peizažas, ir oras smarkiai skiriasi.
Žiemą, nors ir šalta, labai smagu matyti apsnigtus kaimus, užšalusias upes bei ežerus. O vasarą gamta tiesiog „sprogsta“: pilna paukščių, daugybė įvairiausių augalų.
Džoana Klerė: Aš ir siūlau aplankyti Lietuvą, ypač Žemaitiją. O jau pasiryžusiam čia važiuoti, patarčiau paprastą dalyką – susirasti pažįstamą, kuris galėtų vertėjauti. Arba turėti bent jau pasikalbėjimų knygutę. Tada jis pamatys ir išgirs daug gražių ir įdomių dalykų.
– Linksmiausias ar keisčiausias nutikimas…
Chosė Migelis: Tuo laiku, kai aš tik apsigyvenau Mažeikiuose, per radiją labai dažnai grodavo Vudžio dainą „Dukart du“. Originali dainos versija priklauso grupei „Roxette“ ir vadinasi „How do you do“ (angl.: kaip gyvuoji). Visiškai nieko neišmanydamas apie lietuvių kalbą, pamaniau, kad ir lietuviukai dainuoja, klausdami, kaip sekasi.
Taigi, aš vieną dieną atėjęs į darbą, nieko blogo neįtardamas, klausiu vieno kolegos: kaip dukart du? Jis keistai pažiūrėjo į mane, tačiau nieko neatsakė. Paskui jau kito kolegos linksmai klausiu: kaip dukart du? Tas man atšovė – keturi. Sutikęs dar vieną bendradarbį, vėl kamantinėju: kaip dukart du? Tas nusišypsojo ir vėl kažkodėl sako – keturi. Aš, visai nebesuprasdamas, kas darosi, nuslinkau iki savo darbo vietos ir bendradarbės taip nekaltai paklausiau: ką reiškia tas dukart du? Kai ji paaiškino apie ką Vudis dainuoja, man net ausys susiraitė iš gėdos. O kai aš papasakojau savąją versiją, ji vos nemirė iš juoko. Štai taip aš išmokau lietuviškai paklausti: „Kaip sekasi?“
Džoana Klerė: Buvo taip: su vyru buvome pakviesti į gimtadienį. Po vaišių ir pasisėdėjimų, visi susirengė į pirtį. Iš pradžių buvo vyrų pirtis, paskui – moterų eilė. Kai likau vien tik su jomis, nė viena nekalbančia angliškai, daug ko, kas vyko aplink, visai nebesupratau. O labiausiai – kai gestais liepė gultis ant plautų (dabar jau žinau, kas tai) ir pradėjo mosikuoti bei plakti šluotomis (dabar žinau, kad tai vantos). Negana to, kai nuėjome į dušus, visos maloniai siūlėsi nuplauti nugarą. Tik vėliau išsiaiškinau, kad tai – draugiškumo ir mandagumo gestas.
Nepaisant visko, turiu prisipažinti, kad tai buvo pati šauniausia sauna, kurioje yra tekę būti.
Violeta DUMARKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninių albumų.: Anglė Dž. K. Heiden džiaugiasi galėdama daug keliauti po pasaulį.
Ispanas mūsų kraštu žavėjosi ne tik vasarą, bet ir žiemą.
