„Jie pasikeitė“, – grįždami iš Italijos, nusprendė „Ventos“ vidurinės mokyklos mokytojai. Iš tikrųjų tie trisdešimt paauglių buvo kitokie… Nepasitvirtino išankstinės prognozės, kad atgal į Lietuvą teks vežti rėkiančius, gestikuliuojančius, garsiai kvatojančius „suitalėjusius“ vaikus. Šie buvo tylūs, susimąstę… Trys paros kelionės autobusu, trys paros tylos…
Paaugliai nemėgsta dalytis savo išgyvenimais, tačiau tylos priežastį pasisekė išsiaiškinti. Jie suvokė, kad likimas (ir Socrates, ir mokytoja Lina Čepauskienė) jiems dovanojo galimybę apsilankyti gėrio šalyje. Vaikai pamatė, kad gyventi galima kitaip: mylint, džiaugiantis, padedant vieni kitiems. Jie ir gimtinėje norėjo to paties. Tačiau ar juos supras bendraamžiai, šeima, mokytojai? Suaugusieji bandė patikinti, kad supras. Nors šiek tiek abejojo… Ir galvojo apie save…
JIE ŽINO, KĄ DARO
Vasaros pabaigoje Mažeikių „Ventos“ vidurinę mokyklą nudžiugino žinia, kad Socrates fondas teigiamai įvertino ir finansavo anglų kalbos mokytojos L. Čepauskienės Comenius I programai pateiktą projektą „Religinių ir tautinių švenčių kaleidoskopas“. Projekto partneriai – Italijos Montellos miesto Media (pagrindinė) mokykla. Viena iš sudėtinių projekto dalių – kelionė į Italiją, kur moksleiviai bei mokytojai turės galimybę susipažinti su šios šalies kultūra, tradicijomis, šventėmis, gyvenimo būdu.
„Jie žino, kur dėti pinigus. Socrates investuoja į žmogų ir gauna didžiulį efektą. Jeigu man, kaip mokyklos vadovei, duotų pinigus įsigyti daiktams, žinoma, aš džiaugčiausi. Tačiau jie nusidėvėtų, o tai, ką šioje kelionėje patyrė vaikai, išliks visam gyvenimui“, – grįždama iš Italijos kalbėjo „Ventos“ vidurinės mokyklos direktorė Ramunė Badaukienė.
Jos nuomone, mokykloje bei rajone įvyks grandininė reakcija – buvusieji kelionėje ir gavusieji tokią gerumo dozę dovanos jį kitiems.
„Tie trisdešimt pranašų grįžta iš Italijos nešdami gerąją žinią, kurią skleis aplinkiniams“, – šypsojosi mokyklos vadovė.
NUOGĄSTAVIMAI, NUOJAUTOS
L. Čepauskienė pasakojo, kad prieš metus ji net neįsivaizdavo, kur yra ta Montella.
Tiesiog nusprendusi, kad vaikams reikia tokio pobūdžio projektų, užsiregistravo partnerių paieškos duomenų bazėje. Laiškų su pasiūlymais gauta labai daug iš įvairiausių šalių.
Kadangi pasiūlymo iš Škotijos nebuvo (mokytoja seniai svajoja apie šią šalį), nusprendė, kad labiausiai viliojantis variantas yra Italija – juk augta skambant itališkoms melodijoms, o ir italų kalba labai patinkanti.
Tada prasidėjo susirašinėjimas su Montellos Media mokyklos anglų kalbos mokytoja Salvatriče Montajna, trukęs ištisus metus. Iš pradžių paaiškėjo, kad tai – miestelis, įsikūręs kažkur pietų Italijos kalnuose.
Būta nuogąstavimų, nes girdėjo, jog pietų italai labai neorganizuoti, neprognozuojami žmonės, todėl projekto vykdymas gali komplikuotis. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad viskas bus gerai.
„Vėliau, būdama Montelloje, supratau, kad Aukščiausiasis lėmė patirti tokią palaimą mums, mokytojams, ir vaikams“, – sakė mokytojai.
Partneriai iš Italijos nerimavo taip pat. Montelloje gyvena labai uždara, turtinga, be galo draugiška bendruomenė, kuriai neįprasta bendrauti net su kitų Italijos regionų žmonėmis. Tai lemia geografinė padėtis – miestelis iš visų pusių apsuptas kalnų. Projektai su užsieniečiais ten visiška naujiena, o žinia, kad tie užsieniečiai – lietuviai, juos visiškai pribloškė.
„Daugelis net nežinojo, kur žemėlapyje ieškoti Lietuvos. Kai kurie klausė, ar tie lietuviai kartais nėra juodaodžiai“, – sakė Salvatričė.
Mokytoja pasakojo, kad sužinojus, jog projektas buvo patvirtintas, mokykloje buvo organizuotas konkursas: „Kas daugiau sužinos apie Lietuvą ir ją įdomiau pristatys“. Įsijungė visa mokykla: mokytojai ir mokiniai rinko informaciją, piešė plakatus. Buvo renkamos šeimos, kuriose gyvens lietuvaičiai. Pasak Salvatričės, tai turėjo būti bendruomenėje žinoma ir gerbiama šeima. Be to, ji turėjo būti turtinga.
Į pasiruošimą sutiktuvėms įsijungė ir miestelio bei apskrities valdžia – skyrė nemažai lėšų, kad lietuviai jaustųsi patogiai bei nemažai pamatytų.
ZYZĖ IR BUVO NEPATENKINTI
Laimė vykti į trijų savaičių trukmės kelionę nusišypsojo 30 moksleivių. Daugiausia jų buvo iš devintos b klasės, kuriuos mokytoja L. Čepauskienė puikiai pažįsta ir pasitiki. Puikūs santykiai su klasės vadove Dovile Šliteriene taip pat buvo paskatinimas rinktis šią klasę.
Abi mokytojos truputėlį baiminosi dėl tris paras autobusu truksiančios kelionės. Tačiau ir vėl kažkas kuždėjo, kad pasirinktais vaikais galima tikėti.
Baimintasi ne veltui. Pirmoji kelionės para psichologiškai buvo be galo sudėtinga: beveik visi nuolat zyzė, barėsi, buvo viskuo nepatenkinti…
„Muziką patylinkit! Pagarsinkit! Pakeiskite diską! Kur viešbutis?! Kokiame žiurkyne mes miegosime!“ – nuolat rėkė jaunimėlis, kurių visa elgsena rodė, kad mokytojai turi būti dėkingi, jog jie teikėsi važiuoti.
O mokytojai vykdė paliepimus, tylėjo ir laukė, kada vaikai aklimatizuosis. „Mano vaikai labai geri, aš jais tikiu“, – vis kartojo D. Šliterienė.
ĮSPŪDŽIAI PAKERĖJO
Nuotaika autobuse stipriai pasikeitė antrąją dieną, po to, kai pusdienį praleido Austrijos sostinėje Vienoje. Nuo įspūdžių gausos skleidėsi autobusas – miesto didybė ir grožis pakerėjo visus. O ką jau kalbėti apie aukso luitą, kurį moksleiviai pamatė muziejuje!
Visiems pramoga tapo klausytis muzikos mokytojo Juozo Taunio įspūdžių: savo emocijomis, gestais, veido išraiška mokytojas sukūrė vos ne spektaklį.
Trečioji kelionės diena buvo įspūdingiausia – susitikimas su žavingąja Venecija. Iš tikrųjų tai – stebuklingas miestas, plevenantis tarp jūros ir dangaus. Šį miestą – sapną vaizdavo Baironas, Gėtė, Turgenevas, Hemingvėjus. Miestas, įsitaisęs tarp 120 smėlėtų salų, sujungtų 400 tiltų ir tiltelių, viliojo, traukė, svaigino savo siauromis gatvelėmis ir puošniais statiniais. O šūksniai: „Gondola! Gondola!“ – audrino vaizduotę: norėjosi tikėti, kad viename iš langų gali pamatyti Kazanovą.
Plaukimas kateriu šiaurine Adrijos jūros pakrante taip pat buvo nepamirštamas.
Smagiai nuteikė pokalbis telefonu su Salvatriče: ji tikino, kad visa Montella lietuvaičių labai laukia ir kepa, kepa, kepa pyragus. Oi, tie pyragai… Kiek jie vėliau sukėlė rūpesčių…
MONTELLA
Venecija ne tik sužavėjo, bet nuvargino, todėl naktis autobuse buvo ganėtinai rami. O rytas… Už lango atsivėręs vaizdas nepaliko nė vieno abejingo – rytmečio saulės nutvieksti kalnai tiesiog pakerėjo. O kiek tolėliau riogsantis Vezuvijus priminė, kad Montella visiškai nebetoli.
Jaunimėlis sunerimo – jie gi per visą kelionę nerepetavo programos, kurią paruošė Mažeikiuose. „Mokytojau, kodėl iki šiol mes nedainavome?! Mokytojau, kodėl skudučiais negrojome! Mes nenorime apsijuokti!“ – šaukė moksleiviai ir ragino tuojau pat pradėti repeticiją.
Teko J. Tauniui atitraukti akis nuo lango, trumpam atitrūkti nuo regimo grožio ir pradėti repeticiją… Vaikai nerimavo ne tik dėl programos. Visiems daug apmąstymų, įvairiausių abejonių kėlė mintis, kad teks gyventi šeimose. „Ar mes pritapsime? Kokios tos šeimos? Ar mes su jais susikalbėsime?“ – svarstė projekto dalyviai.
Tačiau visos abejonės iš karto nuskrido šalin, kai keliauninkai išvydo Montellą. Be galo jaukus, nedidelis miestelis, apsuptas pasakiško grožio kalnų… Gatvėse stoviniuojančių žmonių veidai bylojo, kad jie žino, kas pas juos atvažiavo…
Tęsinys kitame šeštadienio numeryje
