Daugkartinis tarptautinių konkursų laureatas, fotografijos parodų prizininkas. Jo darbai buvo eksponuojami ne vienoje užsienio šalyje ir sulaukė puikių įvertinimų. Prieš metus suteiktas Meno kūrėjo vardas, o rytoj Mažeikių fotomenininko Jono Strazdausko apdovanojimų kolekciją papildys ir Krašto kultūros premija. Kalbėdamas apie šį apdovanojimą fotografas neslėpė jaudulio ir ne kartą nubraukė džiaugsmo ašarą.
„Vis dėlto dabar man svarbiausia – padaryti šventę žmonėms ir tinkamai paruošti savo darbų parodą, kuri ir bus atidaroma premijos įteikimo metu“, – sakė J. Strazdauskas.
VISO GYVENIMO DARBAI
Fotografo karjerą J. Strazdauskas pradėjo prieš keturiasdešimt metų tuometiniame rajono laikraštyje „Pergalės vėliava“.
Paminėdamas šią sukaktį menininkas parodoje „19662006…“ pristato darbus, apimančius visą jo kūrybos laikotarpį.
Mažeikių muziejuje eksponuojama paroda išties įspūdinga ir įvairi. Auštantis rytas, slenkantys debesys, gamtos peizažai, fotografo taip mėgstami rūkai, senolių portretai – tai tik dalis eksponuojamų darbų. Atskiras kampelis parodoje skirtas J. Strazdauskui kaip fotožurnalistui, eksponuojami darbai, spausdinti „Pergalės vėliavoje“.
Apžiūrinėjant dar iki galo nebaigtą sukabinti parodą, galėjai pajusti iš fotografijų sklindančią šilumą, ramybę, romantiką.
„Man artimesnis romantizmo stilius. Mėgstu fotografuoti gamtą, senus žmones. Pats augau kaime, tad tikriausiai pasąmonėje ir užsifiksavo nuostabūs saulėlydžiai, bundantis rytas, kurį visada norėjosi įamžinti. Nieko nėra nuostabesnio, kaip pagauti rūką, stebėti vos kylančią saulę. Tokiems vaizdams nėra gaila nei laiko, nei jėgų“, – apie vieną didžiausių savo gyvenimo aistrų kalbėjo menininkas.
Arčiau „dūšios“ J. Strazdauskui ir senų kaimo žmonių portretai, kuriuose, pasak menininko, įamžinta gili išmintis.
„Kokia gyvenimo patirtis, išmintis glūdi jų veiduose. Žaviuosi, kai ilgą gyvenimą nugyvenusi močiutė džiaugiasi kiekviena diena. Nemoka pasakyti „sunku“, nedejuoja, kai šiandieninis žmogus tik ir kalba, kaip blogai gyventi. O kaip gyveno tie žmonės? Kai kurie iš jų per gyvenimą nėra matę savo artimųjų ir vis tiek laimingi. Bendraujant su senoliais visada norisi pajausti jų dvasią, tą artimą ryšį“, – apie savo darbų herojus kalbėjo fotografas.
MYLI SAVO DARBĄ
Visą laiką laikraštyje dirbęs fotografas prisipažino, jog darbo pradžioje buvę svarstymų pabėgti iš redakcijos.
Tokias mintis skatino sunkus darbas – fotografijas tekdavo pačiam naktimis ryškinti. Kad nuotraukos atsidurtų laikraštyje, dažnai tekdavo paaukoti net keletą dienų.
„Šiandien fotografai, galima sakyti, gyvena kaip karaliai. Nufotografuoji, ir iškart įkeli nuotrauką į kompiuterį, kuris ją apdoroja. Anksčiau taip nebūdavo, viską privalėjai padaryti pats“, – kalbėjo J. Strazdauskas.
Vos aštuoniolikos pradėjusiam fotografuoti vaikinui visko mesti neleido ambicijos ir noras įrodyti, kad fotografuoti sugeba.
„Kartais kiti fotografai pašiepdavo, jog nieko nesugebu, tad norėjosi jų nuomonę pakeisti. Kai pradėjau rimtai dirbti, jau nebebuvo kur trauktis, o šiandien savo gyvenimo be fotografijos jau nebeįsivaizduoju. Tai mano gyvenimas, gal net ir didžioji meilė“, – mintimis dalijosi laureatas.
Mažeikiškis įsitikinęs, jog svarbiausia – mylėti savo darbą bei tikėti širdimi ir tuo, ką tu darai.
Visą gyvenimą atidavęs fotožurnalistikai vyriškis nesigaili nė dėl vienos laikraštyje praleistos dienos.
„Nors dažnai neturiu laisvų savaitgalių, per šventes dirbama, tačiau kitaip gyventi jau ir nebemoku. Fotožurnalistika – visas mano gyvenimas. Nuolat sukuosi tarp žmonių, kartu su jais išgyvenu jų rūpesčius, džiaugsmus. Mėgstu daryti reportažus iš švenčių, „gaudyti“ žmonių nuotaikas. Kiek daug pasako jų veidų mimika, išraiška. Tai suteikia begalinio džiaugsmo ir skatina nesustoti ir toliau eiti į priekį“, – kalbėjo J. Strazdauskas.
PASAULIUI PRISTATO LIETUVĄ
Menininkas prisipažino, jog pradėjęs fotografo karjerą nesitikėjo tiek daug pasieksiąs. Šiandien Jono darbai apkeliavę ne vieną pasaulio šalį, įvertinti įvairiais apdovanojimais (beje, juos išvysti bus galima atidaromoje parodoje). Jo darbai buvo spausdinami ir prestižiniuose užsienio fotografijų kataloguose. Ilgametis meno draugijos narys sakė, jog tarptautiniai apdovanojimai yra viena didžiausių paskatų nestovėti vietoje, o siekti naujų laimėjimų.
„Mes esame tarsi savotiški Lietuvos ambasadoriai užsienio šalyse. Savo darbais didžiosioms pasaulio valstybėms privalome parodyti, kokia nuostabi yra mūsų šalis, čia gyvenantys žmonės. Malonu, kai tavo darbai yra pastebėti ir sulaukia puikių atsiliepimų“, – savo pasiekimais užsienyje džiaugėsi fotografas.
Vis dėlto mažeikiškis pripažino, kad tokios parodos gana dažnai būna nuostolingos. Norint kruopščiai darbus parengti tarptautinėms parodoms reikia didžiulių investicijų. Siunčiant dešimt nuotraukų išleidžiama 300–500 litų. Daugelis nuotraukų lieka užsienyje, o ir išleistų pinigų niekas negrąžina.
„Ruošdamas šią parodą neskaičiavau, kiek išleidau pinigų, tačiau manau, kad arti laimėtos premijos (5000 Lt – A. J.). Visgi galimybė išvysti savo nuotraukas tarp geriausių pasaulio fotografų darbų – visa tai atperka ir be galo pamalonina širdį“, – kalbėjo J. Strazdauskas.
Spalio mėnesį jo darbų ciklas apie rūkus turėtų papuošti Lietuvos Respublikos Seimo rūmų koridorius.
PARODA SKIRTA ŽMONĖMS
Fotografas yra išleidęs porą knygų apie Mažeikių miestą, atvirukų rinkinį apie Viekšnius.
Pasak J. Strazdausko, tai jo palikimas ateities kartoms. „Juk nežinai, žmogus, kiek tau beliko gyventi, o mano palikti darbai eis iš kartos į kartą. Išleistos fotografijų knygos – lyg savotiškas paminklas sau“.
Fotografui labai svarbu įamžinti savąjį miestą, senuosius rajono miestelius bei jų gyventojus, nes ateityje viso to jau nebeliks. Fotografijos turi išliekamąją vertę, ir jose norisi įamžinti viską, kas žmogui brangu.
„Džiaugiuosi, kad Mažeikiuose vis daugiau fotografija susidomi jaunimas. Daug daugiau jaunų žmonių apsilanko parodose, tai rodo, jog fotografija Lietuvoje po truputį atsigauna. Visada norisi jaunimui padėti, patarti, gal net pastūmėti fotografijos kelio link, juk ir aš pats pradėjau būdamas dar „piemuo“, – juokėsi savo darbo pradžią prisimindamas fotografas.
Rytoj atidaromą parodą fotografas sakė skyręs ne pažymėti savo laimėjimui, o mažeikiškių, miesto svečių malonumui.
Menininkas viliasi, kad kiekvienas, joje apsilankęs, išsineš kažką šilto ir gražaus.
„Dirbant fotožurnalistu dažnai pasaulį tenka piešti juodomis spalvomis. Noriu, kad iš mano parodos žmonės išeitų kitokios nuotaikos, taptų dvasiškai turtingesni. Noriu, kad pamatytų, jog gyvenime yra ir gražių dalykų“, – vylėsi laureatas.
