J. Basanavičiaus gatvė tęsiasi lygiagrečiai su Laisvės gatve. Ji prasideda nuo susikirtimo su M. K. Čiurlionio gatve, kerta Mindaugo, V. Burbos, J. Jablonskio, Vilniaus ir atsiremia į V. Kudirkos gatvę.
Ši senamiesčio gatvė pradėjo formuotis tarpukariu, po 1927-ųjų, kai mirė Jonas Basanavičius. J. Basanavičiaus ir ją kertančiose gatvėse yra nemažai visuomeninės paskirties pastatų, įstaigų.
ČIA GYVENO DAUG VERSLININKŲ, AMATININKŲ IR PREKYBININKŲ
Šioje gatvėje pirmu numeriu pažymėtas namas tarpukariu priklausė Adolfui Januliui. Jis vertėsi geležies, indų ir elektrotechnikos reikmenų prekyba ir turėjo skardos gaminių dirbtuves. Tai buvo vienas didžiausių lietuvių kilmės mažeikiškių verslininkų.
Anot muziejininko A. Muturo, yra žinių, kad A. Janulis prieš karą prekiavo ir ginklais. Sovietmečiu šiame name buvo įsikūręs vidaus reikalų skyrius, kitos milicijos tarnybos. 8-ajame dešimtmetyje prie pastato pristatė priestatą, kuriame atidarė blaivyklą. Ji veikė ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę. Čia dirbo ir policija, kol neišsikėlė į naująjį pastatą Gamyklos gatvėje.
Senasis A. Janulio pastatas dabar visų užmirštas ir apleistas.
A. Muturas, vadovaudamasis Lietuvos pramonininkų, prekybininkų ir amatininkų sąjungos Mažeikių skyriaus leidiniu „Kalendorius. Adresų sąrašas“, išleistu 1933 metais, teigia, kad J. Basanavičiaus gatvės 3-iame name tuo metu veikė Onos Stančikienės kirpėjų kursai.
13-ame name savo kepyklą turėjo Jonas Gurskis. Tame pačiame name maisto produktų parduotuvę laikė ir P. Streleckienė, kuri taip pat buvo ir pieninės savininkė. Kur ta pieninė veikė, žinių nėra.
Tarpukariu Mažeikiuose buvo įsteigtas Lietuvos pramonininkų, prekybininkų ir amatininkų sąjungos Mažeikių skyrius. O. Stančikienė ir J. Gurskis abu buvo šios sąjungos nariai. Iš viso ši sąjunga jungė per 30 narių, kurie gyveno įvairiose miesto vietose. Kad priklausytų šiai sąjungai, jie, matyt, turėjo būti ne eiliniai amatininkai, prekybininkai.
Priešingoje gatvės pusėje, J. Basanavičiaus g. 2, Aleksandras Božko turėjo valgyklą. Greta stovėjusiame 4-ame name Maušas Šapira prekiavo žaliomis odomis ir kailiais. Jo brolis šalia turėjo baldų dirbtuves.
6-ame šios gatvės name gyveno vidaus ligų gydytojas Ignas Šalkauskas. 10-ame – notaras A. Paltarokas. Jis 1931–1933 metais buvo Mažeikių „Alkos“ muziejaus komiteto pirmininkas, vėliau – šio komiteto Garbės pirmininkas.
J. Basanavičiaus-Kankinių (dabar – Mindaugo g.) gatvių kampe stovėjo privataus gynėjo J. Povydžio namas.
MAUŠO LEVITO VERSLE SUKOSI DIDELI PINIGAI
J. Basanavičiaus g. 5 buvo didelis gyvenamasis prekybininko Chaimo Lichtenšteino namas, kuriame jis gyveno iki 1940 metų. Užėjus sovietų valdžiai, namą nacionalizavo, o jo šeimininkas išsikėlė į kitą jam priklausiusį namą Laisvės gatvėje, kuriame dabar yra Kaišiadorių paukštyno parduotuvė. Ch. Lichtenšteinas buvo stambus prekybininkas, tad pastaruosiuose namuose jis buvo įsirengęs didelius urmo sandėlius.
Šią informaciją A. Muturas pateikia, vadovaudamasis 1931 metais išleista informacine knyga „Visa Lietuva“. Iš šio leidinio žinoma, kad 1922–1931 metais geležies gaminių prekyba vertėsi ir toks Zalmanas Gusevas, taip pat gyvenęs J. Basanavičiaus gatvėje.
Pagal 1933 metų numeraciją, šioje gatvėje gyveno ir Sara Deliatnickienė, kuri turėjo kolonialinių prekių parduotuvę Laisvės gatvėje.
1922 metais J. Basanavičiaus gatvėje veikė Maušo Levito ir Tovo garinė lentpjūvė. M. Levitas, ko gero, buvo našlys ir turėjo tris suaugusias dukras ir du sūnus, kurie gyveno Kanadoje.
M. Levito brolis gyveno Anglijoje ir buvo nepaprastai stambus verslininkas. Jis vertėsi baldų prekyba, galimas dalykas – ir gamyba. Šia produkcija prekiavo Anglijoje ir Kanadoje, kur turėjo stambias baldų parduotuves.
Anot A. Muturo, spėjama, kad abu minėtieji Maušo sūnūs tvarkė prekybos reikalus Kanadoje. Dar žinoma, kad Maušo brolis, gyvenęs Anglijoje, apdraudė savo brolio lentpjūvę ir visą jo turtą 2,5 milijono litų suma.
Galima daryti prielaidą, kad tokia suma apdrausta lentpjūvė buvo didžiulė įmonė, kurioje ruošdavo medieną ir laivais plukdydavo į Angliją ir Kanadą. Čia iš lietuviškos medienos būdavo gaminami baldai.
Be lentpjūvės, M. Levitas dar buvo žinomas kaip linų apdirbimo ekspertas ir žinovas. Jis važinėdavo visur, kur buvo apdirbami linai, ir nustatinėdavo jų kokybę ir rūšis.
Per metus Maušas iš viso gaudavo 5 tūkstančius litų palūkanų, o tai reiškė, kad jo versle sukosi labai dideli pinigai. Verslas lentpjūvėje buvo pradėtas nuo pradinio 8 tūkstančių litų kapitalo.
Visos šios žinios apie lentpjūvę paimtos iš tarpukario Lietuvos banko Mažeikių skyriaus dokumentų.
Tolesnis lentpjūvės savininkų likimas nežinomas.
PASTATAS MENA ŠIURPIUS POKARIO METŲ ĮVYKIUS
Priešais bažnyčią, dviejų aukštų mūriniame pastate 1946–1953 metais buvo įsikūrusi KGB Mažeikių būstinė, kur buvo tardomi politiniai kaliniai.
Vėliu čia daugelį metų veikė tuberkuliozės dispanseris, vėliau – infekcinių ligų skyrius, o šiuo metu yra psichiatrijos skyrius.
Grįžtant į karo ir pokario metus, iš dabartinės Savivaldybės pastato rūsio, kur buvo įrengtas politinių kalinių kalėjimas, sovietinių kareivių ir vilkšunių lydimi kaliniai buvo varomi į minėtą pastatą J. Basanavičiaus gatvėje. Čia jie įvairiais būdais buvo tardomi ir kankinami.
Pasak A. Muturo, į vakarinėje pastato pusėje buvusią aikštelę atveždavo ir sumesdavo kovose žuvusius partizanus, Lietuvos laisvės armijos kovotojus. Juos pažinojusius žmones, artimuosius atvarydavo jų pasižiūrėti, tikintis, kad kuris pravirks ir išsiduos. Jei provokacija pasisekdavo, šiuos žmones areštuodavo ir tardydavo.
Pietrytinėje pastato pusėje buvo šulinys. Galimas dalykas, kad ten dabar stovi garažai. Į šį šulinį buvo metami per tardymus nukankinti arba kovose žuvę kovotojai. Kelias paras prie pastato išbuvę lavonai naktį, arkliu pakinkytu vežimu, slapčia V. Burbos gatve pro Vaikų muzikos mokyklą ir parką buvo vežami į durpyną.
„Čia „laidotuvių dalyviams“ daug vargintis nereikėjo. Vasarą kasant durpes ir sausinant durpyną buvo iškastos tranšėjos, į kurias lavonus reikėjo tik įversti ir užstumti durpėmis. Yra žinoma, kad apie 1953–1956 metus vieno miesto valdininko iniciatyva, nakties metu, slapčia, 27–29 žuvusiųjų palaikai buvo pervežti ir užkasti mažeikiškių vadinamuose „nekrikštų muzikantų“ kapeliuose“, – pasakoja muziejininkas.
Kurį laiką ant KGB pastato stogo stovėjo sunkusis kulkosvaidis. Dažnai ant stogo pasirodydavo kareivis ir žvalgydavosi, ar aplink nėra ko nors įtartino.
Tarpukariu šis vėliau liūdnai pagarsėjęs namas priklausė labai dideliam viršininkui, Mažeikių mokesčių inspektoriui Juozui Lukštaraupiui. Jis pats čia negyveno, jį nuomojo Žiemos žemės ūkio mokyklai. Po karo J. Lukštaraupis buvo ištremtas į Sibirą.
DAKINEVIČIŲ NAME BUVO ĮSIKŪRUSIOS ĮSTAIGOS
1933-iaisiais statytas J. Basanavičiaus g. 12-asis namas priklausė žinomo gydytojo Stasio Dakinevičiaus motinai Marijai Dakinevičienei.
Kaip nurodo Mažeikių krašto enciklopedija, trylika kambarių turintį namą projektavo apskrities inžinierius Jonas Sidabras. 1941-ųjų birželio 14-ąją Dakinevičių šeima buvo ištremta į Sibirą. Po karo namą nacionalizavo, o nuo 1954-ųjų rugsėjo 1-osios čia įsikūrė Moksleivių namai, kurių vedėja buvo O. Jurkšaitė.
Iki 1955-ųjų per vienerius metus čia pasikeitė net trys vedėjai. Po O. Jurkšaitės dar dirbo A. Ratnikas ir I. Drazdauskienė. 1955 metais Moksleivių namams pradėjo vadovauti A. Radvilienė. Po gero dešimtmečio keitėsi įstaigos pavadinimas, ji tapo Pionierių ir moksleivių namais, kurių direktorė buvo S. Žylienė.
Nuo 1985-ųjų įstaiga vėl susigrąžino senąjį pavadinimą ir nuo tada Moksleivių namų direktore dirba Birutė Jurkienė. 1990-aisiais mokslo metų pradžioje įstaiga persikraustė į naujas patalpas Žemaitijos gatvėje.
Buvo laikotarpis – nuo 1962 iki 1975 metų, kai Pionierių ir moksleivių namai paliko šį pastatą ir jame įsikūrė Mažeikių rajoninė biblioteka. Vėliau ji persikraustė į naują pastatą Laisvės gatvėje. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, 1992 metų vasarą į Mažeikius sugrįžo S. Dakinevičiaus dukra Ona Dulkienė ir apsigyveno tėvų namuose.
Toliau nuo Moksleivių namų į vakarus J. Basanavičiaus gatvę kerta Mindaugo gatvė. Ant kampo stovi bažnyčia, o J. Basanavičiaus ir V. Burbos gatvių kampe 1964 metais buvo pastatytas pirmasis Mažeikiuose pagal tipinį projektą suprojektuotas lopšelis-darželis „Saulutė“.
A. Muturas prisimena, kaip jo mama pasakojo smagų nutikimą iš Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios atidarymo iškilmių 1936 metais. Tada ji dar buvo jauna mergina. Su drauge jiedvi traukiniu atvažiavo į Mažeikius, norėdamos dalyvauti bažnyčios pašventinimo ceremonijoje. Po oficialiosios dalies vyko gegužinė, šokiai, „bagamazuose“ (prekybiniai kioskai) galėjai nusipirkti ne tik rožančių, maldaknygę, bet ir bandelę, lūpų dažų ir kitokių smulkmenų.
Buvo organizuota loterija, kurioje merginos įsigijo bilietus. Prizus organizatoriai surinkdavo iš gyventojų. Loterijos vedėjai vertingesnių prizų aukotojus pagerbdavo, jų pavardes paskelbdami viešai.
Loterijoje galėjai laimėti netgi javų maišą ar paršelį. Tuščių bilietų, ko gero, būdavo retai. Taigi Marija (A. Muturo mama – B. P.) laimėjo gaidį, o jos draugė – trijų metrų aukščio fikusą. Merginos savo prizų neatsiėmė. Marijai buvo gėda atsiimti gyvą gaidį, o jos draugė tokios didžiulės gėlės į traukinį vis tiek nebūtų įkišusi. Tad po viso to merginos turėjo tik daug gardaus juoko.
LIGONINĖS STATYBA RŪPINOSI PATYS GYDYTOJAI
J. Basanavičiaus gatvėje stovi ir naujosios ligoninės pastatas. O pirmoji Mažeikių ligoninė minima jau 1919 metais.
Tais metais į Mažeikius atvyko apskrities gydytoju paskirtas Povilas Tautvaišas.
Jis ir pradėjo rūpintis ligoninės statyba. Ties Birutės gatve tada stovėjo kažkokie mediniai apgriuvę pastatai. Apskrities valdyba iš Daubarių plytinės savininko Jazdausko nupirko plytų, apmūrijo senuosius pastatus, ir juose buvo įkurta Mažeikių apskrities ligoninė. Čia dirbo penki medikai. Tai buvo pačioje trečiojo dešimtmečio pradžioje.
1923 metais į Mažeikius atvyko gydytojas Vladas Burba. Jis ėmėsi iniciatyvos statyti naują, to meto akimis žiūrint, modernią ligoninę J. Basanavičiaus ir dabartinės V. Burbos gatvių kampe.
Ligoninė buvo galutinai įrengta ir atidaryta 1938 metų vasarą. Joje buvo centrinis šildymas, liftas, šviesos signalizacija. 75 vietų ligoninėje buvo ir ambulatorija. Tuo metu tokių ligoninių Lietuvoje tebuvo gal tik pora. Per karą ligoninė buvo stipriai apgriauta, bet V. Burbos rūpesčiu vėl atstatyta.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje į vakarus nuo ligoninės buvo pastatyta nauja poliklinika, o 1979 metais greta atidarytas naujas ligoninės gydomasis 200 lovų korpusas.
PROFESORIUS IR DABAR APLANKO GIMTINĘ
Pats ligoninės steigėjas ir gydytoju chirurgu Mažeikiuose dirbęs Vladas Burba taip pat gyveno J. Basanavičiaus gatvėje. Čia pat gyveno ir jo kolegos Stefanija Žilinskaitė, Vladas Punis, Paulina ir Vincas Miliauskai.
Priešais polikliniką į J. Basanavičiaus gatvę atsiremia J. Jablonskio (tarpukariu – Ligoninės) gatvė. Žiūrint nuo poliklinikos dešiniajame J. Basanavičiaus ir J. Jablonskio gatvių kampe tarpukariu buvo Mažeikių muitinės viršininko Jasinsko žemė.
Po karo, kai gydytoja Stefanija Žilinskaitė atvažiavo į Mažeikius ir ištekėjo už mokytojo Adomo Kazlausko, jiedu ant dalies nacionalizuotos Jasinsko žemės pasistatė namą.
Pasak muziejininko V. Ramanausko, priešingame šių gatvių kampe (kur dabar A. Gailiaus klinika) dar tarpukariu stovėjo apie 1928 metus statytas kapitono Černiaus namas. Jo žmona buvo ligoninės seselė, apskrities valdyboje atsakinga už akušeriją.
Kariškis Černius tarnaudavo tai vienur, tai kitur, tad namuose būdavo tik svečias. Tarpukariu dalį namo užėmė patys Černiai, o kitą dalį nuomojo gydytojui V. Burbai. 1936 metais jį nusipirko ir šeimininkais tapo Burbos. 1944 metais namas buvo subombarduotas, ir tada Burbos toliau nuo gatvės pasistatė nedidelį namelį. Tas namelis ir dabar tebestovi A. Gailiaus klinikos kieme.
Černių sūnus Vytautas 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. 1951-aisiais nuvyko į JAV. Studijavęs Hamburgo, Bostono universitetuose, Čikagos universitete tęsė psichologijos-pedagogikos studijas ir, įgijęs daktaro laipsnį, tapo Indianos universiteto profesoriumi.
Garbaus amžiaus sulaukęs V. Černius retkarčiais atvažiuoja į Mažeikius, susitinka ir pabendrauja su V. Ramanausku.
Tarpukariu šalia Černių namą buvo pasistatęs apskrities viršininkas Mandeikis. Jis jau ten nebegyveno, kai šis namas, kaip ir Černių, buvo subombarduotas.
REDAKCIJOS PASTATAS PRIKLAUSĖ ŽYDŲ ŠEIMAI
J. Basanavičiaus gatvę kertanti V. Burbos gatvė tarpukariu vadinosi prezidento Antano Smetonos alėja. Nuo 1994-ųjų vasario dabar V. Burbos g. 9-uoju numeriu pažymėtame pastate yra įsikūręs Mažeikių muziejus. Jo įkūrimo data laikomi 1928 metai. Tada jis buvo tuometinėje Kankinių (dabar – Mindaugo) gatvėje. 1932 metais muziejus persikėlė į Bažnyčios gatvę.
Po gerų dviejų dešimčių metų, jau sovietmečiu muziejus veikė Laisvės ir Vasario 16-osios gatvių kampe esančiame gydytojo S. Dakinevičiaus name.
Iš pradžių muziejus buvo sukištas į vieną kambariuką, ir tik po trejų metų, 1958-aisiais, atidaryta jo ekspozicija. Kai iš V. Burbos g. 9 pastato į mikrorajoną išsikėlė iki tol ten buvusi rusakalbių vidurinė mokykla, patalpos liko muziejui bei po tuo pačiu stogu 1955 metais įsikūrusiai Vaikų muzikos mokyklai.
Gal todėl, kad muziejus įsikūręs šioje gatvėje, o gal iš profesinio smalsumo A. Muturas pasidomėjo, kas tarpukariu gyveno prezidento A. Smetonos alėjoje.
Rajoninėje spaudoje jis rašė, kad 4-ajame dešimtmetyje mieste padaugėjus statybų, ypač visuomeninės paskirties pastatų, šioje alėjoje 1937 metais pastatyta dviaukštė pradinė mokykla, pavadinta J. Tumo-Vaižganto vardu. Vėliau ji atiteko Vaikų muzikos mokyklai.
Kaip muziejininkas išsiaiškino iš 1938 metų miesto plano, nuo Laisvės gatvės iki sankryžos su J. Basanavičiaus gatve buvo suformuoti keletas žemės sklypų. Laisvės gatvės ir prezidento A. Smetonos alėjos dešiniajame kampe, kur dabar yra skveras, stovėjo Vandeikio namas. Jame buvo „Spaudos fondas-knygynas“. Toje pačioje gatvės pusėje, prie sankryžos su J. Basanavičiaus gatve, dar ir šiandien tebestovi G. Geimano namas. Jame įsikūrusi „Santarvės“ laikraščio redakcija.
G. Geimanas buvo advokatas, o tuo metu teisininkai gyveno pasiturimai. Todėl jam nebuvo sunku miesto centre pasistatyti tokį puikų namą.
Šiandien namo išvaizda šiek tiek pasikeitusi. Prieš karą jis buvo raudonų plytų, kurios sovietmečiu pasislėpė po tinku. Pusantro aukšto pastato palėpėje buvo įrengti kambarėliai. Stogą dengė čerpės. Iš rytinės pusės namą puošė stiklinė veranda. Jis buvo apjuostas lentelių tvora.
GEIMANO NAMĄ PERĖMĖ LIETUVIAI
A. Muturas, remdamasis archyvine medžiaga, straipsnyje „Jie iš Smetonos gatvės“ („Būdas žemaičių“, 2005 m. liepos 29 d.) rašo:
„1941-ieji metai… Geimanų šeima, lydima ginkluotų vyrų, nuėjo į Mažeikių pavenčius ir sugulė ten, iš kur niekas negrįžta. Dar neataušus šeimininkų pėdoms, name apsigyveno Bronė ir Antanas Baliai.(…) A. Balį okupacinė vokiečių valdžia paskyrė „Laimės“ malūno direktoriumi. Direktoriauti ilgai neteko, nes 1945 m. atgriaudėjo sovietinė valdžia. B. ir A. Baliai išbėgo į Vakarus.“
Toliau straipsnio autorius rašo, kad prieš pat karą minėto malūno bendrasavininkiai-akcininkai buvo M. Tuvje ir A. Leibovičius, kuriuos sovietų valdžia išvežė ir sugrūdo į Sibiro lagerius.
Abraomas Leibovičius buvo artimiausias G. Geimano kaimynas ir gyveno priešais jį kitoje gatvės pusėje. Maždaug šioje vietoje dabar stovi penkių aukštų daugiabutis namas. Devyniasdešimtmetė senolė muziejininkui pasakojo, kad Pramonės gatvėje (tuometinėje Mintaujos g. 25), ten, kur buvęs ubagynas, kairėje pusėje buvo Leibovičiaus „Laimės“ malūnas.
Moteriškė prisiminė, kaip prieš karą jai tekę dalyvauti senamiesčio parke vykusioje Gegužės 1-osios šventėje, į kurią susirinkę daug darbininkų. Tarp jų buvę žydų, latvių, rusų, dalyvavęs ir Leibovičius.
Buvusi labai šilta diena. Visi susėdę ant žolės, gėrę ir užkandžiavę. Kai vyrai truputį užgėrę, ėmę tą Leibovičių ant rankų kilnoti ir mėtyti. Anot moteriškės, žmonės jį mylėję.
2003-iųjų vasarą į Lietuvą iš JAV buvo atvykusios seserys Ilona ir Aurelija Balytės, minėtų Balių dukros. Jos su gausiu giminių būriu lankėsi Mažeikiuose ir buvo užėjusios į savo tėvų namus, kitaip sakant, „Santarvės“ redakciją. Straipsnis apie jų viešnagę buvo išspausdintas 2003 m. liepos 3 dienos „Santarvės“ Nr. 75.
Šiame pastate su tėvais jos gyvenusios iki 1944-ųjų. Kai šeima, slapstydamasi nuo trėmimo į Sibirą, emigravo iš Lietuvos, tuose namuose apsigyveno rusų kareiviai.
Seserų sugrįžimas į vaikystę buvo palydėtas nostalgijos ir graudulio. Jos įėjo į tėvų miegamąjį, mamos stomatologijos kabinetą, stabtelėjo ir tėčio darbo kabinete, kur stovėjo stalas, kėdės, telefonas, kai jis buvo „Laimės“ malūno direktorius.
Straipsnyje rašoma, kad redakcijos svečiai sakę, jog šis pastatas kažkada buvęs žydų ir cituojami jų žodžiai: „Jei čia buvo koks lobis, tai tik knygos. Kartą po kaimą buvo pasklidęs gandas, kad mes žydų turtą susikrovėme…“
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš Mažeikių muziejaus archyvo.: J. Basanavičiaus ir Kankinių (dabar – Mindaugo) gatvių kampas, kairėje J. Gurskio namas.
J. Basanavičiaus gatvė iš bažnyčios bokšto apie 1970 m. Fotografavo Domininkas Raudonius.
Prie Černių namo (iš kairės): Julija Černienė, Jadvyga Burbo, kapitonas Juozas Černius, būsimasis profesorius Vytautas (Vytukas) Černius, Jekaterina Burbienė, Vladas Burba. Fotografiją, darytą apie 1929 metus, iš JAV, Ilinojaus valstijos, Willowbrook atsiuntė prof. Vytautas Černius.
Šis namas, kuriame dirbo sovietinis saugumas, matė daug kraupių dalykų.
