Likimas lėmė, kad Cezarija Vasiliauskienė, kilusi iš rytų Aukštaitijos, daugiau nei prieš pusę amžiaus atsidūrė Žemaitijoje, Mažeikiuose. Beveik visi tie metai prabėgo mokytojaujant Židikuose. Atokiame Žemaitijos kampelyje įleido šaknis. Čia ji išgyveno ir tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius, pasitiko žinią apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
VIENIJO TIKĖJIMAS, VILTIS
IR SKAUSMAS
Su C. Vasiliauskiene kalbėjomės artėjant Laisvės gynėjų dienai – Sausio 13-ajai. Todėl kalba nejučia nukrypo į tų dienų įvykius, į jų priešistorę. Mokytoja neliko šių įvykių nuošalyje. Per savo gyvenimą patyrusiai keturių valdžių skonį moteriai norėjosi pagaliau pasijusti savos šalies piliete.
Švenčionių rajonas, kaip ir visas Vilniaus kraštas, buvo daugiau lenkiškas negu lietuviškas. Vėliau krašte šeimininkavo rusai, po jų – vokiečiai ir vėl rusai.
„Kai važiavau dirbti į Mažeikių rajoną, visa šeima džiaugėsi, kad dirbsiu Lietuvoje, mat Švenčionių rajonas – pats Lietuvos pakraštys, kurio didžioji dalis gyventojų – lenkai“, – pasakoja mokytoja.
Cezarija prisimena, kad ir Židikuose, vis labiau šalyje bundant nepriklausomybės nuotaikoms, bręstant reikšmingiems istoriniams įvykiams, buvo jaučiamas visuotinis pakilimas, žmonių aktyvumas. 1989 metais Židikuose buvo atstatytas paminklas rusų nukankintiems lietuviams. Prasidėjus sovietų okupacijai, paminklas buvo užkastas valsčiaus kiemelyje.
„Prisimenu, kaip aikštėje, viduryje miestelio, šis paminklas buvo atstatomas. Tai buvo Sąjūdžio laikai. Dabar čia, prie paminklo, vyksta šventiniai minėjimai, čia bus paminėta ir Sausio 13-oji“, – sako mokytoja.
Prieš tragiškuosius ano sausio įvykius visa tauta išgyveno didžiulę įtampą ir stresą. C. Vasiliauskienė sako niekada nepamiršianti tos ypatingos būsenos. Židikiškiai kartu su kitais rajono žmonėmis važiavo į Vilnių, kur per naktis budėjo ir degino laužus prie Seimo rūmų. Šiandien ji neprisimena jų pavardžių. Įstrigo tik viena – Orentas Žabaliūnas – jaunas, energingas ir veiklus vyriškis, kuris su savo draugais iš Židikų važiavo ginti Seimo. Kaip ir dauguma tuomet, moteris sako ir naktimis neatsitraukdavusi nuo televizoriaus ekrano, stebėjo, kas darosi sostinėje.
„Su Eglės Bučelytės artimaisiais Lazdinių kaime esame gyvenę kaimynystėje, taigi jos šeimą ir ją pačią puikiai žinojau. Kai matai iš šaknų pažįstamą žmogų ir girdi, kaip jis iš ekrano šaukia: „Jau užimtas pirmas aukštas, girdžiu žingsnius antrajame. Aš dar gyva… dar gyva…“, negalite įsivaizduoti, koks tai jausmas“, – ir dabar be jaudulio balse negali kalbėti pašnekovė.
Ji prisimena ir dienas po Sausio 13-osios, kai mokytojai, susirinkę į mokyklą, aptarinėjo ir aiškinosi tų dienų įvykius, vienas kito klausė: kas? Kaip? Kodėl? Visų veiduose atsispindėjo rūpestis, nerimas ir nežinomybė dėl rytdienos. Po tragiškų Sausio 13-osios įvykių židikiškiai, tarp kurių buvo ir mokytojos Filomena Juodikienė bei Bronė Kietelytė, vyko į Vilnių pagerbti žuvusiųjų prie Televizijos bokšto. Sugrįžusios mokytojos pasakojo apie kraupų vaizdą ir išgyvenimus, kuriuos patyrė matydamos Vilniaus kultūros ir sporto rūmuose išrikiuotus Sausio 13-osios aukų karstus ir prie jų budinčių artimųjų begalinį skausmą.
BUVO AKTYVI
SAVIVEIKLININKĖ
Nuo praėjusio amžiaus įvykių nepamirštamų prisiminimų grįžtame į Cezarijos vaikystę ir jaunystę. Iš kur toks mūsų krašte negirdėtas vardas? Mokytoja paaiškino: „Mano krikšto mama buvo lankiusis Prancūzijoje. Grįžusi į tėviškę, Adutiškio miestelį Švenčionių rajone, ji pasiūlė naujagimei duoti Cezarijos vardą. Niekas neprieštaravo, tad taip ir liko. Beje, pas mus tokių vardų buvo ir daugiau“.
Į mūsų rajoną Cezarija atvyko su paskyrimu, Švenčionių pedagoginėje mokykloje įsigijusi pradinių klasių mokytojos specialybę. Devynerius metus ji dirbo kaimo pradinėse mokyklose, iš pradžių Sedos rajone, vėliau Sedą prijungė prie Mažeikių. Mokytoja mokė mažuosius Račalių, Pakvisčio pradinėse, o 1963 metais buvo paskirta į Židikų vidurinę mokyklą.
Aukštaitė greitai apsiprato Žemaitijoje. Sovietmečio laikais, anot mokytojos, labai madinga buvo dalyvauti saviveikloje. Tad Cezarija nedvejodama įsijungė į kultūrinę veiklą: labiausiai prie širdies buvo dailusis skaitymas, dramos spektakliai.
„Mėgau tuos dalykus nuo tų laikų, kai pati buvau mokinė. Sugalvojome, kad reikia kažkuo užsiimti vakarais. Subūrėme mokyklos dramos būrelį, kuriam pati ir vadovavau“, – pasakoja mokytoja, prisimindama jaunystės laikus.
C. Vasiliauskienė mokykloje ilgus metus vadovavo ir tėvų pedagoginių žinių fakultetui. Į susirinkimus būdavo kviečiami įvairių profesijų atstovai: vykdavo susitikimai su medikais, inžinieriais, kolūkių specialistais.
Be C. Vasiliauskienės neapsiėjo ir mokyklos profsąjunga – buvo jos komiteto pirmininkė. Profsąjungai anuomet tekdavo organizuoti renginius ne tik mokykloje, bet ir kaimo visuomenei.
„Kai sugrįždavau į tėviškę, mama vis klausdavo, kaip ten žmonės gyvena Žemaitijoje? Atsakydavau jai, kad turbūt visur tas pats“, – su šypsena kalba moteris.
Po Nepriklausomybės atkūrimo ir mokykloje atsirado kitos veiklos.
RYŠIAI NENUTRŪKO
Jau dešimt metų C. Vasiliauskienė dirba naktine aukle mokinių bendrabutyje. Nors moteris jau seniai pensininkė, bet įpratusi prie darbo, prie vaikų šurmulio, užsidaryti tarp keturių sienų negali. Bendrabutis yra šalia mokyklos, dėl to nepatogumų ateiti į darbą nekyla. Mokytojai tenka bendrauti su vaikais iš aplinkinių ir tolimesnių kaimų, net iš Latvijos, nes Židikai – pasienis.
Didžiulį pedagoginio darbo stažą turinčiai mokytojai dažnai yra tekę pavaduoti pradinių klasių kolegas jiems susirgus ar atostogaujant. Mokytoja sako visada labai mylėjusi pradinukus. Jie dar tokie nuoširdūs, patiklūs, klusnūs.
C. Vasiliauskienė prisipažįsta iki šiol bendraujanti su nemažai moksleivių iš to gausaus būrio laidų, kurias per savo gyvenimą jai teko iš šios mokyklos išleisti. Ir dabar Marijos Pečkauskaitės vidurinėje mokykloje dirba buvę jos auklėtiniai Danutė Kučinskienė, Linas Petkevičius. Šiaulių pedagoginio universiteto docentė Laima Liukinevičienė, Židikų vidurinės mokyklos pirmosios laidos abiturientė, taip pat buvusi C. Vasiliauskienės pradinių klasių auklėtinė. Mokytojai teko mokyti visus savo kolegų, buvusių šios mokyklos direktorių vaikus.
ŽIDIKIŠKIAI PAŽĮSTA
IR GERBIA
Gražiai apie savo kolegę atsiliepia ir dabartiniai Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos pedagogai. Jaunesniems kolegoms ji – pavyzdys, autoritetas ir tarsi vyresnioji draugė. Nors pati ir visai nelinkusi prisipažinti, mokytojos išduoda „paslaptį“, kad ji esanti puiki mezgėja ir džiaugiasi buvusios apdovanotos labai dailiai Cezarijos numegztomis vilnonėmis kojinėmis.
Pagyrimų garbingo amžiaus mokytojai negaili ir mokyklos direktorė Rima Širvinskienė. Pasak jos, amžius šiai moteriai netrukdo visada atrodyti nepriekaištingai. Net ir nepažindamas jos, sutikus gatvėje pasakytum, kad ji – tikra inteligentė. Šalia tokio žmogaus ir kiti priversti pasitempti. Su ja galima kalbėti bet kokia tema, pasitarti kaip su vyresniąja kolege.
Aukštaitė susigyveno su vietiniais žmonėmis, įleido šaknis į Žemaitijos žemę. Nors gyvenime liko visiškai viena, į tėviškę sugrįžti nebesiruošia. Galbūt ir dėl to, kad nebėra kur grįžti. Tėvų nebėra, gimtosios sodybos vietoje – numelioruoti laukai ir žaliuojanti pieva. Tačiau tėviškę ir ten gyvenančius giminaičius Cezarija aplanko kasmet.
„Daugiau su Adutiškiu manęs nesieja niekas. Po 1954-ųjų ten beveik nebepasirodydavau. Taigi gimę tais metais manęs jau nebepažįsta. Nuo to laiko praėjo 54 metai“, – su liūdesio gaidele ištaria moteris.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: Mokytoja Cezarija jaunesniesiems kolegoms – autoritetas ir pavyzdys.
