Mažeikiškį akordeonininką Joną Vozbutą gyvai kalbinau prieš penkerius metus, o telefonu – 2021 metų liepą, kai Lietuvą ir pasaulį kaustė koronaviruso pandemija.
Dabar puikia priežastimi pokalbiui tapo kelias liepos dienas įvairiuose Lietuvos kampeliuose vykęs keliaujantis muzikos festivalis „Camino Lituano“. Trijuose festivalio koncertuose – Kaune, Žagarėje ir Sedoje – drauge su violančelininke Rugile bei smuikininke Lina Juknevičiūtėmis dalyvavo ir Jonas.
Pasibaigus repeticijų ir koncertų maratonui, į Mažeikius sugrįžęs akordeonininkas užsuko į redakciją.
Ši vasara – laisvesnė
J. Vozbutas yra daugelio tarptautinių konkursų, vykusių Jungtinės Amerikos Valstijose, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Šveicarijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse, laureatas.
Mažeikiškį akordeonininką Joną Vozbutą gyvai kalbinau prieš penkerius metus, o telefonu – 2021 metų liepą, kai Lietuvą ir pasaulį kaustė koronaviruso pandemija.
Dabar puikia priežastimi pokalbiui tapo kelias liepos dienas įvairiuose Lietuvos kampeliuose vykęs keliaujantis muzikos festivalis „Camino Lituano“. Trijuose festivalio koncertuose – Kaune, Žagarėje ir Sedoje – drauge su violančelininke Rugile bei smuikininke Lina Juknevičiūtėmis dalyvavo ir Jonas.
Pasibaigus repeticijų ir koncertų maratonui, į Mažeikius sugrįžęs akordeonininkas užsuko į redakciją.
Ši vasara – laisvesnė
J. Vozbutas yra daugelio tarptautinių konkursų, vykusių Jungtinės Amerikos Valstijose, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Šveicarijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse, laureatas.
Scenoje mažeikiškis yra muzikavęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kariuomenės, „Kremerata Baltica“, Lietuvos, Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus Šv. Kristoforo, „Mikroorkestra“ kameriniais orkestrais.
Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje besimokantis vaikinas šiemet baigė vienuoliktą klasę, paminėjo savo 18-ąjį gimtadienį.
„Birželį šiek tiek poilsiavau. Paskui buvau išvykęs į Vokietiją pas savo profesorę Elisabeth Mosen – dešimt dienų vyko meistriškumo pamokos. Tada ruošiausi „Camino Lietuva“ festivaliui. Bet šiaip ši vasara muzikinių veiklų prasme man nėra tokia intensyvi, kokios būdavo ankstesnės.
Galbūt ši vasara lengvesnė, mažiau užimta ir todėl, kad galvoju apie ateitį, apie dvyliktą klasę, laukiančius brandos egzaminus ir naują gyvenimo etapą“, – mintimis dalijosi Jonas.
Laukia pasirinkimų ir sprendimų metas
Šiaulių menų gimnazijos mokinys laikys privalomąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Ir nors savęs Jonas nevadina dideliu knygų skaitytoju, šis dalykas mokykloje jam sekasi gerai.
Pašnekovas, kaip ir didelė dalis jo bendraamžių, ketina laikyti ir valstybinį anglų kalbos egzaminą. Šiandieniniame pasaulyje, net jei studijuoji ne Didžiojoje Britanijoje ir ne kokioje kitoje anglakalbėje šalyje, ši kalba vis tiek yra reikalinga.
Tarp būsimų Jono pasirinkimų – ir istorija.
„Mums, muzikantams svarbus ir muzikologijos egzaminas. Būna, kad jį vadina nereikšmingu, nes jis nesuteikia pridėtinės vertės. Pavyzdžiui, anksčiau norint įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, geri šio egzamino rezultatai buvo labai vertingi, suteikdavo papildomų stojimo balų. Dabar to nėra. Bet net jei ir taip, vis tiek norėsiu savo dvylikos metų žinias, patirtis suvesti į vieną visumą, pasitikrinti, kiek pažįstu muziką“, – paaiškino Jonas.
Jis pridūrė, kad kai kurie klasės draugai jau dabar pradeda ruoštis būsimiesiems brandos egzaminams. Jis dar kol kas to nedaro.
Studijuos, ko gero, ne Lietuvoje
Paklaustas, kur baigęs gimnaziją ketina studijuoti, konkrečių planų vaikinas neatskleidė. Bet užsiminė, kad norėtų studijuoti vienoje iš šalių, kurioje muzika labiau vertinama nei Lietuvoje.
„Kai galvoju apie studijas, galvoju ir apie tolesnį savo gyvenimą. Nes ten, kur studijuoji, patogiau ir įsitvirtinti, kurti karjerą. Tiesiog norisi ateityje įsitvirtinti tokioje aplinkoje, kuri skatintų tobulėti muzikoje, kur man, muzikantui, būtų neribotos galimybės augti“, – samprotavo J. Vozbutas.
Pasak jo, vienas svarbiausių dalykų muzikantui yra rasti, išsirinkti gerą dėstytoją. Tokį, kuris gebėtų perteikti savo žinias ir patirtį. Svarbu, kad sutaptų studento ir dėstytojo interesai, kad pavyktų pasirinkti muzikinį repertuarą.
Jaunimo sugalvotas festivalis
Dabar grįžkime į šią vasarą, į ką tik pasibaigusį keliaujantį „Camino Lituano“ festivalį.
Festivalis – jaunų muzikančių – seserų Juknevičiūčių sugalvotas ir įgyvendintas projektas.
Jonas pasakojo, kad vieną iš jų pažįsta jau senokai, su kita susipažino ne taip seniai.
„pasimatavo“ poeto Vytauto Mačernio mokyklinį suolą.
„Rugilė ir Lina netrukus išvažiuos studijuoti į Šveicariją ir norėjo padaryti ką nors vertingo Lietuvai. Jos sugalvojo organizuoti festivalį, susitiko su per Lietuvą nusidriekusio piligriminio kelio iniciatoriais, steigėjais, puoselėtojais ir jie drauge suorganizavo piligriminį muzikos festivalį“, – pasakojo mažeikiškis. Jis viliasi, kad ateityje „Camino Lituano“ festivalis tik augs ir plėsis.
Jonas džiaugiasi sulaukęs kvietimo dalyvauti šiame festivalyje. Nors neneigia: iš pradžių buvo nerimo, abejonių dėl to, ar smuiko, violončelės, akordeono ansamblis „susigros“. Juolab kad ansambliai, kuriuose muzikantai groja minėtais trimis instrumentais, ne taip dažnai muzikuoja.
„Pasiryžau dalyvauti ir padaryti šį tą gražaus. Drauge su sesėmis repetavome, regis, penkias dienas. Gražiai susigrojome. Ir, manau, visai gerai pavyko“, – šypsojosi mažeikiškis.
Pagrindinis siekis – palikti pėdsaką
Mes, įvairių koncertų bei festivalių dalyviai, klausytojai, žiūrovai, vertindami renginio pasisekimą, turime savus kriterijus. Knietėjo jaunojo akordeonininko paklausti, kokiais matais, kokiais kriterijais jis vadovaujasi spręsdamas, ar renginys pasisekė, ar ne.
„Kai groju viename ar kitame festivalyje, koncerte, mano asmeninis užmojis yra palikti žmonių mintyse kokį nors pėdsaką, įspūdį. Kai muzika pritraukia žmones, tada man atrodo, kad renginys pavykęs“, – kalbėjo jaunuolis.
Pasak Jono, klasikinės muzikos renginiai turi tam tikras temas, idėjas, ir atlikėjai pagal jas parenka programą. Jei programa pasiteisina, jei žmonėms patinka, jei ji sudomina juos, tai irgi matas, kad renginys pavykęs.
Idėjų akordeonininkui nestinga
Kas aštuoniolikmečiui akordeonininkui muzikoje šiandien būtų iššūkis?
„Iššūkiu galėčiau laikyti pasiūlymą dalyvauti kokiame nors svarbiame klasikinės muzikos festivalyje, turinčiame didelį vardą, ir su tokia muzika, kurią pažįstu, bet dar nesu stipriai įgudęs groti. Pavyzdžiui, jei reikėtų atlikti stambų modernios akademinės muzikos kūrinį su dideliu įvairių instrumentų ansambliu. Kita vertus, esu įsitikinęs: jeigu nori ir daug dirbi, tai gali pasiekti viską“, – sakė akordeonininkas.
Kalbinamas, kaip vyksta kūrinių parinkimas, pasiruošimas vienam ar kitam renginiui, Jonas sakė, kad dažniausiai jis pats nusprendžia, kokius kūrinius atliks, kaip juos realizuos. Prieš kelerius metus visa tai jis darydavo su savo mokytoja Maryte Markevičiene.
„Dabar idėjos renginiams man kyla pačiam, o abejonių būna mažai. Bet jei kas nors neaišku arba idėja atrodo kiek neįprasta, mokytojos klausiu, ar tai realu, ar tai tiktų konkrečiai publikai, ar tai, ką sugalvojau, įgyvendinti, pavyks“, – pasakojo Jonas.
Mokosi iš geriausiųjų
Mažeikiškis vienareikšmiai teigė, kad iš profesinės pusės jam sektinas pavyzdys yra Vokietijoje gyvenanti šveicarė profesorė Elsbeth Moser.
„Profesinio meistriškumo pamokos vyksta Elsbeth namuose Vokietijoje. Kaskart klausomės daugybės įrašų, kaip ji atlieka kūrinius, kartu skaitome natas. Žodžiu, tai, ką ji yra nuveikusi klasikinės muzikos srityje su akordeonu ir kitais muzikos instrumentais, kokių projektų yra įgyvendinusi ir kiek kūrinių yra parašyta būtent jai, kiek ji pasiekusi, yra neįtikėtina.
Profesorė man suteikia labai daug įvairių idėjų, kaip įdomiau pateikti muzikinę programą, kaip ją sugalvoti, pagal kokią tematiką rinktis kūrinius. Nes kūrinius koncertui gali išdėlioti bet kaip, vieną po kito. Bet gal tie kūriniai vienas su kitu turi tam tikrų sąsajų, tad, juos tinkamai išdėsčius, per visą koncertą galima sugroti kaip vieną istoriją“, – galimybe mokytis iš profesionalės džiaugėsi Jonas.
Savo „dievuko“ neturi
Mažeikiškis pasakojo: kai leidžia galimybės, kai randa laisvesnio laiko, apsilanko kitų muzikantų bei atlikėjų koncertuose. Mažeikiškis tiki tokiu dėsniu: jei pats lankysiesi kitų muzikantų koncertuose, tai ir į tavuosius ateis žmonių. Ir iš dalies šiuo dėsniu kliaunasi.
„Šiaip norisi eiti į tuos koncertus, į kuriuos, atrodo, tikrai verta nueiti, ir į savo srities koncertus.
Žinoma, būna, kad su tėvais nueinu ir į vieną kitą pop ar roko muzikos koncertą. Man atrodo, kad nereikia apsiriboti vien tik klasikine muzika. Jei esi muzikantas, menininkas, reikia ir platesnio žvilgsnio“, – kalbėjo Jonas.
Jam, kaip klasikinės muzikos atstovui, sudėtinga įvardyti kokį nors konkretų muzikantą, kurį jis galėtų pavadinti „dievuku“.
„Kai žmonės to klausia, turbūt tikisi, kad pasakysiu kokio nors akordeonininko pavardę. Bet kuo toliau, tuo labiau nė vienas manęs nebežavi. Norisi eiti sava kryptimi.
O jei kalbėtume apie lietuvišką popmuziką, tai turbūt grupės „Hiperbolė“ ir Andriaus Mamontovo muzika man yra paveikiausia, atrodo vertinga. Galvoju, kad A. Mamontovas yra žmogus, kuris savo kūryba, savo muzika padėjo pamatus ir kai kurioms jaunosios kartos grupėms“, – sakė J. Vozbutas.
Namie groti ir lengva, ir sudėtinga
Pokalbio pabaigoje Jono paklausiau, kuo – mažeikiškiu ar šiauliečiu – jis šiuo metu jaučiasi labiau.
Pašnekovas atsakė diplomatiškai: profesine prasme jis jaučiasi esąs pasaulio žmogus. O šiaip nuo gimimo jaučiasi mažeikiškiu.
„Kartais, kai į Mažeikius grįžtu po ilgo laiko, gimtasis miestas man lyg ima atrodyti truputį svetimas. Bet po kelių dienų prabunda vidinis balsas, kad esu namie, sugrįžta prisiminimai, žinau, kad čia gyvena mano šeima. O juk ten, kur šeima, ten tavo namai“, – šypsojosi akordeonininkas.
Beje, pasak Jono, savame mieste ir rajone groti būna sunkiau nei kitur. Gimtajame mieste žmonės vaikiną žino, prisimena, kai buvo mažesnis.
„Kai pagalvoju, kad lyg ir turiu pateisinti gimtojo krašto žmonių lūkesčius, pasidaro sunku groti.
O kita vertus, norisi parodyti, kaip keičiuosi, ko esu išmokęs. Visko būna. Tai priklauso ir nuo tos dienos mano paties nusiteikimo, ir nuo žmonių, atėjusių į koncertą, nusiteikimo. Žodžiu, tai toks sudėtinis dalykas“, – apibendrino pašnekovas.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
