Kalbėdami apie prieš penkerius metus amžinybėn išėjusį Albertą Ruginį, Mažeikių Garbės pilietį, Žemaitijos partizanų kovų istorijos atkūrėją, atminimo ženklų partizanų žūties vietose iniciatorių, jį pažinojusieji sakė: „Tai buvo labai geras, paprastas, tolerantiškas žmogus, kuris nuolat stengėsi, kad jaunimas, ateities kartos neužmirštų rezistencijos – skaudaus mūsų istorijos laikotarpio.“
Jaunystė prabėgo lageryje
Apie sunkų pokario laikotarpį šviesios atminties A. Ruginis žinojo ne iš pasakojimų. 1945 metais, būdamas keturiolikos, jis Mažeikių gimnazijoje įkūrė pogrindinę organizaciją „Rusenantis Aukuras“.
Po kelerių metų prie Alksniu pasivadinusio A. Ruginio vadovaujamos pogrindinės organizacijos prisijungė metais jaunesnių gimnazistų grupė. 1949 metais tuometinė valstybinė saugumo ministerija pogrindininkus susekė ir suėmė.
Aš buvau apkaltintas sovietinės tėvynės išdavimu: dalyvavęs pogrindžio organizacijoje, agitavęs prieš sovietų valdžią ir nelegaliai kaupęs ginklus. Už tai buvau nubaustas septynerius metus griežto režimo lagerio. Kalėjau Intos lageryje, dirbau anglių kasykloje“, – prieš devynerius metus „Santarvei“ pasakojo A. Ruginis.
Kadangi buvo nepilnametis, iš lagerio vaikinas buvo paleistas anksčiau ir į Mažeikius grįžo po pusšeštų metų. Pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, kelerius metus dirbo pripuolamus darbus.
Kai Mažeikiuose kūrėsi galvijų veislininkystės stotis, pateko ten dirbti, vėliau neakivaizdžiai baigė Veterinarijos akademiją.
Prasidėjus Atgimimui, A. Ruginis su entuziazmu kūrė Politinių kalinių sąjungą, buvo ilgametis jos skyriaus narys ir pirmininkas
Rūpinosi istorijos išsaugojimu
Žemaitijos partizanų istorijos išsaugojimu A.Ruginis rūpinosi nuolat. 2015 m., jam suteikus Mažeikių Garbės piliečio vardą, „Santarvei“ kalbėjo, kokios paskatos verčia tai daryti: „Aš ne vieną partizaną kalėjimuose pažinau asmeniškai. Tai buvo inteligentiški žmonės, iškilios asmenybės, idealistai, patriotai. O jiems tiek metų buvo klijuojamas banditų vardas! Dėl to toks svarbus yra partizaninio judėjimo, rezistencijos kovų tyrinėjimas.“
Išvardyti visus A.Ruginio darbus šioje srityje, kur jam talkino taip pat šviesios atminties muziejininkas Algimantas Muturas, garbės šaulys Alfonsas Degutis ir kiti mažeikiškiai, sudėtinga, nes jų tiek daug. 1999 m. jie surado partizanų žūties ir užkasimo vietą, palaikai iškilmingai buvo perlaidoti Sedoje, 2003 m. inicijavo penkių stribų būstinių, kaip žmonių kankinimo vietų, pažymėjimą atminimo lentomis Sedoje, Židikuose ir Viekšniuose. Partizanų žūties vietose Milių, Dagių, Purvinės, Balėnų, Plikšilės ir Žemalės miškuose pastatyti ir iškilmingai atidengti atminimo ženklai. A. Ruginis organizavo paminklų pastatymą Nevarėnų kuopos partizanams Gaurylių kaime bei Pievėnuose. Mažeikiškis rinko medžiagą apie 1941 m. Lūšėje vykusį mūšį ir rūpinosi, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras finansuotų paminklinio akmens toje vietoje statybą. A. Ruginis prisidėjo prie to, kad Tirkšlių pagrindinei mokyklai buvo suteiktas mūsų kraštiečio, partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardas.
Savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiūtė-Mačiulienė pasakojo, kad tada dar mažai žmonių žinojo, kas buvo J. Vitkus-Kazimieraitis. A.Ruginis visose institucijose kantriai aiškino, kokie partizanų vado nuopelnai Lietuvai, įrodinėjo, kad būtina jį pagerbti.
Įvertino apdovanojimais
Kartu su bendraminčiais mažeikiškis sudarė sąrašą ir parengė atmintinų rezistencijos kovų vietų Mažeikių rajone žemėlapį, rūpinosi rezistencijos nuolatinės ekspozicijos parengimu ir atidarymu Mažeikių muziejuje. Padedamas kraštotyrininko Algirdo Vilko, prie Merkelio Račkausko gimnazijos įrengė paminklinę lentą Mažeikių gimnazijos mokytojams ir mokiniams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, atminti.
Birbiliškės kaimas, 2017 m. liepa
Žemaitijos šaulių rinktinės Generolo Povilo Plechavičiaus šaulių 801-osios kuopos vadas Pranas Trakinis, „Santarvei“ pasakodamas apie bendramintį ir bendražygį A. Ruginį, pastebėjo: „Yra žmonių, kurie daug išgyveno, tačiau nesugeba savo atsiminimų susisteminti, sutvarkyti. Buvo mūsų rajone partizanų ir politinių kalinių, kurie nenorėjo savo istorijų užfiksuoti, jų viešai pasakoti, o A. Ruginis, didžiulis Lietuvos patriotas, buvo kruopštus žmogus ir sugebėjo tuos įvykius užfiksuoti. Jis buvo tvarkingas ir draugiškas, manau, kad tai jam padėjo rasti kelius prie kitų to meto įvykių liudininkų. Taip pat Albertui daug padėjo ir jo iš praeities turėti ryšiai. Atsimenu bendrą mūsų darbą, kai ėmėmės atstatyti partizanų bunkerį Miliuose. Pranas Dargis, A. Ruginis ir A. Muturas buvo, sakyčiau, tie idėjiniai vadovai, kurie po kruopelytę rinko archyvinę medžiagą, ieškojo bunkerio vietos, jo detalių. O man atiteko praktinė bunkerio atstatymo pusė.“
A. Ruginio darbai įvertinti medaliais „Už nuopelnus Lietuvai“, „Vilties žvaigždė“, apdovanojimo ženklu „Partizano žvaigždė“. Mažeikiškis – LLS karių ir rėmėjų sąjungos jubiliejinio medalio „Už nuopelnus Sąjungai ir Tėvynei“ kavalierius, apdovanotas Žemaičių apygardos partizanų vado Vlado Montvydo-Žemaičio atminimo kryžiumi „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“
Nuojauta neapgavo
Kęstutis Sidabras, partizanų atminimo mūsų rajone puoselėtojas, kalbėdamas apie A. Ruginį, pažymėjo: tai buvo paprastas, itin tolerantiškas žmogus, kuris stengėsi surinkti ir perduoti visuomenei kuo daugiau informacijos apie tuos sunkius Lietuvai laikus.
Jis vadovavosi savo patirtimi, nebuvo iš tų vyresnio amžiaus žmonių, kurie sakė: „Aš daug ką žinau, bet nepasakosiu.“
„Tik apie sunkius savo jaunystės periodus jis nekalbėjo. Paskutinį kartą, kai susitikome 2019 metų liepą (A. Ruginis amžinybėn iškeliavo 2019 metų spalio 2 d. – V. S.), linksmai pasikalbėjome, atsisveikinome. Išėjusį iš jo namų mane užplūdo nuojauta: mes vėl nepasikalbėjome apie jo patirtus lagerio baisumus. Ir tada pagalvojau, kad niekada tikriausiai apie tai nesužinosiu“, – sakė K. Sidabras.
Šis tolerantiškas, nuoseklus, neturintis negatyvo žmogus, pasak K. Sidabro, ar sąmoningai, ar ne, visuomet mielai pasakojo apie savo jaunystę, apie Mažeikius iki arešto, o savo išgyvenimų kalėjime ir lageryje neafišuodavo, niekada niekuo nesiskundė.
Nesirėmė sausais faktais
Vienas dalykas yra išberti nuogus faktus ir nieko jais nesudominti, kitas dalykas – juos pateikti įdomiai, įtraukiančiai.
K. Sidabro manymu, tai, kad A. Ruginis turėjo patirties, realaus suvokimo, kas vyko prieškariu ir pokariu, lėmė, jog žmonės jam atsiverdavo. Ir tada partizanų kovų atminimo puoselėtojai sužinodavo įvairių iki tol nežinomų faktų ar detalių.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus vadovė Bronė Tautvydienė sakė: „Albertas buvo be galo geras žmogus. Patyręs tiek skriaudos, tiek vargo, šalęs prie barakų sienos, jis nejautė keršto. Stengėsi kiek galėdamas padėti politiniams kaliniams ir tremtiniams. Po dalelę, po kruopelę rinko medžiagą apie partizanų žuvimo vietas, kad ateities kartos neužmirštų rezistencijos – skaudaus mūsų tautai laikotarpio. Manau, kad jo darbas, pastangos ir partizanų žūties vietose iškilę atminimo ženklai visiems primins apie laisvės kovas.“
Rajono šauliai, moksleiviai, aktyvūs piliečiai, prieš Vėlines aplankantys partizanų atminimo ženklus, jau penkerius metus sustoja šalia Mažeikių senųjų kapinių – uždega žvakutes prie A. Ruginio kapo.
Nuotr. iš redakcijos archyvo
