Algimantas Barkauskas: „Per daug ir per ilgai gyvenime dirbau“

Padarė Algimantas man ekskursiją: apvažiavome ilgo gyvenimo kelius. Nuo Renavo iki Šilių kaimo nė dešimties kilometrų nėra, bet prisiminimais – labai ilgas kelias.
80 metų čia nugyventa. Išvažiuota, parvažiuota, išsikelta ir vėl parsikelta…
Keitėsi santvarkos, keitėsi žmonės. Gyvenimas, rodos, virte virė, o dabar tylu.

Stovi Algimantas ant aukšto savo gyvenimo metų kalno ir pasakoja. Apie gyvenimą, koks jis buvo. Ir apie savo Irenelė. Jeigu pasakysi bendrine kalba – Irenėlė, nebeliks jame jo žmonos.
Taigi, Algimanto istorija, iš kurios matyti ir sovietinio laiko žmonių gyvenimo istorija.

NUO PRADŽIOS. TĖVO PLYTINĖ
Augau Šilių kaime. Buvome septyni vaikai. Vietos gražios, nors šalia nebuvo nei upės, nei ežero, bet vandens buvo daug. Sodo gale – didelis prūdas. Tėvo žuvies daug buvo prileista. O aplinkui – kalvos ir daubos. Rudenį prilyja, žiemą ledas užšąla. Na, ir duodavomės. Kiekvienoj troboj buvo daug vaikų: po aštuonis ar devynis. Iš čia pat sueidavo net keturiasdešimt vaikų.

Grįžęs iš mokyklos, ką pavestas padarai, ir dui ant ledo, kad tik tėvas nepamatytų. Jei nutvers, tai būtinai gausi darbo. Prastai apsiavę, prastai apsirengę, ne kažin ką pavalgę, bet vaikystėje juk yra daug svarbesnių ir linksmesnių dalykų!

Tėvas turėjo 18 hektarų žemės, kurios dalis – grynas molis. Ir sugalvojo tėvas pasistatyti plytinę. Mat Renave gyveno vokietis Bomšteinas ir jis statė plytines. Bomšteinas patarė molį ištirti.

Tėvas į dvi terbas iš skirtingų vietų prisidėjo molio ir pėsčias išėjo į Mažeikius (daug metų pėsti ėjom 25 kilometrus). Iš Mažeikių traukiniu išvažiavo į Kauną. Pridavęs molį, sulaukė atsakymo: pats geriausias, koks Lietuvoje gali būti, aukščiausia rūšis.

Pavasarį tėvas ėmė banke paskolą. Trys ūkininkai už jį laidavo, nes tikėjo, kad jam pavyks. Baigiant statyti plytinę, pinigų pritrūko, tai Bomšteinas sutiko palaukti ir atsiimti pinigus iš pirmo plytų degimo.
Plytinė nebuvo paprastas medinis statinys. Pirmiausia, pastatas yra didelis. Viduje – aukštas, be lubų, išmūryta degimo kamera. Pakura buvo atskirai pamūryta. Kūreno malkomis. Pirmą degimą padarė Bomšteinas. Plytos išėjo geros, netrupėjo, gražios rudai raudonos spalvos.
Molį kasė rankiniu būdu, kastuvais. Vežė prie presų, suformuotas plytas krovė į daržinę, kad išdžiūtų, ir tik tada dėjo į ceplį išdeginti.

KAS VAKARĄ – Į BUNKERĮ
Plytinė, žmonių vadinama cepliu, plytas tėvui degė tik trejus metus, kol atėjo sovietai. Kaip fabrikantas jis buvo įtrauktas į sąrašą išvežimui. Tėvas kiek išgalėdamas girdė namine vietinius stribokus, kad praneštų, kada ateis jų eilė išvežti. Iš rąstelių krūmuose pastatė bunkerį. Iš lauko nelabai matysi, sulig žeme, apvarytas lapais, eglišakėmis… Viduje ir atsistoti galėjai.

Pavakaryje jau ir išeinam. Mama su tėvu, aš su seserimi Julyte mamai ant rankų (jai buvo ketveri metai). Su mažąja – gyva bėda. Mama, išskobusi buroko vidurį, pripildavo avies taukų, į vidurį įdėdama knatą. Tokia žvakė dega ir jau nėra tamsu, bet baisi smarvė ir ima trūkti oro. Užpučia „žvakę“, mažoji klykia kiek išgalėdama, nes bijo tamsos.
Sunku buvo toje žeminėje. Didieji vaikai likdavo troboje, atėjusieji išvežti jų be tėvų neimdavo. Su tėvo namine, galima sakyti, ir išsislapstėme.

Sutvėrus kolūkius, tėvo plytinę nugriovė. Medžiagas nuvežė į kitą vietą, netoli, ir vėl pastatė. Plytinė priklausė trims kolūkiams: „Raudonosios žvaigždės“, „Mičiurino“ ir „Raudonojo spalio“. Molį kasė iš buvusios mano tėvo žemės. Nuo mūsų kalno vežė į pakalnę.
Po teisybei, tai trobos tėvai ir neturėjo. Nespėjo iš plytinėje gautų pajamų pasistatyti. Turėjo tik didelę įvažiuojamą daržinę su tvartais. Tai tėvas, būdamas nagingas, viename gale įrengė gyvenamas patalpas. Buvo du nedideli kambariai, vienas didelis ir virtuvėlė.

DARBAI, DARBELIAI IR MOKYKLA

Buvo didelė biednystė. Tai mudu seseria Liuda, trejais metais vyresne, rudenį eidavom pas žmones bulvių kasti. Dieną su mentele rankoje kasdavome, vakare gaudavom po 3 rublius. Visiems buvo palikta po vieną karvę, nors mums ir tą buvo atėmę – išvarė į Židikus. Tai tėvas šiaip taip išprašė vieno striboko, kad pavogtų ir atgal parvarytų.

Tas karves suvarydavo į vieną bandą, bet ne visi turėjo laiko ganyti. Tai mudu irgi eidavom samdomais piemenimis dirbti per vasarą.
Mokykla buvo pas Baipšius (Baipšiai buvo išbėgę). Vienu metu mokėmės per šimtą vaikų. Klasės buvo jungtinės – pirma-trečia ir antra-ketvirta. Mokytoja pati ir statinius pečius kūrendavo, ir geriamu vandeniu rūpinosi. Keturias baigiau baipšiškėje, o penktą, šeštą ir septintą – klebonijoje. Klebonas buvo išvarytas ir gyveno buvusiam klebonijos tarnų name.

Baigęs septynias klases, niekur nebėjau. Eiti į Sedą buvo – 12 kilometrų, o eiti į Židikus – dešimt. Tėvai nutarė, kad mokslų užteks.
Išėjau dirbti į melioraciją (man tada buvo 16 metų). Apsidariau, nusipirkau motociklą „Moskivč“. Antras motociklas buvo „Minsk“, o kai išlaikiau teises, nusipirkau Iž-56. Baigiau vairuotojų kursus.

KARIUOMENĖ

Tarnavau Sibire, Krasnojarsko krašte, kur velniškas šaltis. Visą laiką būdavo 40 laipsnių šalčio – nuo rugsėjo iki balandžio. Sniego prisnigdavo iki metro. Pirmais tarnybos metais šaltis buvo nukritęs net iki minus 48 laipsnių.

Zonoje – 800 mašinų parkas. Statėm gamyklą, kuri gamino kurą vandeniliniam ginklui. Man tarnaujant, buvo pastatytas antras vieno kilometro ilgio korpusas. Gyvenome zonoje. Buvo tremtinių estų šeimų, buvo ir civilių rusų. Niekaip negalėjau priprasti prie to baisaus šalčio, todėl visaip gudriai stengiausi, bet įsitryniau dirbti į patalpas. Dirbau iš širdies, todėl baigdamas tarnybą buvau apdovanotas vardiniu auksiniu laikrodžiu. Tai buvo 1967 metai. Parsivežiau iš kariuomenės uždirbtus 3 600 rublių (mums mokėjo atlyginimą, kad ir nepilną, bet „dėjau ant knygelės“).

Kai grįžau iš armijos, apsigyvenau pas tėvus. Tėvas jau blogai matė, abu seni, tai labai prašė, kad pasilikčiau pas juos. Pradėjau dirbti Račaliuose „Raudonosios žvaigždės“ kolūkyje vairuotoju-ekspeditoriumi (tiekėju). Susipažinau su to laiko žemės ūkio technika, nes nuolat tiekiau detales. Praktika kariuomenėje man labai padėjo. Kolūkis pradėjo gauti naujesnės technikos. Tarp jų ir daug nelaimių atnešusį „viliuką“, kaliuošio vadintą.

„VILIUKU“ – Į PRAHOS SUKILIMĄ

Buvo 1968 metų liepos 2 diena. Atvažiuoja pirmininkas ir sako, kad reikia pristatyti tris mašinas į ATK (autotransporto kontorą – red. past.). Nuvažiavau, o ten jau šimtai mašinų. Ir kariškų, ir civilių.

Surikiuoja visas kolonomis – po 83 mašinas. O kur važiuojam, niekas neaiškina. Jau ir Telšius pravažiavom… O prieš pietus atsidūrėm Sovietske. Ten prisijungia tankų kolona. Mūsų koloną nukreipė į Nemaną (Ragainę). Dvi savaites ten buvom. Išdavė ir po kalašnikovo automatą, dujokaukę, šalmą. Man priskyrė papulkininkį Gurievičių, kurį atlydėjo žmona su dviem dukrelėm. Buvom priskirti prie zenitinio pulko. Dokumentus dar Mažeikiuose buvo atėmę.

Už Sovietsko miškuose sustoję dažėme ant mašinų baltus kryžius (kad nešaudytų į savus).
Rytų Vokietijoje, miškuose, netoli Drezdeno, mus surikiavo ir paskelbė apie karo su Čekoslovakija stovį. Išdavė po 120 šovinių. Prie diržo sunku nešioti, tai pasidėjau mašinoje. Mašinoje buvo racija, radistas.
Važiuodami kolonomis, pasiekėme Čekoslovakiją. Kelyje nuo Sovietsko išbuvome tris paras.
Įvažiavom į mums paskirtą vietą pusę dviejų nakties.

Niekada nepamiršiu: kiek akys užmato, karinė technika, metalas, o važiuojame per bulves, per daržus, per javų pasėlius… Apsisukam, nes gauname įsakymą grįžti atgal. Apsistojame Rytų Vokietijoje, prie pat sienos su Čekoslovakija. Ten pasistatėme palapines. Ir išgyvenome tris mėnesius.
Nei prausėmės, nei maudėmės, nei batų nusiauti negalėjome – karo stovis. Ir valgyti nebuvo ko, nes lauko virtuvei trūko produktų. Rytą – grikių košė vandenyje, pietums – žali kopūstai arba vandenyje virti kopūstai… Eidavom į laukus, kasėm bulves ir virėm. Jautėm baisią vokiečių neapykantą.
Laikas nuo laiko reikėjo vežti papulkininkį į divizijos štabo susirinkimus – 80 kilometrų nuo tos vietos, kur stovėjome. Kelias buvo labai pavojingas, nes miškuose ir kalnuose tykojo čekoslovakų snaiperiai. Visi vietos gyventojai mūsų nekentė. Pasitaikė ir žūčių kelyje. Aš su patikėtu kariškiu nelaimingų atvejų išvengiau.

Varšuvos pakto valstybės tada važiavo sukilimo slopinti. Po trijų mėnesių vėl grįžome į Soviet-ską. Prie sienos laukė karininkų žmonos ir jų vaikai. Palikę rusų kariškius važiavome į Mažeikius. Buvo ketvirta valanda nakties, kai pargrįžom.
Laukėme ryto, kol mus apiformins ir grąžins dokumentus. Karinio komisariato vadui buvo nepatogu naktį keltis, o mums, tokį vargą išvargusiems, dar reikėjo laukti iki ryto.

VĖL KOLŪKYJE

Grįžau dirbti į kolūkį. 1969 metais įstojau į Rietavo žemės ūkio technikumą techniko-mechaniko specialybės neakivaizdinį skyrių.

Mokslas – penkeri metai. Iš karto mane paskyrė inžinieriumi-mechaniku. Tapau atsakingas už visą kolūkio techniką, turiu suformuoti darbuotojų kolektyvą ir už juos atsakyti. Žodžiu, turiu rūpintis, kad sistema veiktų.

13 metų dirbau „Raudonosios žvaigždės“ kolūkyje. Keitėsi pirmininkai, o aš prie visų dirbau inžinierium-mechaniku. Geriausias ir protingiausias iš pirmininkų buvo Kazimieras Stelingis.

SUKŪRIAU ŠEIMĄ

1968 metais į Renavo felčerinį punktą atėjo dirbti Irena Simaitytė. Kadangi turėjau gerą klausą, mėgau dainuoti. Ir šokti gerai mokėjau – seserys buvo išmokiusios, kad panelėms kojų nemindžiočiau.
Šokių nepraleisdavau, ten nusižūrėjau ir naująją felčerę. Šnapso negėriau, panos neturėjau. Buvau tikras vaikis – viską pats užsidirbęs, viską mokėjau vertinti. Irena šokti mokėjo gerai. Padraugavom apie metus. Vasarą mirė jos tėvas, tai jos mama veselės nekėlė.

Apsiženijom ir prie medicinos punkto, kuris buvo šalia Renavo kapų, gavom kambarėlį. Dirbti važinėjau į Račalius. Tame kambarėlyje atsirado ir pirmoji mūsų duktė Gitana.
Irenelė pradėjo vadinti mane tievelio, taip visą amžių ir vadino, retkarčiais – Algeliu.

Pastatė prieš medicinos punktą, kitoje kelio pusėje, aštuonbutį. Gavom trijų kambarių butą. Įsikraustėme. Buvo vonia su pakūrenamu pečeliu, du statiniai pečiai. Labai mums nepatiko ten gyventi – amžina netvarka bendrame kieme, nei ką pasidėsi, nei pasidėjęs rasi, nei ko paklausi.

Užsidirbome ir pradėjome statyti savo namą. Buvo 1985 metai. Dirbom su Irenele naktimis, vakarais. Kad tik galėtume greičiau įsikelti. Pirma pasistatėme pagalbinį pastatą, o kai jau buvo namo sienos, stogas ir pirmam aukšte koridorius, vonia, tualetas ir vienas kambarys, jau ir parsikraustėme gyventi.
Gyvendami dar viršuje įsirengėme tris kambarius ir apačioje tris. Didelis mūsų namas. Kai Gitanai buvo 10 metų, gimė dukra Kristina.
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Bus daugiau.