Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“ šią vasarą įsimins ilgam. Kolektyvas lankėsi Pietų Korėjoje, kur vyko tarptautinis profesionalių teatrų renginys. Tongjongo teatro meno festivalis plungiškius priėmė itin svetingai. „Saula“ šioje tolimoje Azijos šalyje turėjo galimybę patirti daug: prisiliesti prie egzotiškos kultūros, susipažinti su tradicijomis, kartu jiems teko atsakomybė pristatyti Lietuvą, Plungę. Kelionėje iššūkių būta nemažai, tačiau kiekvienas jų padėjo jauniesiems „Saulos“ aktoriams ir jų vadovams Sigitai ir Romui Matuliams kaupti patirtį, kuri, be jokios abejonės, prisidės prie teatro augimo visomis prasmėmis.
Apie kelionę kalbėjomės su vienu iš „Saulos“ vadovų ir režisierių R. Matuliu.
– Gerbiamas Romai, teatras „Saula“ dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose, tad yra sukaupęs nemenką tarptautinę patirtį, turėjęs ne vieną išvyką į užsienį, kur teko atstovauti savo šaliai, gimtam miestui. Kelionė į Pietų Korėją turbūt viena išskirtiniausių?
– Taip, tai dešimtmečio mūsų teatro kelionė, atvėrusi galimybę pažinti šią šalį, prisiliesti prie jos tradicijų, paprotinių ženklų, nors truputį pažinti nepaprastai geraširdžius, taikius, darbščius jos žmones ir pristatyti savo kūrybą puikioje teatro scenoje profesionalams menininkams ir visiems žiūrovams. Kartu pamatyti įspūdingus Korėjos profesionalaus teatro, gatvės teatro spektaklius, bendrauti su šios šalies aktoriais, dailininkais, dramaturgais, mokytis iš jų stiprios teatrinės mokyklos, patiems pristatyti savo kūrybą ir jaustis lygiaverčiais kūrėjais. Ši kelionė – tai didžiulė gyvenimo, pasaulio, tolimiausių kultūrų, žmonių ir savęs paties pažinimo mokykla. Neįtikėtina galimybė pažinti šią šalį per jų išskirtinę, savitą akį, protą, sąmonę ir visus skonio receptorius žadinančią maisto kultūrą. Esame nepaprastai dėkingi Tongjongo festivalio šeimininkams „Beoksugol“ dramos teatrui, jo aktoriams už šilumą, gerumą, priėmimą ir pagalbą, už galimybę pasirodyti tokiose puikiose scenose, už tai, kad pakvietė ir leido pristatyti savo kūrybą, kalbėti apie Lietuvos, Plungės kultūrą aukščiausiu lygmeniu.
– Bet apie viską nuo pradžių. Trumpai priminkite, kaip užsimezgė „Saulos“ ir „Beoksugol“ teatro draugystė.
– Su jais pirmą kartą susitikome Italijoje. Nuo tada ilgas bendravimas, kurį vainikavo Plungės kultūros centro ir Tongjongo teatro vienerių metų sutarties pasirašymas. Sutartyje nurodyta, jog per tą laiką įvyks du vizitai: „Beoksugol“ dramos teatras atvyks į Plungę dalyvauti mūsų rengiamame tarptautiniame teatrų festivalyje „Mažoji Melpomenė“, kitas vizitas – „Saulos“ į Pietų Korėją. Kaip tęsis mūsų bendradarbiavimas toliau, bus matyti. Reikės tartis, kalbėtis. Nebūtinai tai turės būti teatrų lygmeniu, galbūt muzikos, nes Tongjongas yra muzikos miestas. Jie sakė, jog džiaugtųsi, jei dar galėtų atvažiuoti į Lietuvą. Priėmimo pas merą metu aptarėme daug dalykų, papasakojome apie Plungės simfoninį orkestrą… „Saula“ pravėrė duris bendradarbiavimui. Norėtųsi, kad būtų išlaikytas ryšys su korėjiečiais. Džiugu, kad ir jie suinteresuoti draugyste. Korėjiečiai labai šiltai apie Lietuvą ir Plungę kalba. Jei bus galimybė, tikrai vėl juos norėsime pakviesti į „Melpomenę“.
– Svečiuodamiesi Tongjongo mieste ir ten vykstančiame teatro meno festivalyje pristatėte „Saulos“ jaunimo grupės naujausią spektaklį „Trys mylimos“. Papasakokite apie šį festivalį ir kaip sekėsi „Saulai“.
– Tongjongo teatro meno festivalis yra tradicinis, vyko jau 13-ąjį kartą. Tai mėnesį laiko trunkantis renginys. Mes ir teatras iš Italijos buvome vieninteliai kviestiniai svečiai. Svečius kvietėsi pirmą kartą, iki šiol šis festivalis buvo tik korėjietiško teatro šventė. Tai profesionalaus teatro festivalis. Festivalio metu matėme tokius spektaklius, nuo kurių man kaip šios srities profesionalui linko kojos. Pamatėme daug ir stiprių darbų, galėjome susidaryti įspūdį, koks yra Korėjos teatras šiandien – pasaulinio lygio darbai, kurie pakerėjo savo technologijomis, choreografiniais sprendimais, aktorių kostiumais ir kt. „Saula“ konkursinėje programoje nedalyvavo. Tongjongas yra menų miestas, tačiau teatras nėra jo veidas. Tai, kaip sakiau, muzikos miestas, ten vyksta simfoniniai festivaliai, daug inteligentijos pritraukia. Mums pasitaikė puiki galimybė – Plungė skambėjo garsiai ir atrodė normaliai tame kontekste.
Mes vežėme „Tris mylimas“. Išvertėme ir siuntėme jiems visą pjesę. Mums buvo iššūkis, kai reikėjo atgaivinti visą tekstą.
Mūsų spektaklį žiūrovai priėmė su šūksniais, o jiems tai nebūdinga – korėjiečiai visada vertina labai santūriai. Tai technologijų šalis, jie mėgsta fotografuotis. Kai po spektaklio išsirikiavo su mumis paveiksluotis žmonės, kaip vėliau mus sutiko gatvėje, supratome, kad patikome, kad spektaklis pavyko. Mums tikrai tas spektaklis pavyko, kaip profesionalas galiu pasakyti. Spektaklyje mes pridėjome papildomai šokių, dainų – „pažaidėme“ per tradicinius dalykus – pristatėme Lietuvos kultūrą. Įdomu jiems buvo pamatyti kitos šalies tradicijas, mes jiems atrodėme kaip egzotika. Manau, kad teisingai padarėme nusprendę vežti būtent šį spektaklį.
– Kokį įspūdį kelionė į Pietų Korėją padarė „Saulos“ jauniesiems aktoriams?
– Manau, jie visa tai įvertins po 10 metų. Aš irgi galiu palyginti, kaip vertinau vienus dalykus anksčiau ir kaip vertinu dabar. Be abejo, jiems viskas buvo įdomu. Į kelionę vyko turintys daugiau tarptautinės patirties, nes tai tikrai gana brangi ir sunki kelionė, atsakinga kelionė, daug nežinios, kalbos barjeras. Ir mums, vadovams, buvo didžiulis iššūkis tą spektaklį parengti, daug reikėjo ruoštis. Bet progos kuo nors nusivilti nebuvo, „sauliečiai“ labai atsakingai elgėsi. Jaunimas turėjo neįkainojamą patirtį ir pažintine prasme, ir patyrimine. Neeilinė kelionė buvo, tokie šansai nesimėto, jei tokia galimybė pasitaiko, reikia ją išnaudoti.
– Kokį įspūdį Jums apskritai paliko Pietų Korėja?
– Teko patirti labai ilgą, net 12 valandų trukusį, skrydį, po kurio dar laukė iš Seulo 6 valandų kelionė iki Tongjongo miesto. Patyrėme šoką visomis prasmėmis, nes patekome į visiškai kitokį pasaulį: kitokia kultūra, kraštovaizdis, kitokie žmonės, kalba… Galiausiai maistas. Korėjiečių gastronomija – atskiras dalykas. Maisto ruošimas ir filosofinis jo vartojimas – tai ir yra šios šalies išskirtinumas. Aplankėme neįtikėtino savitumo Jungango žuvies turgų. Aš nesu jūrų gėrybių mėgėjas, bet ragavau visko po truputėlį, kartais net nesuprasdamas, ką valgau. Egzotiškiausias mano valgytas buvo jūros agurkas – žuvis, panaši į agurką ar slieką, nuodinga. Ją reikia labai meistriškai paruošti, kad galima būtų valgyti. 1 kilogramas per 200 eurų kainuoja! Korėjiečiai nenaudoja druskos, maisto skonį atskleidžia daugybė prie patiekalo patiekiamų įvairiausių pagardų. Iš tikro jie labai daug valgo, bet nėra nutukusių žmonių. Tai labai gražių žmonių šalis.
Aplankytas uostas, šventyklos ir šventovės, senasis Tongjongo kvartalas, meno parodos, edukacinės tradicinio meno dirbtuvės, kėlimasis į kalnus ir daugybė kitų įspūdžių – tai, ką patyrėme kelionės metu. Svečiuodamiesi šioje šalyje prisilietėme ir prie korėjiečių „ochchil“ meno, tapybos kriauklių lazdelėmis ir tradicinių įrankių dekoravimo… Patekome į mums nepažįstamos kultūros lopšį. Buvome maloniai nustebinti, nes korėjiečiai padarė viską, kad pajustume to regiono ir Korėjos kultūrą. Didžiulė dovana buvo pamatyti, kas tai per šalis.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Daiva GERIKIENĖ
