Venecija, Kaserta, Neapolis, Pompėja, Sorento, Avelino, Roma – Italijos miestai, kuriuose lankėsi trisdešimt Mažeikių „Ventos“ vidurinės mokyklos moksleivių. Tokią galimybę jiems padovanojo Socrates fondas, finansavęs projektą „Religinių ir tautinių švenčių kaleidoskopas“.
Tačiau visi projekto dalyviai įsitikinę, kad pats nuostabiausias pasaulyje yra Montello – nedidelis, kalnų apsuptas, vos 10 tūkst. gyventojų talpinantis miestelis. Nes ten gyvena labai šilti, paprasti, nuoširdūs žmonės.
TAPO ŽVAIGŽDĖMIS
Į Montellą mažeikiškiai atvažiavo šeštadienio rytą. Kadangi šeštadieniais italai mokosi, lietuvaičius pasitiko visa Montellos media mokyklos bendruomenė. Mokykla buvo išpuošta lietuviška ir itališka simbolika, ant klasių ir koridorių sienų kabėjo plakatai su sveikinimais. Smagiai nuteikė stenduose iškabintos mažeikiškių projekto dalyvių nuotraukos (Montellos pedagogų prašymu, jas atsiuntė projekto koordinatorė Lina Čepauskienė), trumpi pasakojimai apie Lietuvą bei Mažeikius.
Labiausiai sujaudino moksleivių sugiedoti Lietuvos ir Italijos himnai. „Ar matėte, kokios buvo italiukų veido išraiškos, kai jie giedojo savąjį himną?“ – vienas kito klausinėjo vadovai. Giliai širdyje sukirbėjo viltis, kad kada nors ir lietuviai taip atliks savąjį.
„Kokie jūs aukšti“, – stebėjosi italai. „Mes juk – lietuviai“, – didžiuodamiesi savojo ūgio priežastį aiškino mažeikiškiai. Daugiau aiškinimų nereikėdavo – kai kuriems apie Lietuvą nieko nežinantiems italams užtekdavo paminėti Arvydo Sabonio, Šarūno Jasikevičiaus, Ramūno Šiškausko pavardes. Po to girdėdavai susižavėjimo kupinus šūksnius: „O! Krepšinis!“
Kiek vėliau mažeikiškiai paminėdavo ir futbolininką Tomą Danilevičių, žaidžiantį „Avelino“ komandoje (Montella priklauso Kampanijos sričiai, kurios sostinė – Avelino). Efektas garantuotas, nes, lietuviams svečiuojantis Italijoje, T. Danilevičius įmušė du lemiamus įvarčius.
Mažeikiškių vaikinų ūgis labai imponavo italėms. Nuo pirmų dienų mūsiškiams merginos rodė be galo daug dėmesio: nuolat fotografuodavo, prašydavo autografų, kviesdavo į klubus. „Visiškai netikėtai tapome žvaigždėmis. Viena vertus, tai malonu, bet truputį vargina – atrodo, kad su tavimi kažkas negerai“, – prisipažino vaikinai.
Tačiau tas „varginimo“ pojūtis greitai išgaravo – jaunuoliai suvokė, kad reikia pasimėgauti dėmesiu, nes jo Lietuvoje nebebus.
„O… Kad mūsų mergaitės tokios būtų“, – kelionės pabaigoje dūsavo devintokai.
SVARBIAUSIA – ŠEIMA
Važiuodami į Italiją, moksleiviai nerimavo dėl to, kad teks gyventi šeimose. Bijojo nepritapsią, nemokėsią elgtis. Labiausiai kėlė nerimą mintis, kad jų anglų kalbos žinios yra nepakankamai geros, todėl gali iškilti bendravimo problemų.
Susikalbėjimo problemų iš tikrųjų kilo, bet ne dėl mažeikiškių kaltės. Pasirodo, italai beveik nekalba angliškai, todėl pirmosios dienos buvo nelengvos. Lietuvaičiai rado išeitį – į pagalbą pasitelkė kompiuterinę anglų-italų kalbų programą. Nauda buvo didžiulė: mažeikiškiai ne tik susikalbėdavo su savo naujaisiais tėvais, bet ir pramoko italų kalbos. Be to, Italijos moksleivius mokė lietuvių kalbos. Beje, mokytojai buvo labai neblogi, nes italiukai kai kuriuos lietuviškus žodžius puikiai įsiminė ir nuolat kartojo.
„Manau, kad lietuvių laukia labai gera ateitis. Jūs tikite tuo, ką darote. Italams to trūksta. Taip pat jūsų vaikai labai gerai moka anglų kalbą bei puikiai naudojasi kompiuteriais. Tuo mes labai nuo jūsų atsiliekame“, – lietuvaičius gyrė Montellos media mokyklos direktorė Anna Dello Buono.
Mažeikiškiai taip pat lygino. Dažniausiai ne Lietuvos naudai… Pirmiausia juos sužavėjo santykiai šeimoje.
Italams šeima – svarbiausias gyvenimo dalykas. Tokia tradicija, tokios vertybės… Vaikai apsupti meilės, jiems galima beveik viskas. Restorane teko stebėti situaciją, kaip kokių penkerių metų mergaitė metė į tėvą stiklinę. Jokios reakcijos. Visa prie stalo sėdėjusi šeima šypsojosi.
„Jie tokie išlepinti, patys net batų neatsineša, gali daryti, ką nori“, – pirmomis dienomis stebėjosi „Ventos“ vidurinės mokyklos moksleiviai.
Vėliau pirmasis įspūdis keitėsi. Mažeikiškiai vis labiau žavėjosi tėvų meile savo vaikams ir svarstė, kodėl jų šeimose yra kitaip, kodėl to dėmesio ir meilės lyg ir pritrūksta.
„Mano nuomone, lietuviai turėtų pasimokyti iš italų tos šeimų darnos. Ten vaikui niekas niekada nepasakys, kad yra pavargęs, todėl negali išklausyti, apkabinti ir pasakyti, jog labai labai myli. Seneliai, proseneliai, tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės niekada nepamirštami. Ten apskritai nė vienas nėra pamirštamas“, – pasakojo Dovilė Šliterytė.
Italai taip pat stebėjosi. Pirmiausia juos apstulbino tai, kad pavalgę lietuvaičiai skuba nunešti lėkštes į virtuvę ir jas išplauti. Šeimininkų nuomone, tai – baisus dalykas!
„Negi Lietuvoje vaikai yra verčiami plauti indus?!“ – neslėpė nuostabos projekto vadovė Salvatričė Montajna.
O tai, kad kai kurie vaikai nenorėjo duoti skalbti savų drabužių ir veržėsi daryti tai patys, buvo nesusipratimų viršūnė. Tėvai svarstė, gal jie kuo nors papiktinę svečius, ir klausė patarimo projekto vadovės.
TIESIOG – JIE TOKIE
Pirmąjį vakarą mažeikiškiai buvo pakviesti į picų vakarėlį, kuriame dalyvavo didelė dalis Montellos bendruomenės. Atėjusius į restoraną lietuvaičius ištiko šokas – trys didelės restorano salės ūžė. Vientisas, milžiniškas ūžesys… Rodės, kad svečių niekas nepastebėjo, išskyrus Salvatričę bei mokyklos direktorę.
Visiška priešingybė lietuvių tradicijoms, kai svečias, o ypač užsienietis, yra dėmesio centre.
Mažeikiškiai moksleiviai sėdėjo drauge su savo naujosiomis šeimomis, o vadovai buvo pasodinti prie atskiro stalo ir, rodos, kuriam laikui visai pamiršti. Italai buvo užsiėmę bendravimu tarpusavyje, šaukė, gestikuliavo.
Teko rinktis – pavargti nuo tokio triukšmo ar į viską žvelgti su šypsena. Tiesiog jie tokie: labai garsiai kalbantys, nesukoncentruojantys dėmesio, nukrypstantys į detalių aptarinėjimą, mėgstantys fizinį kontaktą, todėl griebiantys pašnekovą už rankos, tapšnojantys per petį arba per nugarą.
„Ventos“ vidurinės mokyklos direktorei Ramunei Badaukienei reikėjo didelių pastangų, norint, kad italai išgirstų jos kalbą. Trumpam jai tai pasisekė – direktorės kalbos maniera jiems pasirodė labai įdomi. Tačiau italams akivaizdžiai prailgo laikas, kol mokytoja Lina Čepauskienė vadovės žodžius vertė į anglų kalbą, o Salvatričė Montajna – į italų kalbą, todėl daugelis kalbos prasmės nebeišgirdo – vėl kažką intensyviai aptarinėjo tarpusavyje.
Tačiau mažeikiškių atsivežtos lauktuvės sulaukė didžiulio dėmesio. Salėje nebuvo nė vieno abejingo „Pieno žvaigždžių“ sūriams, „Piropo“ duonai, „Švyturio“ alui. „Monteliškiai“ ragavo ir žavėjosi lietuviškų produktų skoniu. Kai kurie į servetėles vyniojosi sūrio ir duonos gabalėlius, kad paragauti galėtų ir namuose likusieji, atminčiai į rankines dėjosi tuščius alaus butelius.
Šeimose moksleivių iš Lietuvos atsivežti skanėstai taip pat buvo priimti su dideliu džiaugsmu. Apskritai gana turtingai gyvenantys Montellos žmonės kiekviena, kad ir menkute, dovanėle labai džiaugiasi.
„Kiekvienas niekutis buvo priimtas kaip brangiausia dovana, padėtas garbingiausioje vietoje. Tokios smulkmenos mums, lietuviams, pasirodytų nevertos dėmesio, o jiems – lyg didžiulė laimė“, – stebėjosi D. Šliterytė.
(Tęsinys kitame šeštadienio numeryje)
