Ar pasinaudosime pasiūlymu remtis geriausiomis praktikomis?

Robertas DARGIS

Pastarųjų savaičių įvykiai akivaizdžiai parodė, koks nestabilus ir kintantis gali būti pasaulis – analitikai vis garsiau kalba apie prekybos karų pasekmes, o D.Trumpo kelionė po Europą dar aiškiau pademonstravo, kad JAV nuo globalios daugiašalės sistemos pereina prie dvišalių santykių. Bet koks susiskaldymas – tiek tarptautinėje arenoje, tiek ir visuomenėje – yra kelias į niekur. Vilties teikia bent tai, kad dabar, kai Europoje „Brexit“ ir su tuo susiję procesai tapo savotišku simboliu „kaip nereikia daryti“, išcentrinės jėgos čia stiprėti negali.
Kinijos ir JAV tarpusavio konkurencija, JAV bandymas į Europos darbotvarkę dominante įvesti dvišalius dialogus ir kol kas dar racionalus Kinijos požiūris į ES kaip vieningą rinką, labai aiškiai parodo, kad Bendrija turi kaip niekad anksčiau išlikti vieninga. Vieninga, stipri ekonomiškai ir technologiškai konkurencinga Europa susideda iš globaliai mąstančių ir stiprių savo narių. Kas reiškia, kad kiekviena valstybė turi padaryti namų darbus.
Lietuvos namų darbai labai aiškūs – juos dar kartą paprastai ir aiškiai sudėliojo prieš kelias savaites pas mus viešėjęs EBPO generalinis sekretorius A. Gurria: „Lietuva gali tęsti savo darbus ir skatinti produktyvumą, gerinti švietimą ir darbo jėgos įgūdžius, institucijų sąrangą, plėsti skaitmenines technologijas ir toliau integruotis į Europos tinklus. Vien tai gali pasitarnauti kaip planas, nes šie pasiūlymai paremti geriausiomis praktikomis.“
Mūsų produktyvumas iš esmės stagnuoja ir yra ženkliai žemesnis nei EBPO vidurkis, taip pat jis labai netolygiai pasiskirstęs tarp regionų, o produktyvumo ir jo pasiskirstymo santykis yra labai svarbus. Produktyvumo skatinimas gyvybiškai reikalingas ir pramonei, tačiau šiandien jį stabdo nelankstus darbo rinkos reguliavimas ir vis dar didelis nelegalaus darbo segmentas, kurį sumažinti gali tik sureguliuota įstatyminė bazė ir mokestinės paskatos dirbti legaliai. Produktyvumą paskatintų ir žmonių rengimo bei perkvalifikavimo sistema, atitinkanti šių dienų realijas ir poreikius.
Papildomų įgūdžių suteikimas darbuotojams ir švietimo kokybės užtikrinimas yra daugelio ilgalaikių problemų sprendimo kelias. Rodos, jau daugelis tą suvokia, ir sprendimų ieškoma, bet susitarimo, kaip tą padaryti, ir politinės valios judėti į priekį taip ir nerandame. O prie įsisenėjusių mūsų švietimo problemų jau atsirita nauja iššūkių banga – jau dabar gyvybiškai būtina sistema, padėsianti žmonėms prisitaikyti ir keistis šiuo technologinių lūžių laikotarpiu.
Natūralu, kad technologijoms nenumaldomai skverbiantis į visas sritis ir vieną po kitos perimant darbus, kuriuos iki šiol atliko tik žmogus, visuomenė pradeda baimintis dėl savo ateities. Todėl valstybė turi skatinti mūsų visuomenę mokytis visą gyvenimą ir prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų. Negalime tikėtis, kad didžioji dauguma, nepaisant savo amžiaus, patirties ar išsilavinimo, savo iniciatyva arba be išorinės paramos keisis, persikvalifikuos ir eis koja kojon su permainomis. Valstybėje yra būtinas platesnis mokymosi visą gyvenimą suvokimas ir sistema, sudarysianti žmogui galimybes įgyti naujų žinių ir keistis, švietimo sistema turi ugdyti aktyvų individą, galintį pasirūpinti savimi, jaučiantį atsakomybę už save ir savo aplinką. Įgūdžiai ir nuolatinis jų atnaujinimas yra vienas iš esminių segmentų, kai kalbame apie žmogaus galimybes aktyviai veikti savo ir valstybės gyvenime. Tai labai svarbu, siekiant asmeninės žmogaus gerovės ir šalies ekonominio augimo.
Dėl spartaus visuomenės senėjimo ir emigracijos Lietuvoje kasmet sumažėja po 1 proc. dirbančiųjų, todėl kylančias ekonomines problemas būtina spręsti kompleksiškai. Demografinių problemų sprendimas, migracijos politika, įskaitant tikslinį emigrantų informavimą ir liberalesnį požiūrį į imigraciją, darbo rinkos liberalizavimas, įskaitant ir lengvesnį imigrantų įleidimą į Lietuvos darbo rinką, galėtų padėti pristabdyti darbo jėgos mažėjimą. Vis labiau globalėjančiame pasaulyje mes turime tapti atvira valstybe, turime ieškoti ne tik sprendimų, kaip susigrąžinti išvykusius, bet ir kaip įsileisti kitų valstybių piliečius, nes žmonės yra vienas svarbiausių elementų, suteikiančių ekonomikai gyvybingumo.
Išskirtinis dėmesys talentams – jų kiekis apsprendžia valstybių konkurencingumą. Jeigu sugebėsime sukurti ne lozunginę, o realią talentų ugdymo ekosistemą, tai ši valstybė turės puikias galimybes tapti traukos centru. Bet, pasikartosiu, tam reikalinga ambicinga ir realistiška vizija bei politinė valia ją įgyvendinti.
Mes džiaugiamės gerais eksporto rezultatais, bet Lietuva, kaip maža ir atvira ekonomika, labai greitai pajus kintančios pasaulio architektūros padarinius. Todėl ateities verslo sprendimams šiandien kaip niekad iki šiol yra būtinas verslo aplinkos aiškumas ir politikų ateities sprendimų tikrumas bei toliaregiškumas. „Versli Lietuva“ suskaičiavo, kad pernai Lietuvoje buvo atlikta apie 40 įvairių pakeitimų, kurie prisidėjo prie verslo aplinkos gerinimo, tačiau verslininkų apklausa parodė, jog jų buvo per mažai, kad verslo sąlygos Lietuvoje akivaizdžiau pagerėtų. O tai reiškia, kad veiksmo daug, verslui neaiškumų dar daugiau, bet norimo efekto negalime pasiekti?
Neturime pamiršti, kad investicijos į technologinį atsinaujinimą, inovacijų plėtra, verslo ir mokslo bendradarbiavimas, siekiant kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus, yra įmanomas tik prognozuojamoje ir stabilioje aplinkoje, kurią šiuo atveju gali užtikrinti tik sprendimų priėmėjai. Būtent šie išvardinti segmentai yra pagrindiniai elementai, užtikrinantys efektyviai veikiančią ekonomiką, kuri garantuos resursus atlyginimams kelti, socialinei atskirčiai mažinti ir kitoms socialinėms problemoms spręsti. Bet tam reikia apgalvoto, kryptingo ir vieningo visų veikimo.
„Yra daug dalykų, kuriuos galime padaryti. Tačiau taip pat yra daug apribojimų dėl to, ką galime pakeisti. Reformų procesas niekada nesibaigia. Tai yra problema, mat politikai mėgsta sakyti, kad baigėme reformą,“ – sako A. Gurria.

Robertas DARGIS,
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas