„Atmosfera“ – net ir po 40 metų – geriausia Mažeikių futbolo komanda

Senamiesčio parko stadiono tribūnoje – 1979 metų „Atmosferos“ futbolo komanda. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius mažeikiškius savo pergalėmis džiugino vietos „Atmosferos“ futbolininkai, kurie į mūsų miestą sugebėjo parvežti du šalies čempionų titulus. Apie šią 1979 metais darytą nuotrauką bei komandos kasdienybę kalbėjomės su Aleksu Kaupiu, Mažeikių futbolo ekipai atidavusiu dvylika metų.

Čempionais tapo dukart

Mažeikių „Atmosfera“ šalies čempionais tapo 1976 ir 1979 metais, du kartus – 1974 ir 1977 metais tapo bronzos medalininkais, 1979 metais nužygiavo iki šalies futbolo taurės finalo, kur nusileido Kauno „Kelininkui“.
„Komandos pagrindą sudarėme mažeikiškiai, kurie kartu augome, žaisdavome basi, su suvarstomu kamuoliu – aš, Romas Šaulys, Zigmas Dvarionas, Romas Mazrimas. Pradžioje buvo dvi komandos – „Elektros“ bei „Avalynės“ jaunučiai ir jauniai. Tie, kurie geresni, tie jau rungtyniaudavo „Elektros“ komandose“, – pradžią prisiminė A. Kaupys.
Kai R. Šaulys ir Z. Dvarionas išėjo į sovietinę armiją, Mažeikių „Elektra“ žaidė šalies B lygoje. Likę šešiolikmečiai ir septyniolikmečiai mažeikiškiai futbolininkai 1969 metais sugebėjo komandą išvesti į A lygą.

Prisiminė komandą

Ši nuotrauka daryta Senamiesčio parko stadione. Buvusį žaidėją paprašėme pristatyti tuomečius žaidėjus ir juos trumpai apibūdinti.
Pirmoje eilėje, apačioje iš kairės, sėdi jau amžiną atilsį Česlovas Norkus, kuris buvo vienas iš atsarginių saugų, kelerius metus mūsų mieste rungtyniavęs greitas puolėjas Ričardas Milieška, saugas A. Kaupys bei vienas rezultatyviausių komandos žaidėjų, pasižymėjęs fizine jėga bei kovotojo savybėmis, – R. Šaulys.
Antroje eilėje iš kairės – gynėjas Antanas Jutkus, toliau – tragiškai žuvęs komandos kapitonas, itin žvejybą mėgęs ir „lydekiniu“ vadintas Z. Dvarionas, „mirtinas gynėjas“, vienas iš komandos vedlių Algis Barasa, jaunas puolėjas, dabar gyvenantis užsienyje Aleksandras Lemežis, dėl savo panašumo į Maskvos „Torpedo“ puolėją, taip pat čempioną, sirgalių vadintas „sacharovu“, amžiną atilsį komandos vartininkas Edvardas Andriulis, saugas Jurijus Stupakovas, komandos vadovas Henrikas Bagdonavičius.
Trečioje eilėje – treneris Juozas Vaitkevičius, neseniai atšventęs aštuoniasdešimtmetį, kelis sezonus čia rungtyniavęs puolėjas Viktoras Budrys, saugas Alfonsas Barasa, tada labai jaunas į ekipą atėjęs, vėliau futbolo treneriu tapęs Saulius Vertelis, patikimas gynėjas Vytautas Vilimas, vartininkas Adolfas Sidabras bei kairysis gynėjas R. Mazrimas.

Už žaidimą gaudavo atlyginimą

Buvęs futbolininkas A. Kaupys pripažįsta, kad 1972 metais, kai iš sovietinės armijos grįžo į ekipą, rado, galima sakyti, „palaidą balą“: treneris buvęs vos metais vyresnis už žaidėjus, nereti buvo išgėrinėjimai, drausmė šlubavo. Atėjęs J. Vaitkevičius įvedė tvarką ir pradėjo rimtai dirbti.
„Mes visi buvome kompresorių gamykloje „įdarbinti“ remontiniame ir įrankiniame cechuose šaltkalviais, pagrindiniams žaidėjams buvo mokamos aukščiausios kategorijos šaltkalvio algos – 180 rublių „popieriuje“. Rungtynių išvykoms gaudavome po pustrečio rublio dienpinigių, dviem dienoms skirdavo penkis rublius, namuose žaisdami nieko negaudavome.
Visada žadėdavo premijas už pergales, tačiau jų nematėme, premijas gaudavome tik retkarčiais, o laimėję šalies čempionų titulus, gavome kas vazą, kas laikrodį už dvidešimt rublių“, – prisiminė tuos laikus A. Kaupys.

Trenerio pagerbimo vakare dalyvavo ir prieš beveik keturiasdešimt metų užfiksuotoje nuotraukoje pozavę futbolininkai: (iš kairės) trečias – Aleksas Kaupys, šalia – Romas Šaulys, šeštas iš kairės – Romas Mazrimas, aštuntas – treneris Juozas Vaitkevičius, dešimtas – Alfonsas Barasa, dvyliktas – Antanas Jutkus. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Ekipiruote teko rūpintis patiems

Du sportinės žaidėjo aprangos komplektus komandos nariai gaudavo metams, juos reikėjo patiems plauti ir saugoti. O kaip išsaugoti, jeigu kelionės į Uzbekiją ir Gruziją metu teko per dvi savaites, vyraujant karščiams, sužaisti septynerias rungtynes? Žaidimui duodavo batelius be grifų, patys juos prigręždavo. Valius Mitkevičius grifus tekindavo, konstruodavo prie batelių. Tik vėliau jau gaudavo pačius paprasčiausius futbolo „bucus“.
„Dabar pažiūri į centrinį stadioną, seilė bėga – aikštė lygi, veja – nupjauta, malonu žaisti. Tuo metu mūsų stadiono aikštės būklė buvo pati blogiausia šalyje – vienas žmogus išbarstydavo linijas, o po stadiono tribūnomis įrengtose patalpose gyvenęs prižiūrėtojas ją kartkartėmis nupjaudavo dalgiu. Aikštės vidurys buvo be žolės, ištryptas, vartininko aikštelėje – vienos duobės, kai lydavo, net kamuolys pelkėse sustodavo. Tačiau niekam tai nerūpėjo“, – prisiminė žaidėjas.

Viską atpirko sirgaliai

Senamiesčio stadionas (kur dabar stovi Senamiesčio pagrindinė mokykla) turėjo savo aurą – tribūnos visada būdavo pilnos, aikštė kompaktiška. Pašnekovas prisiminė, kad visos komandos sakydavo: atvažiuojame į Mažeikių „bačką“. Kai „Atmosfera“ perėjo žaisti į Senamiesčio parko stadioną, nuotaikos komandos futbolininkams iš karto nukrito – kurmiarausius čia teko spardyti ir lyginti kojomis patiems, o ir aikštė buvo viena iš mažiausių matmenų šalyje.
„Tačiau viską atpirkdavo sirgalių palaikymas – kai tapome čempionais, sirgaliai iškėlė plakatą: „Atmosferai“ – auksas, „Kelininkui“ – šaukštas“, po rungtynių mus iš aikštės išnešė ant rankų. Tokius pat sirgalius matydavome Alytuje, Ukmergėje, į svarbias rungtynes nemažai jų susirinkdavo Kaune“, – prisiminė žaidėjas.
O ir rezultatai pasiekti ne be darbo, pastangų. Futbolininkai iki šio atsimena trenerio J. Vaitkevičiaus posakius: „Norite valgyti baltą duoną su sviestu, dirbkite“ ir „Aikštėje atiduok viską, nukrisk iš nuovargio, tada pakeisiu“.
Nemaža dalis šios komandos narių įleido šaknis Mažeikiuose, žaidėjai bendrauja, susiskambina, sveikina vieni kitus jubiliejų proga.