Autorės nuotr.
Šiemet mūsų, dviejų mažeikiškių ir bičiulės iš Tokijo, atostogos buvo kitokios. Nutarėme išbandyti piligrimų žygio skonį.
Atskridę iš savo šalių ir susitikę Ispanijos sostinėje Madride drauge leidomės į nuotykį – į daugiau nei trijų šimtų kilometrų žygį pėsčiomis Camino de Santiago arba lietuviškai Šv. Jokūbo kelio viena iš atkarpų.
Per beveik tris savaites Ispanijoje ne kartą pasitvirtino patarlė: „Gerai negerai – svetur ne namai“.
Įkvėpė filmukas ir ylakiškių patirtis
Apie tai, kad Ispanijoje, o tiksliau, jos šiaurinėje ir vakarinėje dalyse, driekiasi tankus Šv. Jokūbo piligrimų kelio tinklas su daugybe sudėtingų ir paprastų šio kelio atkarpų, pirmą kartą išgirdau prieš porą metų.
Prisimenu, internete pamačiau filmuką apie gera nuotaika spinduliuojančius, plačiomis šypsenomis pasidabinusius, vieni kitiems gero kelio linkinčius, senovines bažnytėles Ispanijos kaimeliuose lankančius piligrimus.
Antrasis – atsitiktinis, tačiau daug minčių sukėlęs susidūrimas su informacija apie Šv. Jokūbo kelią buvo tuomet, kai perskaičiau Skuodo rajono laikraštyje publikuotą straipsnį apie Ylakių gyventoją, kuri drauge su savo dvylikamete dukra sėkmingai nuėjo vieną šio kelio atkarpų.
Pakeleivė, pažįstama tik iš interneto
Pamažu galvoje ėmė kirbėti mintis, kad ir aš vieną dieną norėčiau šiuo keliu paėjėti. Kad ir neilgą atkarpėlę.
Šiemet tik iš pokalbių internete pažįstama japonė Yuko, sužinojusi, kad norėčiau kada nors išsiruošti į piligrimų kelionę Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje, ta mintimi labai susidomėjo ir mestelėjo: kodėl to noro nepavertus realybe, kodėl neiškeliavus?
Autorės nuotr.
Tris mėnesius planavę, pasitarę, tačiau per daug nesvarstę, ar galime pasitikėti vieni kitais, liepos 7-ąją susitikome Madrido oro uoste. Susitikome tam, kad drauge patirtume nuotykių, pažintume bent gabaliuką Ispanijos, pamatytume, kokie ten gyvena žmonės. Susitikome, kad kartu juoktumėmės, ir, jei reikės, paverktume.
Kelionės įspūdžius skaitykite penktadienio laikraštyje.
