Berlyno katedra, kuri yra Muziejų saloje, kiekvieną dieną sulaukia didžiulio turistų srauto. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lapkričio pabaigoje pavyko penkioms dienoms ištrūkti į vieną didžiausių Europos sostinių – Berlyną. Per tas dienas savarankiškai apvaikščiojome didžiąją dalį šio megapolio, kuriame šiuo metu gyvena kiek daugiau kaip pusketvirto milijono žmonių, apžiūrėjome centro įžymybes bei bandėme pajusti, kuo gyvuoja šis miestas.
„Žolės“ toli ieškoti nereikėjo
Po pusantros valandos kelionės lėktuvu, norėdami pasiekti viešnagės laikotarpiui registruotą gyvenamąją vietą, antžeminiu traukiniu turėjome patekti į Varšuvos gatvėje esančią stotį. Ir jau kelionės pradžioje mūsų laukė pirmasis „netikėtumas“ – į vagoną įlipęs vienas iš pirmųjų keleivių ramiai atsikimšo alaus butelį ir mėgavosi šiuo gėrimu.
Vėliau šis ritualas jau nebestebino, tik vis keisčiau atrodė tai, kad, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, lietuviai yra viena iš labiausiai alkoholį vartojančių tautų. Berlyne – alus (ir ne tik) geriamas visur: gatvėje, skvere, metro, traukinyje, tramvajuje, ryte, per pietus, vakare. Nieko nestebina senamiestyje matomi vaizdai: eina porelė, rankoje – stikliniai alaus buteliai; ant suoliuko prie gatvės sėdi merginos, kurios rateliu suka vyno ar stipresnio gėrimo butelius.
Dar vienas šokas laukė išlipus Varšuvos gatvėje – gobtuvais apsigobę ir čia stoviniuojantys juodaodžiai vyrukai iš karto sveikinasi ir siūlo įsigyti „žolės“. Jų būrelius šiame rajone galima išvysti prie lauko kavinukių. Teko matyti ne vieną sandorį, kai iš delno į delną buvo perduodami narkotinių medžiagų paketėliai. Narkotikų prekeiviai dingo tik trumpam laikui, kai civiliais apsirengę policijos pareigūnai vieną iš jų surakino antrankiais ir mūsų akyse įgrūdo į policijos automobilį.
Kontrolė užklupo netikėtai
Bet kurią vietą šiame mieste pasiekti galima įvairiomis transporto priemonėmis, tačiau populiariausi ir greičiausi čia yra metro ir antžeminiai traukiniai, kurių tinklas Berlyne išvystytas itin gerai, o ir kursuoja jie dažnai – jeigu nespėjai į vieną, tai kitas ta pačia kryptimi vykstantis traukinys dažniausiai atvažiuoja po šešių ar aštuonių minučių. Bilietas, skirtas keliauti visą dieną, kainuoja septynis eurus, trims valandoms – kiek daugiau kaip trys eurai. Jis galioja visose transporto rūšyse. Bilietą reikia atsižymėti tik vieną kartą, tai padaroma dar stotelėje – įlipus į transporto priemonę, tam nėra galimybių.
Bilietus pirkome kiekvieną dieną, tačiau ilgesnį laiką važinėdami viešuoju transportu, pradėjome spėlioti: ar kontrolė čia egzistuoja. Vis dėlto tuo, kad „zuikiu“ važiuoti pavojinga, įsitikinome vieną vakarą – vos tik durys užsidarė, traukinys pajudėjo, vagone buvę trys niekuo neišsiskiriantys vyrai išsitraukė kontrolierių ženkliukus, skaitytuvus ir pradėjo tikrinti bilietus. Jų „medžioklė“ buvo sėkminga – sulaikyta be bilietų važiavusi porelė, kuri buvo išvesta iš traukinio, tolesnis likimas mums nežinomas.
Nukentėjusiajam suteikė pagalbą
Jeigu daugelis, keliavusių po įvairias šalis, teigia, kad kitur žmonės draugiški, besišypsantys, tai Berlyne to nelabai pastebėjome – didelio entuziazmo bendrauti čia niekas nerodo. Daugelis vietos gyventojų tiek gatvėje, tiek viešajame transporte yra užsidėję ausinukus ir nelabai kreipia dėmesio į aplinką.
Tačiau vienas įvykis parodė, kad būna ir kitaip – metro traukinyje parkrito ir antakį prasimušė nevalyvai apsirengęs, gerokai alkoholio padauginęs, nenusakomo amžiaus vyrukas. Mūsų nuostabai, vagone sėdėję keleiviai suskubo jį kelti, tiesė popierines servetėles kraujui nuvalyti, rūpinosi, kad žmogus būtų pasodintas, – taigi, neliko abejingi.
Apžiūrėjome Branderburgo vartus. Tuo metu prie jų vyko protestas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kitas mus stebinęs dalykas buvo tas, kad žmonės vaikšto apsirengę tuo, kas jiems patogu. Jeigu apranga atrodo keistoka, žmogus nepalydimas kritiškais žvilgsniais.
Berlyno gatvėse ir specialiai ant šaligatvio pažymėtose vietose daug dviratininkų, daugelis berlyniečių vedžiojasi šunis, kurių su antsnukiais yra tik vienas kitas, o didžioji dalis – dar ir be pavadėlių.
Nustebino sirgalių elgesys
Norėdami patirti daugiau įspūdžių, aplankėme eilines Vokietijos aukščiausios lygos ledo ritulio rungtynes, kurios vyko 17 tūkstančių žiūrovų talpinančioje „Mercedes Benz“ arenoje. Tiems, kurie kovoja prieš alkoholį ir jo reklamą, būtų ne pro šalį „gyvai“ pažiūrėti tokias rungtynes: likus dviem valandoms iki varžybų pradžios, apie porą tūkstančių vietos „Eisbaren“ sirgalių buriuojasi prie specialiai netoli arenos pastatyto alaus kiosko ir bendrauja. Alus, kurio bokalo kaina – penki eurai, arenoje pardavinėjamas be suvaržymų. Jo reklama rėžia akis – ne tik ant bortų, bet ir švieslentėje.
Net ir mūsų grupelės moterys, kurios visiškai nesidomi ledo rituliu, stebėjo daugiau kaip dvi valandas vykusį šou – kitaip jo nepavadinsi – su susidomėjimu – tai ne vien ledo ritulys, bet ir ugnies bei garso šou, sirgalių skanduotės, dainos ir… Visiška pagarba vienas kitam, jokių incidentų. Įdomu ir tai, kad eilines rungtynes, į kurias bilietas pačioje arenos palubėje kainavo keturiolika eurų, stebėjo 11 829 sirgaliai.
Tiems patiems kovotojams prieš alkoholį norisi pasakyti, kad puslitrinis alaus butelis „Stenbergen export“ prekybos centre kainuoja 57 eurocentus, plastikinių litrinių alaus butelių, vadinamųjų „bambalių“, čia nėra, o lentynose galima rasti ir nepriklausomybės pradžioje mūsų šalį užplūdusio spirito „Rojal“, kuris „Reno“ tinklo parduotuvėse kainuoja dvylika eurų.
Lankytinų vietų netrūksta
Dar prieš kelionę sudarėme vietų, kurias norėtume aplankyti, sąrašą, ir mums savo planą įvykdyti pavyko: iš aštuoniolikos objektų, buvusių sąraše, pritrūkome laiko tik vienam – dokumentacijos centrui „Teroro topografija“, kuriame buvo „Trečiojo reicho“ slaptosios valstybinės policijos, SS ir Reicho saugumo būstinė.
Vienu įspūdingiausių statinių iš aplankytųjų galima įvardinti Berlyno katedrą, nepagailėjome keturiolikos eurų bilietui į Muziejų saloje esantį naująjį Vokietijos muziejų, kur savo akimis išvydome tik istorijos vadovėliuose matytą Egipto valdovės Nefertitės biustą. Nemažą įspūdį paliko ir šiuolaikinis memorialas nužudytiems Europos žydams, kurį sudaro parkas iš 2711 įvairių dydžių ir kampų betono figūrų.
Vieną dieną skyrėme vienam didžiausių Vokietijoje zoologijos sodų. Berlyno zoologijos sode gyvena apie 14 000 gyvūnų, šių gyvūnų rūšių – pusantro tūkstančio. Apsilankymas zoologijos sode ir jame esančiame muziejuje-akvariume kainuoja 21 eurą.
Aleksandro aikštėje įrengtas Pasaulio laikrodis, kuris tapo populiaria susitikimų vieta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nepamiršome ir įžymiųjų Brandenburgo vartų. Abiejų apsilankymų prie jų metu vyko demonstracijos – vienąkart juodaodžiai protestavo prieš neokolonializmą, kitąkart savo nuomonę reiškė gyvūnų skerdimo priešininkai.
Užkopėme į 67 metrų aukščio Pergalės koloną, iš kurios atsiveria plati megapolio panorama. Aplankėme Aleksandro aikštę, kurioje jau šurmuliavo kalėdinė mugė, ir kurią, pagal statistiką, per dieną aplanko pusė milijono žmonių. Grožėjomės modernia architektūra ir išskirtiniais pastatais Potsdamo aikštėje, aplankėme Treptovo ir Tyrgarteno parkus, „pasimatavome“ Berlyno sieną ir apžiūrėjome Čarlio patikros punkto, kuris atspindi Šaltojo karo laikotarpį, ekspoziciją.
