Lietuvės – labiausiai išsilavinusios Europos Sąjungoje. Eurostato duomenimis, vidurinį ir aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą turi 92 procentai 25–64 metų amžiaus Lietuvos moterų. Populiariausios studijų kryptys tarp moterų tebėra socialinės paslaugos, sveikatos priežiūra, humanitariniai mokslai ir pedagogika.
Ar paprasta moterims siekti mokslo, derinant jį su šeima ir darbu? Kalbiname lopšelio-darželio „Bitutė“ auklėtoją Viliją Šulcienę ir Kalnėnų pagrindinės mokyklos istorijos mokytoją Elvyrą Vainauskienę.
– Kada ir kodėl nusprendėte, kad vėl laikas pradėti mokytis?
Vilija: Pamačiau paskelbtą Europos Sąjungos finansuojamą konkursą metams studijuoti dalyko pedagogiką. Būtinas kriterijus – turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Nusprendžiau, kad man tokios žinios praverstų, parašiau prašymą ir… užmiršau. Galvojau: bus didelis konkursas, nelabai tikėjausi pakliūti. O vieną dieną sužinojau, kad esu kviečiama tęstinių studijų. Taip nuo naujųjų metų Šiaulių universitete pradėjau studijuoti dalyko pedagogiką. Iš Mažeikių į studijas važinėjame trise. Grupėje mokomės trisdešimt žmonių: visi specialistai, visi dirbantys. Kokie penki iš jų esame vyresni.
Elvyra: Baigiau mokyklą, vienerius metus padirbėjau ir įstojau mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą. Mokiausi neakivaizdžiai, nes norėjau ir praktikos įgyti, ir pati išsilaikyti. Taip išėjo, kad iškart instituto nebaigiau. Reikėjo planuoti ir šeimyną, ir mokslus, todėl ilgiau studijos užsitęsė. Kol vaikai buvo maži, ėmiau akademines atostogas jiems auginti. Taip tris vaikus paauginau ir mokslus pabaigiau.
– Kaip apsisprendimą grįžti prie knygų vertino šeima?
Vilija: Šeima žiūri labai teigiamai: ypač dukros ir anūkė. Vyras irgi džiaugiasi, kad sėkmingai mokausi, pajuokauja, kad galėsiu mokytis dar. Man gerai – aš neturiu mažų vaikų, tad mokytis lengviau.
Elvyra: Mano šeimyna mano mokslus vertino rimtai ir išleisdavo į juos puikiausiai. Pabaigiau normaliai. Kur dingsi, tiek bebuvo likę – valstybinius egzaminus išsilaikyti.
– Kokią naštą užsikrauna moteris, kuri mokslus nusprendė tęsti po kurio laiko?
Vilija: Didžiausia našta turbūt ta, kad dalis mūsų kartos žmonių dar ne visada sėkmingai naudojasi informacinėmis technologijomis, o visi darbai turi būti atliekami būtent taip, nes dėstytojai to labai reikalauja.
Dar našta – Mažeikių bibliotekoje nėra specialios literatūros, trūksta naujų knygų. Jas vežamės iš visur, šviečiame, traukiame iš interneto.
Bet ko nepadarysi – jeigu nori žinoti, reikia ir mokytis, stengtis. Patirties užtenka, bet ją reikia pagrįsti. Neužtenka pasakyti, kad aš žinau, reikia pagrįsti, iš kur tu žinai. Suprantat, kas yra – keičiasi terminologijos, keičiasi metodai, keičiasi visas požiūris. Tai, ko mes mokėmės anais laikais, ir dabartiniais yra beveik tas pats. Bet visi nori, kad kalbėtume naujomis frazėmis. Jaunuoliams paprasčiau – jie yra priaugę prie visų tų terminų, o mums jau reikia išmokti.
Elvyra: Iš tikrųjų nejaučiau tos naštos, nes viskas buvo taip suplanuota. Gal tik vienintelis rūpestis nuolat lydėjo – turiu pabaigti. Pradėjau eiti ir nepabaigsiu kelio? Ne, ne, būtinai eiti iki galo reikėjo.
– Kaip apie studijas manėte jų pradžioje? Kokie netikėtumai užklupo bestudijuojant?
Vilija: Maniau, kad bus lengviau mokytis. Tačiau reikalavimai yra dideli: labai daug rašto, savarankiškų darbų. Tikrai didelis krūvis. Kartais tapdavo net liūdna, kad tiek privalau suspėti: ir medžiagos ieškotis, ir tą bei aną namuose padaryti, ir į darbą eiti.
Gal kiek netikėta, kad per tokį trumpą laiką (gruodžio mėnesį jau ginamės) mokytis tenka labai daug įvairių dalykų: edukologijos, pedagogikos istorijos, informacinių technologijų, psichologijos, socialinės pedagogikos, socialinės psichologijos, vadybos, praktikas atliekame.
Elvyra: Iš pradžių, kol jaunas, atrodo, kad viską suspėsi. O kai ateina branda, ir atsakomybės jausmas kitas visai. Į tuos pačius mokslus tada žiūri visai kitomis akimis.
Brandesnio amžiaus mokytis daug sudėtingiau, nes nori viską nuo A iki Z išmokti, išsiaiškinti, padaryti. Tik jaunystėje tesvarstai: praeisiu – nepraeisiu, užkliūsiu – neužkliūsiu. O vėliau – jau taip nebesielgiame.
– O noras mesti studijas nebuvo kilęs?
Vilija: Ne, nebuvo. Nors ši sesija buvo labai sunki, bet net juokais nešovė mintis viską mesti. Jei jau pasiryžau mokytis, tai žinau, kad reikia iki pergalės eiti.
Elvyra: Nė minties tokios nebuvo, kad galėčiau mesti mokslus. Turėjau rimtą užsibrėžtą tikslą ir jo siekiau. Tenka pripažinti, kad aplinkybės pakoregavo galutinio tikslo laiką, bet vis tiek pasiekiau, ko norėjau.
– Ar daug laiko teko skirti ir galėdavote skirti knygoms?
Vilija: Žinau, kad ruošiantis atsiskaitymams, sesijos pabaigai, reikės atiduoti visą laisvą laiką. Pavyzdžiui, aš iš darbo grįžtu pusę septynių vakaro. Sėdu prie kompiuterio, nes turiu sočiai rašto darbų: vienus rašau, kitus – siunčiu, trečius – taisau. Ir taip kasdien iki dvyliktos.
Bet tikrai ne visiems dalykams laiko vienodai reikia. Sakykime, naujiems dalykams, kurių niekada nesimokiau, nes jų anais laikais tiesiog nebuvo, tai daugiau laiko reikia. O tiems, kurie nors kiek siejasi su senais, pedagoginiais dalykais – tai puikiausiai galima atgaminti, ką kažkada mokeisi. Užtikrinu, kad galime mokytis būdami ir vyresnio amžiaus. Tikrai galime.
Elvyra: Būdavo taip, kad prie knygų ir užsnūsdavau. Šeimai skiriamo laiko niekada neaukodavau mokslams. Miegui mažiau likdavo laiko, ir tiek.
– Darbas ir studijos. Kaip suderinti?
Vilija: Labai esu patenkinta, kad mane išleidžia į mokslus, kad direktorė paskatina, džiaugiasi studijuojančiųjų pasiekimais, kad kolegos palaiko. Juk į sesijas savaitei išvažiuojame. Džiugu, kad visi supranta, jog studijos yra žinių, kompetencijų plėtimas.
Elvyra: Išvažiuodavau į sesijas laiku, išleisdavo visada, nebūdavo jokių problemų dėl darbo, galėdavo susiderinti. Egzaminus laikydavome savaitgaliais. Juk jei norėdavai būti pažangus studentas, negalėdavai turėti skolų. Žinodavau, kad, tarkim, šį savaitgalį laikau senovės istoriją, jai ruošiuosi ir važiuoju laikyti egzamino. O per sesijas jau nereikdavo dėl jų galvos sukti, eidavau į paskaitas ir visą dėmesį naujiems dalykams galėdavau skirti. Žiemos sesijos būdavo trumpesnės, o vasaros – ir tris savaites trukdavo.
– Studijos ir šeima. Kaip spėti?
Vilija: Kai moki – netrunki. Ne veltui sakoma: močiutė mūsų jauna, su džinsais ir tekina. Visur galima spėti, tik laiką planuoti reikia. O aukoti neteko nei studijų, nei šeimos.
Elvyra: Šeima ir studijos – vienas kitam netrukdo. Ypač kai esi jaunesnis, viską suspėji. Nereikėjo nei to, nei to skriausti, užtekdavo tos energijos.
Iš pradžių jokių kliūčių nebuvo, šeimynos vėliau susilaukiau. Tik pati pabaiga: paskutinis kursas ir valstybiniai egzaminai – buvo sunkesnė, nes jau visus tris vaikus auginau. O iki tada – jokios bėdos nebuvo. Tiesa, jei dabar taip reikėtų, nebegalėčiau turbūt.
– Kas labiausiai padeda siekti mokslo, diplomo?
Vilija: Noras tobulėti. Parodyti, kad aš dar galiu. Ir šeimos paskatinimas bei kolegų geranoriškumas.
Elvyra: Visų pirma mokslo siekti padėjo tai, kad pasirinkau mėgstamą studijų programą – istoriją. O ją pasirinkau, nes turėjau labai gerą istorijos mokytoją Sofiją Petersonienę. Tai ji buvo mano kelrodė žvaigždė. Patiko jos pamokos, jų išdėstymas. Kitas dalykas – dirbi nuolat su jauna karta, niekada nejauti amžiaus naštos ant pečių uždėtos. Atrodo, kad jaunas ir jaunas esi. Ir noras gyvenime kažko pasiekti, turėti tikrai kažką savo. Dabar kai pagalvoju, reikėjo daugiau gal siekti, daugiau mokytis. Bet tuo momentu taip atrodė.
– Kaip motyvuodavote save prieš sesijas ar egzaminus?
Vilija: Pagrindinis motyvas – turiu tai padaryti. Tiesiog negaliu nepadaryti. Negaliu nuvilti savęs, šeimos ir bendruomenės pasitikėjimo.
Elvyra: Žinau, kad reikia išlaikyti ir save nugalėti. Man už pečių jau buvo darbas ir šeima – negalėjau jų nuvilti. Žinojau, kad nėra kur trauktis. Tokia visa motyvacija.
– Kaip lepinote save už pasiekimus?
Vilija: Po sesijų visada pasilepinu gera knyga. O prieš egzaminus ar atsiskaitymus – juoduoju šokoladu ir kava.
Elvyra: Po sėkmingo egzamino, kad ir kaip būtų keista, save palepindavau pasivaikščiojimu po Pilies gatvę, po senamiestį. Man to reikėdavo ir užtekdavo. Ir dabar jaučiu nostalgiją tam. Kai tik turiu galimybę: ar su kokia ekskursija, ar dar kada – visada užsuku ten. Atrodo, eini tais šaligatviukais ir jie neša mane. Jaučiuosi pakylėta. Iškart mintyse iškyla studijų laikai.
– Ar pakartotumėte tai dar sykį?
Vilija: Kartočiau. O dar nemokamai – visada. Juokai juokais, bet iš tiesų tai daug ką lemia. Jei tau suteikiama galimybė mokytis, ir dar nemokamai, būtinai reikia ja pasinaudoti.
Elvyra: Manau, kad nieko nekeisčiau. Tik šalia istorijos dar kažką studijuočiau. Nors, kai pagalvoju, jei dabar reikėtų mokytis, turbūt sudėtingiausia būtų tokius pinigus sukrapštyti. Mano jaunystės laikais buvo paprasčiau mokslo siekti: nemokamos studijos, sesijai bendrabutį gaudavome. Šiais laikais moterims sunkiau diplomą gauti. Gal kokia kompensacija turėtų joms priklausyti? O ir pabaigė mokslus – kur reikia jaunam žmogui užsikabinti? Kur įgauti tos taip reikalingos patirties?
– O gal galvojate apie naujas studijas?
Vilija: Konkrečiai planų dar neturiu. Bet jei kas mane truputį paerzins, tai tikrai ką nors sugalvosiu. Rasiu kur save dar patobulinti ir realizuoti. Neatrastų žemių dar daug…
Elvyra: Baikit, naujų studijų nebeplanuoju nė iš tolo. Jauniems žmonėms reikia leisti dirbti. Važinėjame į tobulinimosi kursus, gal jau vyresniems to ir užtenka? Čia jaunesniems reikia daugiau nei kursai.
O dabar besimokantiems ir laikantiems egzaminus patarčiau pasitikėti savo jėgomis ir žinoti, kad visos žinios yra reikalingos. Visiems ateina eilė juos laikyti ir jie jokiu būdu nėra pasaulio pabaiga, net jei pasitaiko neišlaikyti. Gaila, kad mūsų mokykloje nebėra dvyliktokų. Jie būdavo didžiulis stimulas nuolat tobulėti, tiksliau – per juos matydavau apčiuopiamus savo darbo rezultatus.
– Kaip išjudinti kitas moteris siekti išsilavinimo?
Vilija: Paimti už rankos ir kartu nusivesti, pasodinti šalia ir lai pamato, kaip tai įdomu. Noro tik reikia, o galimybių visada galima atrasti. Reikia pabandyti, o kai pabandai, ir nori. Iš pradžių – Jėzau, kaip sunku: čia darbas, čia mokslai, čia šeima. O paskui – lauki tų išvažiavimų, nes susipažįsti su naujais žmonėmis, pasidalini patirtimi, naujų idėjų parsiveži, prasiblaškai galų gale.
Jau ir išjudintų moterų mokslams yra – ne viena pakalba, kad norėtų mokytis to paties dalyko kaip ir aš. Vilioja žinios ir finansinė jų siekimo pusė.
Elvyra: Mano supratimu, studijos reikalingos bet kokio amžiaus žmogui. Iš savo patirties sakau: iš to kurso, kuriame aš mokiausi, tai tik viena moterytė studijų taip ir nebaigė. Visi kiti tapome diplomuotais specialistais. O dažniausiai nepabaigia mokslų dėl kokių ypač sudėtingų šeiminių aplinkybių.
– Ar išsilavinusi moteris šiandien madinga Lietuvoje?
Vilija: Taip, išsilavinusi moteris yra ir svarbi, ir madinga visais laikais. Ji turi siekti išsilavinimo, turi norėti mokytis ir savo pavyzdžiu paskatinti anūkus ar koleges. Taip pat žinau, kad mokslas gali tęstis visą gyvenimą. Juk smagu: ir anūkė mokosi, ir močiutė mokosi, o dar močiutė mokosi gerai.
Elvyra: Moteris turi būti išsilavinusi. Juk patys matome – kiek moterų vadovių sutinkame. Gal jos atsakingesnės, labiau užsispyrusios, linkusios viską iki pabaigos atlikti? Dažna moteris juk galvoja – aš galiu, aš noriu būti nepriklausoma. Yra moterų visokių: ir šeimos, ir karjerisčių. Tačiau visokių ir reikia. O išsilavinimas bet kuriam žmogui yra labai reikalingas: ar didesnis, ar mažesnis. Gerai yra studijas nors truputį „pačiupinėti“.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:V. Šulcienė džiaugiasi, kad mokytis, kai vaikai užauginti, – vienas malonumas.
E. Vainauskienė pabrėžė, kad nieko nekeistų ir šiandien – derintų šeimą, darbą ir studijas.
