Bijote didelių šalčių – grūdinkite savo kūnus

Kodėl taip yra: visą dieną sėdi namuose, šį bei tą veiki – telefonas tyli. Bet tik pabandyk, kaip aš sakau, nueiti į „būdelę“ ar įlįsk į vonią, telefonas tuoj pradės groti. Lyg matytų, ką žmogus veikia ir norėtų jam sukelti šiokių tokių nepatogumų. O kai paskui perskambini, gali sulaukti priekaišto – kur buvai, kodėl iš karto neatsiliepei? Ir aiškinkis dabar kažkam, kur tu iš tikrųjų buvai, ar meluok. Gerai, jei tai draugas ar artimas žmogus, tada gali atsakyti į klausimą klausimu – o kas tau rūpi?

Tokia keista šiandien išėjo įžanga, lyg tai būtų vienas svarbiausių gyvenimo dalykų. Aš čia kalbu apie telefoną. Nors iš tiesų, svarbūs abudu, bet gerai pagalvojus, prieš dvidešimtį metų jokių „mobiliakų“ nebuvo ir nereikėjo, o į tualetą ėjome visais laikais. Būtume pabandę neiti… Net prisimenu laikus, kai gyvenome mediniame name, o „būdelė“ stovėdavo kur nors atokiau nuo akių. Tad nesvarbu, diena ar naktis, prispyrus rimtam reikalui tekdavo keltis iš lovos. O juk kaimuose tokių namų be tualetų tebėra ir dabar, ir ką daryti žmogui, jei šaltis lauke yra apie dvidešimt laipsnių?

O iki dvidešimties jau kelis rytus šaltukas pas mus paspaudė. Ir vėl labiau nuo šalčio kenčia kaimo žmonės: pas mus, miesčionis, termometrai žemiau aštuoniolikos nekrito, manajam ir šešiolikos pakako.

Kai užpuola tokie šalčiai, aš vis prisimenu dvi keistas moteriškaites, gyvenančias prie Židikų. Mes su fotografu prieš daugelį metų lankėmės jų troboje tokį šaltą žiemos rytą: iš burnų virto garai, o kad pasiektų kibire esantį vandenį, ledą moterims teko prakirsti kirviu. Kaip kokią eketę. Nežinau, per kiek laiko kūrenant tokia troba įšyla, bet įsivaizduoju, kad negreit. Ir stebino tų moteriškių tvirtybė: nei jos skundėsi, kad šalta, nors pačios vaikščiojo basomis įsispyrusios į kaliošus ir užsimetusios ne per šilčiausius drabužius.

Kurlink aš suku? Jei mūsų namuose termometras rodo žemiau penkiolikos – jau skundžiamės, kad šalta. O neduok, Dieve, dešimt – tragedija. Tuoj prasideda negalavimai, ligos ir kitokios „kvarabos“. Tos kaimo moterytės, gyvendamos mūsų sąlygomis, tikriausiai jaustųsi kaip sanatorijoje. O dabar jos nežino nei kas tas peršalimas, nei kas ta gripo epidemija. Todėl mums taip pat reikėtų grūdintis, pratintis gyventi prie žemesnių temperatūrų: ir tos ligos taip nepultų, ir patys jaustumės geriau. Bet kur tau! Tikriausiai tai mums jau nebeįmanomi dalykai.

Tad, kaip sako daktaras Unikauskas, būkite ir likite sveiki, o aš pereinu prie kitos su šalčiais susijusios temos.

Šių šaltų vakarų metu iš naftos gamyklos parvažiavę darbuotojai stebisi, kad miestas, ypač ten, kur daug individualių gyvenamųjų namų, skendi rūke. O pasirodo, kad tai visai ne rūkas, o rūkas su dūmų kvapu. Jausmas toks, kad kažkur ką tik įvyko gaisras ir gatvėmis pamažu keliauja nuo jo sklindantys dūmai.

Visiems aišku, kad tie dūmai verčiasi iš namų kaminų. Gerai, jei žmonės savo namus šildo leidžiamu kuru, bet taupydami, slegiami nepriteklių į šildymo krosnis kiša viską, kas dega. Deginami seni batai, plastikiniai buteliai, nusidėvėję sintetikos pilni drabužiai. Ir visa tai, jau dūmų pavidalu, pro kaminą – į orą. Kai nėra vėjo, tos „gėrybės“ sklaidosi po miestą, o mes jomis kvėpuojame… Tikėkimės, kad vėjas kada nors papūs reikiama kryptimi ir kvėpuosime ne dūmais.

Kita vertus, vėjas dar labiau sustiprina šalčio pojūtį, specialistai sako, kad vos ne dvigubai. Ir vėl problema.

Dabar apie kitką.  Savivaldybės tinklalapyje mėgstu pasižiūrėti, ką veikia mūsų rajono pagrindiniai žmonės, pasidomėti rajono Savivaldybės mero ir jo pavaduotojų darbotvarkėmis. IR KĄ JŪS MANOT? Be kitos informacijos, kada, kur ir ką veiks mūsų vadovai, yra ir tokių įrašų: „darbiniai susitikimai“, „dalykiniai susitikimai“, „lankymasis biudžetinėse įstaigose“, „lankysis kaimo renovuojamuose objektuose“, „vykdomų statybos objektų ir rekonstrukcijos objektų apžiūra“. Ar jums ši informacija ką nors pasako? Juk tie dalykiniai ar darbiniai susitikimai vyks su kažkuo ir dėl kažkokių dalykų, bet apie tai – nė žodžio. Tas pats ir su tais apsilankymais: kokios tos biudžetinės įstaigos, kokie lankomi objektai? Negi to vadovai iš anksto nežino? Suprantu, kartais dėl tam tikrų priežasčių – netikėto patikrinimo, slapto reido ar kažko panašaus – iš anksto apie tai galima ir nepranešti, bet juk ne visi tie vizitai yra paslaptis. Juolab kad tų vadinamųjų objektų vadovai yra perspėjami, kad juose lankysis rajono vadovai, o ne kontrolieriai. Juk vadovai ne kokios slaptos tarnybos, tad ir norisi žinoti, kur jie lankosi. Na nebent čia tas atvejis, kai viršininkai teigia, jog kažkur lankosi, o iš tikrųjų sėdi kabinete ir niekur nevažiuoja. Taiko sau garsųjį posakį, jog „Viešpats keliai nežinomi“.

Yra ir dar kitokių vadovavimo principų – apie šio svarbaus valdininko veiklos planus tarp rajono vadovų darbotvarkių nerasi, tad jo prireikus žiniasklaidai kyla didelių problemų. Mat administratorė, sauganti viršininko kabineto duris ir telefoną, vis kartoja: šiuo metu jo kabinete nėra, jis labai užsiėmęs, jis turi lankytojų, jis kažkur išvykęs… Viena mano pažįstama korespondentė net pasiryžo eiti į jai neįdomią spaudos konferenciją – tik tam, kad ten sutiktų ieškomą žmogų. Ir ką gi – jo ir ten nebuvo. Kaip tokį slapstymąsi nuo žiniasklaidos suprasti? Ar tai yra nenoras bendrauti, nepatogių klausimų vengimas, ar tiesiog sąmoningas slėpimasis, nenoras pasakyti tiesą? Jeigu  yra taip, tad ar gali rimtą postą užimantis žmogus taip elgtis? Juk įstatymai jam liepia elgtis kitaip.

Kalendorius sako, kad šiandien pusiaužiemis ir kirmėlinė, tad sveiki sulaukę žiemos vidurio: tegu likusi žiemos dalis bent jūsų namuose būna šiltesnė.