Jei norite sužinoti savo gimtinės herbą ir jo atsiradimo istoriją, buvęs Akmenės savivaldybės meras Anicetas Lupeika tuoj parodys. Neseniai įrengtoje patalpoje iš Mažeikių kilęs vyriškis išdėstė arti 300 įvairių vietovių heraldikos atvaizdų. Tačiau čia tik menka kolekcijos apie Lietuvos miestus ir miestelius dalis.
„Kai rašiau miestų vadovams, prašiau, kad atsiųstų viską, kas repezentuoja jų kraštą. Tad herbų turiu visokių pavidalų: megztų, išlietų ant lėkščių, ant pieštukų, puodelių…“ – pradėjo vardyti pašnekovas. O kur dar knygos, išleistos apie kiekvieną šalies kraštą.
Nuvykę į Akmenę, su A. Lupeika kalbame apie tokios kolekcijos svarbą, apie būtinybę žinoti, iš kur žmogus yra kilęs, ir apie jo nostalgiją gimtinei – Mažeikiams.
„Galite parašyti, kad Mažeikiams gėdos nepadariau“, – vėliau atsisveikindamas nusijuoks A. LUPEIKA.
– Apžiūrėjus Jūsų kolekciją, pirmiausia ir kyla klausimas: kodėl kolekcionuoti ėmėtės būtent herbus?
– Nuo šešiasdešimt aštuntųjų buvau vietos savivaldos tarybos narys, tik šiemet išėjau ilsėtis. Vieni renka degtukų dėžutes, antri – buteliukus visokius, kadangi aš dirbau su savivaldybėmis, tad susidomėjau heraldika, pradėjau skaitinėti knygas.
Pradėjau rinkti kolekciją, kai dar dirbau. Parašiau apie keturis tūkstančius laiškų savivaldybių merams, seniūnams. Aš buvau sukūręs tokius patriotiškus laiškus, juk kiekviena vietovė turi kažką savo! Kadangi daugelį miesto vadovų pažinojau, mat kartu dirbome tiek metų, paskambinu ir telefonu, paprašau. Oi, sako, nepažiūrėjau, neturėjau laiko, turiu daug kitokių reikalų.
Suprantu, žinoma. Juk jiems nebuvo taip paprasta. Man siuntė kokią tik turi atributiką: lėkštes su herbu, puodelius, pieštukus, skareles – viską, kur tik yra herbas. Viešųjų ryšių specialistai tai neturi laiko, tai rinkti reikia, tai į paštą eiti, siuntinius siųsti…
Kitų reikėjo kaulyti. Kiti numodavo ranka: kam to reikia, čia pinigų švaistymas. Ne! Tai pirmiausia pasididžiavimas savo kraštu.
Aš visada sakydavau: aš iš Akmenės ir tuo didžiuojuosi! Nereikia savo krašto menkinti – ką turime, tą rodome. Norėčiau išleisti knygą, kurioje būtų sudėta viskas į vieną vietą. Yra daug išleistų knygų, bet jose informacija išbarstyta.
Bet per ketverius metus pavyko viską surinkti. Tiesa, prieš tai dar dvejus metus palengva užsiiminėjau.
– Minėjote, kad Lietuvoje yra pusšešto šimto seniūnijų. O herbų lentynose tik šiek tiek daugiau nei pusė…
– Kiti neturi tų herbų, nesusitvarkę. Bet gavę mano laiškų daug kas susizgribo ir pradėjo tvarkytis, atkurti arba kurti naujus. O susikurti taip pat nelengva. Yra tokia Heraldikos komisija, kuri žiūri, kad simbolis būtų pritaikytas tai vietovei. Kodėl turi būti pavaizduota būtent tai, o ne kas kita.
– Sakėte, kad Jums svarbiausias Lietuvos herbas. O kas pirmieji atsiliepė į Jūsų laiškus ir atsiuntė savo krašto simbolius?
– Pirmasis siuntinys atkeliavo iš Biržų. Kaip minėjau, visų siuntinukai buvo nemaži, tačiau Kelmė yra atsiuntusi didžiausią – keturiasdešimt septynis daiktus su miesto simboliu. Antai dar turiu Lietuvos žemėlapį, kur kiekvieną miestą žymi ženkliukas su jo herbu, kurie tik yra išleisti. Tad vienas iš brangiausių siuntinių – vienos savivaldybės tarybos nario ženkliukas, kainavęs tris šimtus litų. Atsimenu, dar pabijojo siųsti paštu tokį brangų daiktą.
– Lentynose išdėliota tik dalis kolekcijos. Koks darbas slypi už to, ką matome?
– Sutvarkyti reikia laiko. Mažo pavidalo herbus pats dariau: iš Heraldikos komisijos gaudavau kompiuterinį variantą, tada atspausdinu, laminuoju. Kiekvienas herbas turi atitikti koloritą. Bet užtat turiu užsiėmimą, o ką senatvėje beveiksi?
Tai ne liga, tačiau būna, kad įsijauti… Ypač žiemą. Žinote, reikia susirašinėti su žmonėmis iš visos Lietuvos, sugaišti daug laiko ir tam: kol laiškus parašai, o dar reikia atsiminti, ką kam rašei! Tad vedu tokią knygą, pasidariau lenteles, kur pasižymiu, ką iš ko gaunu. Tiesa, pirmiausia susižinau, ką koks miestelis apskritai turi. Tad būna, kad vadovams netgi primenu: jūs turite tą ir aną… Gal kartais net patys nežino.
Herbai nesikeičia, gal yra kokia pora naujų atsiradę, reikės sužiūrėti. Tačiau knygų leidyba apie miestus ir miestelius keičiasi. Dabar vėl iš naujo rašysiu laiškus, prašysiu pasidalinti tuo, ką naujo turi.
– Kaip atsitiko, kad šalia heraldikos simbolių atsirado ir knygų kolekcija apie Lietuvos saugomas vietoves?
– Kada pradėjau rašyti laiškus miestų ir miestelių vadovams, prašiau, kad atsiųstų viską, kuo jie reprezentuoja savo savivaldybę. Tad siuntė ir knygas apie savo kraštą. Esu surinkęs daugiau kaip du tūkstančius knygų apie visus rezervatus, saugomas teritorijas, piliakalnius – apie visus simbolius. Bet nėra kur išdėstyti.
– Reikia kurti muziejų…
– Man Savivaldybių asociacija siūlė viską atiduoti Kauno senamiesčio muziejui. Jau buvo parašytas ir dovanojimo aktas. Bet paskui man akmeniškiai pradėjo sakyti: „Kvailas tu? Kuo dėtas čia tas Kaunas?“ Taip kol kas ir liko pas mane. Kauniečiai prašė bent parodą paruošti, tačiau nuvežti reikėtų mažiausiai vieno sunkvežimio, kad viską galėčiau sudėlioti. Niekas nenori padėti, tai kam man to?
Akmenėje yra kuriamas muziejus, ko gero, jam ir atiduosiu, kai jau visiškai viską sutvarkysiu. Ką darysi, kito kelio nėra. Kai aš mirsiu, vaikai juk išmėtys – jiems neįdomu. Pažiūri iš pagarbos tėvui, ir tiek.
Juk dabar stovi viskas dėžėse sukišta, supakuota. O jeigu niekas kolekcijos nematys, koks tikslas? Dabar tokia ta nauda… Tik kad pats džiaugiuosi žiūrėdamas.
Beje, dabar gal šitie dalykai nelabai turi reikšmės, reikšmę įgaus gal po šimto metų. Istoriją reikia kaupti. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo tikrojo atvaizdo nėra išlikusio. Jis ne toks buvo, koks dabar vaizduojamas, niekas nesugebėjo išsaugoti. O praėjo tik keli šimtai metų… Mano sukaupta informacija, tikiuosi, išliks.
– Priekyje kitų herbų matau geltonąją strėlę mėlyname fone. Iš Mažeikių išvykote daugiau nei prieš keturiasdešimt metų…
– Kai atkūrė Akmenės rajoną, koks penkiolika mažeikiškių gavo atsakingas pareigas Akmenėje. Nuo šešiasdešimt penktųjų čia ir gyvename. Tačiau kaip neliks nostalgijos Mažeikiams… Čia gimtinė mano, visi takeliai išvaikštinėti. Gyvenau Viekšnių gatvėje, Šadauskų fabrike mano tėvas dirbo, turėjo namelį šalia fabriko. Tad man viskas įdomu apie Mažeikius. Vis paskaitau internete, ką rašo „Santarvė“. Ypač džiaugiausi ciklu apie pirmąsias Mažeikių gatves. Juk aš viską ten žinojau: kada aš gyvenau, Mažeikiuose buvo apie šešis tūkstančius gyventojų. Manau, kad ne aš vienas skaičiau, daugeliui įdomu prisiminti istoriją, o jaunimui gal ir įdomu susipažinti.
Labai svarbu žinoti, iš kur esi kilęs. O kiekviena vietovė turi savo simbolį. Pavyzdžiui, Akmenė savąjį turi nuo 1792-ųjų. Tuo metu negalėdavai rengti turgaus, jei neturėjai miesto teisių. Tad vietos turtingieji surinko auksinius ir važiavo į Magdeburgą, ir gavo herbą. Strėlė kyla į viršų ir užrašyta „pro libertate“. Jau tada žmonės veržėsi į laisvę. Įdomu, kad kaimyninių rajonų (Akmenės ir Mažeikių – K. V.) herbuose yra strėlės. Tačiau Mažeikiai susikūrė savo herbą tik prieš keturiasdešimt metų. Kada kūrėsi Akmenė, net nebuvo užuominos apie Mažeikius, viskas prasidėjo nuo Viekšnių.
– Kadangi prakalbome apie gimtinę, sakykite, ar dažnai žmonės ateina pasidomėti savo brangių vietų simboliais?
– Ateina. Pavyzdžiui, žmogus gyvena Akmenėje, bet yra kilęs iš kitos vietovės. Jis net nežino, koks tos vietos herbas. Parodau, pakalbame, jam įdomu. Ir mums visiems turėtų būti įdomu ir būtina žinoti savo šaknis.
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos.: A. Lupeika įsitikinęs, kad kiekvienam žmogui svarbu žinoti savo krašto istoriją, o ją nusako ir vietovės herbas.
Ant sienos pakabintą Lietuvos žemėlapį vis papildo ženkliukai su miestų herbais.
Lentynose surikiuota beveik 300 miestų ir miestelių simbolių.
