„Santarvė“ tęsia interviu su Mažeikių krašto kultūros premijos laureatais. Mūsų pašnekovas – tautodailininkas, meninės kalvystės Mažeikiuose pradininkas, ketvirtos kartos kalvis Česlovas Pečetauskas, kuriam premija buvo įteikta 2009 metais.
Biografijos faktai
Tautodailininkas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, meninės kalvystės Mažeikiuose pradininkas, ketvirtos kartos kalvis Č. Pečetauskas gimė 1947 m. Šlapaberžės kaime, Kėdainių rajone. Baigęs septynias klases išvyko į Vilnių, ten mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje ir lankė vakarinę meno mokyklą. Išlaikęs aštuntosios klasės egzaminus įstojo į Kauno Stepo Žuko technikumą Kaune, kur baigė meninio medžio apdirbimo specialybę. Vėliau ten ir dėstytojavo.
Į Mažeikius Č. Pečetauskas atvyko 1978 m., dirbo Statybos treste meniniu apipavidalintoju, nuo 1980 m. ėmė kalviauti. Pradėjo nuo dekoratyvinių interjero puošybos elementų: saulučių, žvakidžių, židinio komplektų. Vėliau ėmėsi stambesnių darbų: kryžių, vėtrungių, tvorų, vartų ir kt. Sukūrė ir vaizduojamosios dailės kūrinių.
Pirmoji autorinė Č. Pečetausko paroda surengta 1987 m. Mažeikių statybos treste, 1988 m. pristatyta personalinė paroda Mažeikių kraštotyros muziejuje. Buvo parodų ir užsienyje: 2005 m. – Vokietijoje, Karbeno mieste, 1991 m. – Suomijoje. Jo kalvystės darbų yra Rusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Prancūzijoje, JAV.
2004 m. konkurso „Auksinio vainiko“ nominacijai gauti regioniniame ture Č. Pečetauskas laimėjo diplomą taikomojo žanro srityje. 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.
Daugiau nei keturis dešimtmečius kalvis gyvena ir kuria Viekšniuose.
– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Dar mažam būnant labai patiko medis: iš pagaliukų kurdavau, rišdavau įvairias kompozicijas. Pradėjęs lankyti Šlapaberžės septynmetę mokyklą, pamėgau piešimą, dailę, o laisvalaikiu ir toliau kūriau įvairias figūrėles, kompozicijas iš medžių šakų. Už savo darbelius gaudavau aukščiausius tuometinius įvertinimus – penketus.
Netoli namų tėvelis Kazimieras turėjo kalvę, kurioje dažnai lankydavausi. Stebėdavau jį ir ėmiausi pats po truputį kalviauti.
Tiek pats, tiek aplinkiniai suprato, kad esu linkęs į meną, todėl ir mokytis norėjau kažką panašaus. Vos tik baigęs septynias klases išvykau į Vilnių, kur mokiausi bendrojo lavinimo mokykloje ir lankiau vakarinę meno mokyklą.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Noras kažką kurti, daryti stiprėjo. O gal paveikė ir genai, nes ir tėtis, ir senelis, ir prosenelis buvo kalviai. Kiekvienam pagal laikmetį teko kalviauti ir dvare, ir prie caro.
Taip, esu ketvirtos kartos kalvis, nors ir savamokslis. Specialiai kalvystės niekur nesimokiau, abejoju, ar tuomet, prieš šešiasdešimt metų, buvo kokia speciali kalvystės mokykla.
Pats domėjausi, skaičiau daug literatūros. Daug ką atsiminiau iš vaikystės, jaunystės – iš tų laikų, praleistų pas tėvelį kalvėje.
Meno troškimas, grožio kūrimas visada buvo manyje, todėl, vos tik Vilniuje išlaikęs aštuntosios klasės egzaminus, įstojau į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, kuriame įgijau medžio apdirbimo specialybę. Tai plati specialybė, sujungianti ir drožybą, ir skulptūrą, ir suvenyrų gamybą. Tai puikiai atspindėjo ir mano diplominis darbas, į kurį įpyniau ir metalo, kalvystės elementus. Padariau medinę žvakidę, papuoštą metalinėmis detalėmis. Gavau aukščiausią įvertinimą ir pasiūlymą likti šiame technikume – dėstytojauti. Taip ir padariau – 1975 m. išleidau vieną diplomantų grupę.
Tarp diplomantų buvo Rūta Kavaliauskienė, vienintelė moteris, kuri gyvena Plateliuose ir iki šiol dirba, drožia skulptūras sakraline tematika.
– Mažeikių krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas, kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Negalima vertinti konkrečių darbų, pirmo ar paskutinio. Per ilgus metus buvo pagaminta ir padaryta visko daug. Be to, ne viskas buvo susiję su kalvyste ar medžio darbais. Teko ir kitus, organizacinius reikalus spręsti. Derinti įvairius klausimus su atsakingomis institucijomis.
Nėra taip, kad padarei, išdrožei, nukalei kažką ir pastatei be kur. Reikalingas ir bendruomenės pritarimas bei suderinimas, leidimų gavimas. Visa tai sueina į vieną visumą, kuri buvo įvertinta Mažeikių krašto kultūros premija.
Be abejonės, toks apdovanojimas paglostė širdį, bet dirbu tikrai ne dėl atlygio ar aukšto įvertinimo, o dėl to, kad norisi. Negaliu sėdėti rankų sudėjęs, net prieš kelerius metus išgyventas infarktas nesustabdė. Priešingai, noras dirbti padėjo greičiau atsistoti ant kojų ir vėl imtis naujų sumanymų.
Man labai rūpi Viekšniai, nors ir esu kilęs ne iš šių kraštų. Norisi juos papuošti, pagražinti. Čia daug erdvių, kur menininkai, amatininkai turi progą pasireikšti. Taip Viekšniuose atsirado ne viena medinė skulptūra ar darbas iš medžio, metalo.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Nepaisant garbingo amžiaus, planų turiu nemažai, sunku juos visus iš karto įvardyti. Labai tikiuosi ir viliuosi, kad sėkmingai susiklostys mano ilgamečio mokinio mažeikiškio Egidijaus Sinkevičiaus kūrybinis kelias. Kiek galėdamas jam padėsiu. Jau dabar jis laimi prizines vietas konkursinėse parodose, pretenduoja į „Auksinio vainiko“ nominaciją.
Vieną iš planų tikiuosi toliau sėkmingai tęsti – toliau rengti menininkų plenerus Viekšniuose. Vienas jų jau įvyko šią vasarą, prieš „Molio šventę“. Buvo ne tik susipažinta su amatais, bet ir sukurtos trys skulptūros.
Turiu planų, kaip dar labiau papuošti Viekšnių kraštą, įamžinti vietos gyventojams svarbias vietas. Tiesiog darbas veja darbą. Lieka tikėtis sveikatos ir galimybių viską įgyvendinti.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Man, vyresniam žmogui, sunku kalbėti apie kažkokius ypatingus pokyčius. O dėl kultūrinio gyvenimo trūkumų… Pasigendu susikalbėjimo, susibendravimo. Kalbant apie Viekšnius, negaliu sakyti, kad yra labai didelis atotrūkis tarp bendruomenės, kultūros centro, seniūnijos ar meno mokyklos, bet trūksta tos kruopelytės „susicementavimo“. Dabar atrodo, kad kiekvienas traukia vežimą į savo pusę.
Reiktų daugiau bendros veiklos, bendrų renginių, kur susiburtų visi kultūra besirūpinantys žmonės. Dabar atrodo, kad kiekviena organizacija atskirai vykdo savo veiklas. Suprantu, kad kiekviena jų turi planų, tikslų, kurių siekia, tačiau labai norisi bendrystės, bičiulystės.
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Neabejoju, daug kas yra suderinama. Tiesiog reikia atrasti bendrų sąlyčio taškų. Sugebėti jaunus žmones sudominti, kad jie patys pageidautų įsijungti į kultūrinį gyvenimą. Nebus taip, kad ateis jaunuoliai ir sakys: aš noriu to ar ano. Reikia pasistengti. Kaip viena galimybių pritraukti jaunimą arčiau meno galėtų būti amatų edukaciniai užsiėmimai.
Tai viena iš mano svajonių – savaitgaliais rengti tokius užsiėmimus. Vienas savaitgalis būtų skirtas kalvystei, kitas – keramikai ar tošininkystei… Daug ko galima prisigalvoti.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Kaip jau minėjau, būdų yra visokių, tik reikia, kad kas tuo užsiimtų. Dabartinis jaunimas yra imlus ir smalsus. Tik reikia jam paduoti tinkamus įrankius ir paaiškinti, kaip jais naudotis, kad atsiskleistų gabumai, meninė prigimtis.
Galimybių saviraiškai yra nemažai, ypač jei tai susiję su vienokiu ar kitokiu menu, amatais.
