Rajono kaimo bendruomenių atstovai – pažintinės kelionės dalyviai. Nuotraukos iš asmeninio albumo
Rugpjūčio 20–25 dienomis Mažeikių rajono kaimo bendruomenių sąjunga organizavo dalykinę kelionę į Vengriją. Kelionę rėmė Lietuvos kaimo tinklas. Į turiningą išvyką išsiruošė 19-os rajono kaimo bendruomenių atstovai.
Kaimai nedideli, kaip ir miesteliai
Nors kelionės metu kamavo neįprastas mums karštis, kuris siekė net 45 laipsnius, numatyta kelionės programa buvo su kaupu įvykdyta.
Visus domino, kaip gyvena kaimo bendruomenės. Buvo numatyti susitikimai su dviejų kaimų merais ir ūkininku vyndariu. Iš kalbių merų kai ką supratome, o kai kas taip ir liko neaišku.
Vengrijoje dominuoja nedideli miesteliai: mažiau nei 10 miestų turi per 100 tūkst. gyventojų, bet net ir didžiausi miestai yra išsaugoję savo savitą charakterį.
Kaimo gyventojų skaičius nedidelis: nuo poros šimtų iki tūkstančio žmonių. Kiekvienas kaimas turi savo merą. Bendruomenių, kaip nevyriausybinių organizacijų, kaip supratome, ten nėra. Visi reikalai sprendžiami per merus ir kaimų tarybas.
Kaimai kovoja dėl išlikimo
Merai nėra patenkinti Europos Sąjungos fondų pagal LEADER programą teikiama parama, kuri nuėjo bažnyčių stogų ir kitų paveldo objektų renovacijai, pramogoms, bet gyvenimas kaime nuo to nepagerėjo. Jų manymu, ES paramos lėšas reikėjo skirti darbo vietoms steigti.
Merai nėra etatiniai darbuotojai, bet iš kalbų supratome, kad jiems labai rūpi jų kaimų išlikimas. Per kelerius metus jie pasiekė, kad padaugėjo jaunų šeimų. Vieno iš aplankytų kaimų meras pasakojo, kad jų kaime vyrauja nazarėnų tikėjimas, kuris reikalauja gimdyti tiek vaikų, kiek Dievas duoda.
Jų kaime 230 gyventojų, o mokykloje – 90 mokinių. Šeimose auga po 10 vaikų. Abiejų merų šeimos taip pat daugiavaikės.
Į kaimus nenorima įsileisti didelių prekybos centrų, kad nesužlugdytų vietinių prekybininkų. Problemų kelia ir miestiečių atsikraustymas į kaimą – jie skundžiasi nemaloniais gyvulių kvapais…
Vyndarių gyvenimo sunkumai ir gudrybės
Kad kaime gyventi nelengva, supratome apsilankę ir vyndario ūkyje. Jis augina 30 ha vynuogių ir iš jų spaudžia vyną. Daug rankų darbo, o pasamdyti žmonių nėra lengva. Sunkiai dirba visa šeima. Ūkis ekologinis ir turistinis. O tai reiškia, kad turistus reikia ne tik vynu, bet ir savo nacionaliniu patiekalu vaišinti.
Buvom vaišinami jaunojo ūkininko mamos pateiktu kiaulės karkos ir daržovių troškiniu. Skanumėlis!
Tėvo pradėtą verslą sūnus stipriai praplėtė, pasinaudojęs ES lėšomis. Vynui išpilstyti naudojama įvairios talpos tara, gaminamas kelių rūšių vynas. Vengrai jau yra įsidėmėję, kad lietuviai, kaip ir kiti šiauriečiai, mėgsta saldesnį vyną.
Pardavimo gudrybes perkandęs ūkininkas iš pradžių gerai pavaišino, o paskui pasiūlė nusipirkti. Aišku kaip dieną, neperkančių nebuvo.
Lietuviai linksmesni
Patiko mero pastebėjimas: lietuviai linksmesni už italus – dainuoja dar vyno negėrę. O vengrai, pasirodo, kuo daugiau vyno išgeria, tuo liūdnesni darosi.
„Sutinkam lietuvių delegaciją ir matom – vėl choras atvažiavo“, – juokėsi meras.
Ne tik susitikimuose su vengrais dainavome, bet kiekvieną dieną daina pradėjom ir daina baigėm. Mat tarp Sedos bendruomenės atstovų buvo mokytoja Gražina Vainutienė, kuri į kelionę vežėsi akordeoną. Rytą mankštinantis, šokant tautinius šokius, su malonumu dalyvaudavo ir kitų šalių turistai.
Ir naudinga, ir įspūdinga
Patiko Vyšegradas – senoji Vengrijos sostinė, bet labiausiai sužavėjo naktinis Budapeštas. Skambant Štrauso muzikai plaukiojom Dunojumi. O dangus ir jo žvaigždynai virš Dunojaus – kaip ir virš Lietuvos…
O nuo aukšto kalno taip gražiai apšviesti Dunojaus tiltai. Nustebino Vengrijos parlamento rūmai, statyti su meile vengrų tautai – tikras architektūros šedevras. Ir eilės į jį patekti didelės, ir tik su išankstiniais užsakymais.
Likom patenkinti ir dalykiniais susitikimais, ir aplankytomis gražiomis vietomis. Buvo verta kęsti tokį karštį. Be to, juk padėjo maudynės Balatono ežere ir terminėse Budapešto maudyklose.
Verta aplankyti Vengriją.
Genoveita Gricienė
