Daubariuose gyvenanti Daiva Gečienė jau aštuonerius metus laisvu nuo darbo metu ima į rankas fotoaparatą. Šiuo pomėgiu moteris užsikrėtė nuo savo brolių Arūno ir Romo. Fotografija susidomėjo ir Daivos septyniolikmetė dukra Viktorija. Laikui bėgant šis užsiėmimas tapo šeimos liga.
PRADĖJO VYRESNYSIS BROLIS
Mažeikių 305-osios pėstininkų kuopos intendantė Daiva sakė, kad iki jų šeimoje fotografija niekas nesidomėjo, fotografuojančių nebuvo, tad pirmoji kregždė jų šeimoje šioje srityje buvo brolis Arūnas. Taip susiklostė aplinkybės, kad prieš 17 metų jis pradėjo dirbti vienoje fotolaboratorijoje Mažeikiuose ir pamažu susidomėjo fotografija.
„Taip visų mūsų gyvenimas ir pradėjo suktis apie fotografijas“, – prisimena Daiva.
Tokį pat darbą kaip Arūno Kretingoje susirado ir jaunesnysis brolis Romas. Ten žengti ir jo pirmieji žingsniai fotografijoje. Grįžęs į Mažeikius Romas savo veiklą tęsė: nusipirko daugiau fotoaparatų, paskatino tai padaryti ir brolį Arūną, paskui tuo susigundė ir Daiva.
„Jaunesnysis mūsų brolis – kitoniškas, jis – mėgėjas rizikuoti, veržlesnis prie naujovių, paskui save traukia ir mus. Į rankas fotoaparatą mėgsta paimti ir Romo žmona Gintarė“, – pasakojo Daiva.
FOTOGRAFIJŲ KOL KAS NERODO
Arūnas ir Romas fotografuoja vestuves, krikštynas, rengia fotosesijas, daro reklamines nuotraukas. Daiva tikino, kad tarp šių darbų yra ir nemažai meninių nuotraukų, kurių broliai kol kas niekur nedemonstruoja – jos saugomos laikmenose.
„Tie darbai gal dar truputį žali, reikia daugiau praktikos, palaukti, kol subręs. Kada nors tikrai surengsime savo darbų parodą“, – juokėsi Daiva.
Abu broliai yra žvejai: ir ne mėgėjai, o tikri aistruoliai. Važiuodami į žvejybą dažnai pasiima ir fotoaparatus: gamtą fiksuoja ir ankstų rytą, ir naktį – bet kokiu paros metu, bet kokiu metų laiku. Daiva samprotauja, kad iš pradžių gal ir nelabai įdomios tos fotonuotraukos atrodo, bet prabėgus kuriam laikui įspūdis keičiasi: jose užfiksuota gamta, kokios gal gyvenime antrą kartą nepamatysi.
Pačiai Daivai labiau patinka improvizacija, kūryba, mėgsta fiksuoti labai smulkius dalykus – gėles, mikropasaulį, kurio dalelių plika akimi neįžiūrėsi.
Kartais su vyresniąja dukra Viktorija pasiima fotoaparatus ir išeina paklaidžioti po apylinkes, prie vaizdingų Daubarių piliakalnių. Būna, kad tos klajonės užtrunka iki trijų valandų, užtat parsineša gražių kadrų.
FOTOGRAFUOJA IR DARBE
Daiva yra karininkė, turi vyresniosios seržantės laipsnį, kariuomenėje tarnauja bemaž dvidešimt metų, o tai reiškia, kad išėjusi į pensiją, galės užsiimti kūryba, į rankas dažniau paimti fotoaparatą.
Moteris pasakoja, jog kai 1992 metais Lietuvos kariuomenė dar buvo lyg jaunas želmenėlis, jai, devyniolikmetei merginai, pasiūlė šaukti jaunuolius į Lietuvos kariuomenę.
„Nuėjau, tikau ir priėmė. Kai pradėjau dirbti, niekas nesakė, kad būsiu kariškė, bet per keletą metų apsivilkau uniformą, pasiėmiau automatą ir prie tokio gyvenimo pripratau“, – šypsosi dviejų vaikų mama.
Laikui bėgant reikėjo įgyti ir karinį išsilavinimą – Daiva baigė puskarininkių mokyklą. Šiaip turi buhalterės diplomą, Klaipėdos universitete yra baigusi verslo administravimą ir vadybą.
Pomėgį, aistrą fotografijai, moteris vadina alternatyva savo darbui. Apie Daivos pomėgį žino visi kolegos: renginiai, savanorių susiėjimai, mokymai įamžinti jos: ji – pagrindinis kuopos fotografas.
SAVE VADINA AMATININKU
Daivos brolis Arūnas savęs nevadina menininku, sakosi esąs amatininkas. Jis tikina, kad galima padaryti ir gražių vestuvinių nuotraukų, bet stebina žmonių norai ir skoniai: atrodo, nieko ypatingo fotografijoje nėra, o žmonės džiaugiasi, nori būtent tokios.
„Dabar, kai aplink tiek visko yra, kai esame tiek visko pamatę, prisižiūrėję, žmones sunku kuo nors nustebinti“, – pastebėjo pašnekovas.
Fotografiją Arūnas skirsto į meninę, amatininkų ir žurnalistinę. Save priskiria amatininkams, bet pažymi, kad fotografai turi būti kaip „penki viename“: išmanyti komerciją, turėti menininko gyslelę, mokėti bendrauti su žmonėmis, nes kitaip nieko nebus – žmonės yra nepatiklūs, labai įnoringi.
ATIDARYS FOTOSTUDIJĄ
Trisdešimt šešerių metų Arūnas tikisi, kad gerų darbų pavyks padaryti naujojoje fotostudijoje – yra labai gražių modelių, su kuriais galima kurti meną.
Daiva pasakojo, kad apie fotostudiją prie kavos puodelio pradėjo kalbėti bene prieš aštuonerius metus, bet tada neturėjo lėšų, nebuvo ir patalpų. Prie tos minties sugrįždavo kasmet, kol galų gale ją pavyko įgyvendinti: atskirame pastate broliai patys suremontavo patalpas, įrengė studiją, iš Lenkijos parsivežė gerą aparatūrą.
„Visa aparatūra, studija yra investicija į ateitį. Žmonės, kurie mato mūsų darbus, džiaugiasi, giria, tad mums kyla noras dar labiau tobulėti. Esame ganėtinai jauni, kad galėtume save realizuoti, kurti meną ir gal kada nors kas nors mūsų darbus žiūrės, džiaugsis ir įvertins. Pagrindinis mūsų tikslas – kažką palikti po savęs“, – tikino Daiva.
Nuotraukos Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio albumo.: Daiva ir Arūnas tikisi, kad jų įrengtoje studijoje gims puikių meninių fotografijų: medžiagos tam netrūksta.
Paimti į rankas fotoaparatus Romas ragino ir kitus šeimos narius.
