Įdomu ir smagu sužinoti, kaip gyvena, ką veikia, kuo domisi kadaise kalbinti pašnekovai. O vasara – savotiškas sugrįžimų, apmąstymų laikas, labai tinkantis pasikalbėti apie tai, kas buvo, yra ir bus.
Tarp dažnai kalbintų „Santarvės“ pašnekovų – buvęs Gabijos gimnazijos mokinys Elvinas Ribinskas, kuris savo tėvus, mokytojus ir visą Mažeikių rajono bendruomenę džiugindavo aukštais pasiekimais respublikinėse, tarptautinėse fizikos, chemijos, matematikos, gamtos mokslų olimpiadose bei konkursuose.
Prieš septynerius metus mano straipsnių herojus baigė gimnaziją, įstojo į vieną geriausiai pasaulyje vertinamų Kembridžo universitetą Didžiojoje Britanijoje.
Dabar Elvinas – doktorantas, fizikiniais ir matematiniais modeliais tyrinėjantis ledynų bei kalnų formavimąsi, jų kaitą.
Laikas prabėgo labai greitai
Bakalauro studijos Didžiojoje Britanijoje trunka 3 metus, magistro (bent jau Kembridže) – metus. Doktorantūra – ilgiausiai tęsiasi 4 metus.
Elvinas – Kembridžo universiteto Taikomosios matematikos ir teorinės fizikos fakultete šiemet baigė trečiuosius doktorantūros metus, tad mokytis jam liko mažiau nei metai.
Mažeikiškis tikina: jam pačiam sunku patikėti, kad nuo gimnazijos baigimo ir bakalauro studijų pradžios jau praėjo septyneri metai. Per šį laiką universitete buvo, ką veikti ir ko mokytis, tačiau studijos pašnekovui buvo ir tebėra įdomios. „Naudojame įvairius matematinius metodus tyrinėti realiems fizikiniams reiškiniams gamtoje. Mano tyrimų sritis – geofizikinių skysčių mechanika.
Kitaip tariant, dirbu su Žemės planetoje pastebimomis struktūromis, pavyzdžiui, kalnais, ledynais, aiškinuosi, kaip jie, laikui bėgant, keičiasi“, – studijų ir tyrimų sritį apibūdino pašnekovas.
Nusistovėjusi dienotvarkė
Mažeikiškio teigimu, doktorantūros studijas dauguma žmonių vadina studijomis. Tačiau, viską įvertinus, doktorantūra praktiškai yra kaip darbas, kurio metu atliekami moksliniai tyrimai. Tik tiek, kad tenka parašyti ir apginti disertaciją.
„Doktorantai pirmiausia mokosi, kaip atlikti tyrimus, įgyja mokslinių straipsnių rašymo įgūdžių. Be to, įgyja galimybę šiek tiek pamokyti bakalauro studijų programos studentus“, – pasakojo E. Ribinskas.
Per laiką nusistovėjo mažeikiškio darbotvarkė: porą dienų per savaitę jis praleidžia universiteto laboratorijoje darydamas eksperimentus. Kitas tris dienas dirba iš namų – analizuoja eksperimentų rezultatus, rašo mokslinius straipsnius.
Įdomiau – žemiškesni dalykai
Mažeikiškis tai, kad gilinasi į geofizikinių skysčių mechaniką, vadina natūralia įvykių seka.
Atsigręžęs į ne tokią tolimą praeitį Elvinas pasakojo, kad buvo ženklų, rodžiusių, jog ši sritis jam tiks ir patiks.
Į Kembridžo universitetą įstojusiam E. Ribinskui ir jo kurso draugams daugiau teko mokytis moderniosios fizikos – kvantinės mechanikos, reliatyvumo teorijos, astrofizikos. Šia tema paskaitų buvo nemažai. Tačiau toji sritis mažeikiškio per daug nesužavėjo. Galbūt ir dėl to, kad tos srities užduočių olimpiadose, kuriose jis dalyvaudavo būdamas gimnazistas, pasitaikydavo rečiau. O štai paprastesnės sritys: klasikinė mechanika, elektra – Elviną domino labiau.
„Manau, kad mano dabartinė veikla, atliekami tyrimai yra labiau žemiški visomis prasmėmis.
Beje, Kembridže nėra fizikos bakalauro studijų programos. Yra tik gamtos mokslai. Tad pirmame kurse negalėjau studijuoti vien tik fizikos, turėjau pasirinkti ir daugiau dalykų. Pasirinkau medžiagų ir žemės mokslus – jie man patiko, bet ten buvo per mažai fizikos. O jau nuo antro kurso studijavau tiktai fiziką ir matematiką. Dabar gilinuosi į tą gamtos mokslų sritį, kuri sujungia žemės mokslus ir fiziką“, – kalbėjo doktorantas.
Studentai ir mokymas
Elvinas jau turi galimybių prisiliesti prie pedagoginės veiklos – veda supervizijas, arba kitaip – konsultacijas, bakalauro programos antrakursiams.
Supervizijos – specifinis Kembridžo universitete taikomas mokymo ir mokymosi būdas, kai dėstytojai dirba su mažomis – 2–3 studentų – grupelėmis, jiems kas savaitę ar dvi užduoda namų darbų bei veda valandos trukmės konsultacijas.
Šis mokymosi būdas yra pagrindinis mokantis medžiagą, mat per paskaitas auditorijose, kuriose būna šimtai studentų, medžiaga tik pristatoma. Visas darbas vyksta sprendžiant namų užduotis ir per supervizijas.
„Mano vedamos supervizijos yra iš dalykų, kuriuos pats studijavau bakalauro programoje.
Aptariame ištaisytus namų darbus, išsiaiškiname dalykus, kurių jie nesuprato, sprendžiame, diskutuojame. Jeigu antrakursiams gerai sekasi ir yra įdomu, būna, kad paaiškinu dalykus, apie kuriuos paskaitose net nebuvo informacijos“, – pasakojo Elvinas ir pridūrė, kad jam patinka mokyti, suteikti, dalytis žiniomis su kitais žmonėmis.
Kaip sugalvojami uždaviniai
Studijuodamas mažeikiškis neapleido Lietuvoje vykstančių olimpiadų. Tik jau ne kaip dalyvis, o kaip vienas iš užduočių rengėjų, olimpiados vykdytojų. Jis kasmet stengiasi dalyvauti ir kokioje nors papildomo mokinių ugdymo stovyklos sesijoje, į kurią susirenka fizikos, matematikos, gamtos mokslais besidomintys, jų papildomai besimokantys mokiniai, ir pasidalyti žiniomis, patirtimi.
Pašnekovas papasakojo, kaip kartais sugalvoja vieną ar kitą uždavinį ar temą tyrimui. Prieš kelerius metus, jau būdamas studentas, Elvinas važiavo į olimpiadininkams skirtą renginį Vilniuje, Valdovų rūmuose, ir danguje pamatė reiškinį, vadinamą saulės halu. Jį pamačius kilo mintis apie olimpiadinio lygmens uždavinį. Tik gaila, kad kažkas pirmas spėjo sukurti panašų uždavinį…
„Pastebėjus reiškinį ar perskaičius įdomų straipsnį, kuriame minimas reiškinys, kuris dar nėra paaiškintas, kyla minčių apie tyrimus, lygtis, skaičius, skaičiavimus, galbūt eksperimentus – apie svarbius ir sudėtingus techninius dalykus, kuriais tą reiškinį būtų galima paaiškinti. Bet labai svarbu ir gebėjimas sudėtingus reiškinius, tyrimų rezultatus paprastai paaiškinti, apibūdinti plačiajai visuomenei“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovas.
Motyvacija mokytis
Tuomet, kai Elvinas buvo gimnazistas ir į Mažeikius parveždavo didelių laimėjimų, mokytojai jį apibūdindavo kaip stropų, disciplinuotą, motyvuotą mokytis ir daug savarankiškai dirbantį jaunuolį.
„Įstojus į Kembridžą iš esmės nebuvo kažko naujo, ką man būtų reikėję keisti, – kalbu apie mokymosi įpročius. Pasikeitė tai, kad universitete viskas tapo keliskart sunkiau. Čia labai daug savarankiško darbo. Bet lygiai taip pat aš ruošdavausi ir olimpiadoms, daug mokydavausi savarankiškai“, – akcentavo mažeikiškis.
Pasak jo, universitete studentai ir dėstytojai bendrauja retai, mažai kontaktinių valandų, kai vyksta paskaitos su dėstytojais, supervizijų.
Pašnekovas pateikė pavyzdį: yra buvę, kad per savaitę Elvinas ir jo kolegos turėjo 13 paskaitų, kurių kiekviena trunka 50 minučių. Ir tai buvo vadinama labai dideliu krūviu. Toks krūvis tęsėsi vieną trimestrą. Paskui – „atostogos“. Šį žodį doktorantas siūlė rašyti kabutėse, nes jos skirtos tam, kad studentai savarankiškai suvoktų, įsisąmonintų, išmoktų jiems suteiktą informaciją.
Studentais nesimėtoma
Visi egzaminai Kembridže vyksta mokslo metų pabaigoje, kursas padalytas į trimestrus. Ir jei nesi motyvuotas mokytis, pasiruošimas egzaminams iš visų per mokslo metus studijuotų dalykų po tų trijų trimestrų užgula pečius. Ir jei nuosekliai nedirbai per mokslo metus, paskutinę dieną egzaminui tikrai nepasiruoši.
Pasak Elvino, jei studentai nuosekliai mokosi, egzaminus išlaiko. Neišlaikiusiųjų procentas labai mažas.
Beje, iš universiteto studentai nėra pašalinami lengva ranka. Dėstytojai, kurie veda supervizijas, tikrina studentų namų darbus, stebi, kaip jiems sekasi, ar jie išsprendžia uždavinius. Jei kažkas nesiseka, veikia mechanizmai, padedantys išsiaiškinti, ar studentui viskas gerai, ar jam reikia kokios nors pagalbos, kas trukdo mokytis ir išmokti. Žodžiu, yra ieškoma būdų padėti jaunam žmogui.
Kembridžo studentų lietuvių bendruomenė
Kalba su Elvinu pasisuko ir apie Kembridže studijuojančius lietuvius.
Prieš koronaviruso pandemiją ir „Brexitą“ kasmet universitete jų būdavo apie 80. Po „Brexito“ tapo labai brangu įstoti į universitetą. Studijos dabar kainuoja 3–4 kartus daugiau nei anksčiau. Be to, iš Didžiosios Britanijos nebegalima gauti studijų paskolos. Galbūt todėl lietuvių studentų bendruomenė Kembridže šiuo metu yra mažesnė.
Ir vis tiek tautiečiai kasmet stengiasi susiburti, paminėti svarbiausias Lietuvos valstybines šventes. O, prasidėjus naujiems mokslo metams, senbuviai pasikviečia naujokus susipažinti.
Tarp dviejų šalių
Per septynerius studijų metus mažeikiškis prisijaukino Didžiąją Britaniją, priprato prie aplinkos, suprato, kaip čia veikia tam tikri dalykai.
Į klausimą, kuri šalis – Lietuva ar Didžioji Britanija – jam dabar namai, Elvinas vienareikšmiško atsakymo neturėjo. Kadangi gyvena ir studijuoja Anglijoje, dabar jam labiau namai ši šalis. Bet Lietuvoje viskas labiau pažįstama, artima. Čia gyvena Elvino tėvai, giminės.
„Man Anglijoje patinka. Baigęs doktorantūrą ir toliau norėčiau tęsti tyrimus, kuriuos esu pradėjęs. Mokslininko karjera atrodo patraukli. Neatmetu galimybės, kad kokiu nors metu gal ir nebepatiks.
Įprastai baigus doktorantūrą būna podoktorantūrinės stažuotės, kurios trunka 1–3 metus. Manau, tuomet atsiras papildomų dalykų, kuriais reikės rūpintis“, – apie ateitį kalbėjo E. Ribinskas.
