Lygiai dvidešimt metų, kai Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė. Akivaizdžią dalyvavimo šiose organizacijose naudą, pasitaiko, dar tai stipriau, tai silpniau kritikuoja tariami pacifistai arba keistoki neutralai, aiškinantys, jog Lietuva galėjo apsieiti ir be ES bei NATO. Ar tikrai galėjo? Ir kodėl tiek vadinamoje smetoninėje, tiek dabartinėje Lietuvoje atsiranda panašių kalbėtojų?
Pradėkime nuo antro klausimo. Anuometinėje Lietuvoje Rusijos įtakos nuslėpti nebuvo įmanoma. Rusija veikė ne tik per konkrečius asmenis, bet ir pakankamai atviras ir veiksmingas organizacijas. Antai „Trečio fronto“ žurnalas, kurio redaktoriumi buvo Antanas Venclova, pradėtas literatūriniu manifestu, reakcija į stiprėjantį autokratizmą, po savo viršeliais telkė kairuoliškos pakraipos kūrėjus. Deja, bet kairuoliškumas Lietuvoje nei tada, nei dabar nesugeba išlikti naudingas nacionaliniam, kitaip, savosios valstybės, tikslui. Anuomet trečiafrontininkais pradėjo naudotis ir jais manipuliuoti Rusija, o dalis šios organizacijos veikėjų: A. Venclova, Petras Cvirka, Salomėja Nėris – vėliau savo ir ne visai savo noru, bet tapo Lietuvos okupacijos bendrininkais.
Mūsų laikų Lietuvoje tokio ryškaus ir dokumentuoto Rusijos veikimo kol kas dar neturime. Žinome A. Paleckio (kurio senelis Justas Paleckis pasirašė Lietuvos aneksavimo dokumentus, vėliau buvo aukštas LTSR funkcionierius) transformacijos iš socialdemokrato į prorusišką veikėją istoriją, žinome keletą pasiklydusių, o gal ir gerai apmokamų paklydėlių jutūbines ir prorusiškas sapaliones. Viskas. Kol kas sistemingo Rusijos įtakos paveikslo neturime ir tai yra mūsų tragedija.
Nes viena iš priežasčių, kodėl ir anuomet, ir dabar turime pulkus prorusiškų veikėjų, yra ne kas kita, o aktyvi Rusijos įtaka. Apsimesti, kad tokios įtakos nėra, – didžiausia beprotybė, į kurią dalis visuomenės paniro. Kad ir kaip būtų apmaudu, tačiau tokiam atbukimui pasitarnavo ir narystė ES bei NATO – po įstojimo į šias organizacijas daliai žmonių rusiškoji problema tarsi ėmė ir išsisprendė.
Bet Rusija Lietuvoje įtaką skleidžia ne 50 ir net ne 100 metų. Pakanka prisiminti, kaip tiesmukai ir be skrupulų pinigais bei degtine, carienė Jekaterina II suaktyvino savo agentus ir šimtmečiams palaidojo Abiejų Tautų Respubliką.
Panašūs veikimo būdai yra ir dabar: pinigai bei įtaka per politines struktūras leidžia Rusijai išlaikyti dalį kontrolės mūsų nedidelėje valstybėje.
Bet kas būtų buvę, jei Lietuvos siekis tapti ES ir NATO nare nebūtų pavykęs? Turėtume kruvinas bėdas, kurias 2008-aisiais patyrė Sakartvelas, 2014-aisiais ir nuo 2022 metų patiria Ukraina, visai galimas dalykas, kad būtume tapę panašiu politiniu liūnu, kuriame šiandien plūduriuoja Baltarusija.
Juolab Lietuvoje niekada netrūko vadukų, norinčių į savo rankas paimti visus valdžios pultelius.
Kitaip tariant, mes neturime puoselėti iliuzijų: kol šalia mūsų yra agresyvi Rusija, Lietuvos neutralumas reikštų arba greitą ir garsią aneksiją, arba tylią, bet užtikrintą rytų kaimynės kontrolę per pinigus ir tų pinigų neatsisakančias šeimas.
Dar vienas dalykas: buvimas ES ir NATO išsprendžia pakankamai keblius buvusius santykius su kita slavų valstybe – Lenkija. Kas žino, kuo būtų pasibaigusios visokios Vilniaus krašto autonomininkų klejonės, jei Lietuva ir Lenkija nepriklausytų bendroms organizacijoms? Galime tik spėlioti, tačiau istorija pateikia pavyzdžių, kad ir kaimynai iš Vakarų pasinaudodavo silpna ir per daug atvira Lietuvos padėtimi.
1920-aisiais pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Rusija po dvidešimties metų pasibaigė Lietuvos okupacija, nes tuo metu mūsų šalis neturėjo kitos organizacijos, kuri galėtų būti saugumo garantas.
1920 metais Želigovskio maršas atplėšė nuo Lietuvos Vilniaus kraštą ir sudraskė trapią dviejų šalių draugystę. Ilgiems dešimtmečiams. Beje, bendravimas pro sukąstus dantis baigėsi Lenkijos kritimu po Vokietijos ir TSRS sutarto smūgio. Ir vėl – jokios organizacijos, galinčios sustabdyti tokią įvykių eigą, nebuvo. Tautų Sąjunga buvo tapusi iškaba, kokia, atrodo, šiais laikais tampa Jungtinių Tautų organizacija.
Tad ir turime tokią paradoksalią situaciją: du skirtingi Lietuvos laikotarpiai – tarpukaris XX amžiuje bei XXI amžiaus Lietuva – o aplinka, kurioje tenka gyventi, pakankamai panaši. Mes niekur nesidėsime, taip ir liksime gyventi slavų valstybių apsupti, tik, skirtingai nei prieš šimtmetį, šiandien susitarimas su slavų kaimynais yra įmanomas būtent įsitraukimu ir darbu bendrose struktūrose. O tokios šiuo metu yra ES ir NATO.
Todėl kalbantys apie tai, kad du dešimtmečiai buvimo ES ir NATO gretose yra menka šventė, tyčia arba netyčia vengia pagrindinio klausimo: ar Lietuva šiandien išvis egzistuotų, jeigu mūsų nebūtų Europos Sąjungoje ir NATO?
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Linas KONTRIMAS
VU KF Politikos komunikacijos
tyrimų centro vadovas
