Dviratininkai pradėjo kelionę pajūrio link

Autoriaus nuotrauka

[nggallery id=871 template=caption]Antrą kartą surengto žygio „Į pajūrį dviračiu“ dalyvių kolona penktadienio popietę išskubėjo Tirkšlių link. Per tris dienas planuojama nuvažiuoti 140 kilometrų.

Rengiamas antrus metus

Pirmasis dviračių žygis iš Mažeikių iki pajūrio buvo surengtas praėjusių metų birželį, jame dalyvavo apie pusšimtis mažeikiškių dviračių entuziastų, prie jų pakeliui prisijungė dviratininkai iš Skuodo ir Kretingos – tų rajonų, kurių keliais vyko šis žygis.
„Dar pernai, sausio mėnesį, mūsų judėjimas „Mažeikiai KITAIP“ pristatė idėją dviračių taku sujungti Mažeikius su pajūriu. Norime, kad žmonės, mėgstantys važinėtis dviračiais, kartui su šeimomis galėtų saugiai keliauti šia transporto priemone, apžiūrėti trijų rajonų lankytinas vietas ir pasiekti pajūrį.
Pirmojo žygio tikslas buvo sukviesti bendraminčius, palaikančius tokią idėją, bei tiesiog pabūti drauge, pakeliauti“, – pasakojo vienas iš idėjos autorių ir žygio organizatorių, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narys Alvydas Balčiūnas.
Šiemetinį žygį A. Balčiūnas įvardijo kaip sveikatos stiprinimo ir fizinio aktyvumo projektą, skirtą dviračių trasos idėjai palaikyti.

Maršrutas kitoks nei pernai

Pernai pasirinktas žygio maršrutas dviratininkus vedė pro Židikus, kad kaimyniniame Skuodo rajone būtų galima aplankyti Navidansko parką ir Žemdirbio sodybą. Šiemet žygio dalyviai iš Mažeikių dviračių taku pajudėjo Tirkšlių link, po to šio miestelio pušynu vyks pro Žemalę, aplankys Renavo dvarą, Sedą, Barstyčius, o pirma nakvynė bus Mosėdžio parke.
„Šį kartą daugiau keliausime vieškeliais, planuojame nakvynes palapinėse, bendrą vakarienę prie laužo. Žygio maršrutas sudaro apie 140 kilometrų. Dalyviai gali važiuoti dvi ar tris dienas, pagal pageidavimą prisijungti jiems patogiame punkte“, – „Santarvei“ sakė projekto koordinatorė Rita Alšauskienė.
Išankstinės registracijos metu norą dalyvauti žygyje pareiškė 37 dviratininkai.
Penktadienį, 14 val., žygeiviai pajudėjo iš Mažeikių. Juos išlydėjo ir gero kelio palinkėjo Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys.

Pirmoji kelionės diena

Šeštadienį, devintą valandą ryto, mažeikiškiai žygeiviai jau buvo pasiruošę sėsti ant dviračių – apžiūrėti Mosėdį, sulaukti papildymo (čia prie jų turi prisijungti  Skuodo savivaldybės dviračių aistruoliai) ir tęsti kelionę Salantų link.
Salantuose numatytas antrasis komandos „susijungimas“  – čia jungtinės dviejų rajonų komandos lauks kretingiškiai.
Apie penktadienį įveiktą kelio atkarpą ir tos dienos įspūdžius „Santarvei“ šį rytą pasakojo Alvydas Balčiūnas.
–    Iš Tirkšlių išvažiavome, turėdami vienu žygeiviu mažiau. Važiuojant dviračiu taku Tirkšlių link, vienas iš mūsiškių susidūrė su priešprieša atvažiuojančiu dviratininku, virto nuo dviračio ir prasiskėlė galvą. Po medikų apžiūros (vežėme jį į Mažeikių ligoninės priėmimo skyrių) komandos dalyvis grįžo namo. Teko pasijaudinti, bet viskas baigėsi lamingai.
O mūsų kelionė tęsėsi toliau – į Žemalę.
Lėlaičiuose apžiūrėjome prieš 18 metų iš ąžuolo išskaptuotą baublį, skirtą įamžinti Dionizo Poškos gimimo vietą, Žemalėje – Viešpaties Apreiškimo švč. Mergelei Marijai bažnyčią, po to pasukome į Vadagius.
Keliautojų šioje maršruto atkarpoje laukė staigmena – teko nusėsti nuo dviračių ir juos varytis avižų lauku. Kai ruošėmės kelionei, susitarėme su ūkininku Pauliumi Pocevičiumi – jis sutiko išpjauti gal 300 ar 400 metrų brydę, kad galėtume trumpesniu keliu pasiekti Varduvą, persikelti per ją ir toliau važiuoti Sedos–Židiku plentu. Mūsų maršrute buvo numatyta aplankyti Renavą ir pasižvalgyti po dvarą. Ūkininkas mums priėmė savo sodyboje, pavaišino, palinkėjo gero kelio.
Apie pusę šešių jau susitikome su Sedos bendruomenės žmonėmis, kurie mūsų laukė centrinėje miesto aikštėje. Su vaišėmis mus pasitiko Sedos seniūnė Audronė Dipševičienė, bendruomenės pirmininkė Vita Domarkienė, kiti sediškiai. Įteikėme jiems mūsų medalius, nusifotografavome ir vėl sėdome ant dviračių.
Iš Sedos važiavome pro Dagius, Žadeikius į Puokę – kad galėtume apžiūrėti garsųjį Barstyčių (beje, dabar Puokės) akmenį. Šioje kelionės atkarpoje mūsų laukė „krikštas“ – papuolėme į lietų.
Toliau važiavome pro Šates į Mosėdį. Nakvynės vietą pasiekėme po dešimtos vakaro.
Mosėdyje mūsų laukė Skuodo savivaldybės meras Petras Pušinskas, Mosėdžio seniūnė  Jolanta Ažondenienė, vietos bendruomenė ir trys gitaristai bardai iš muzikos mokyklos. Po sočios vakarienės (meras visus vaišino koše) ir koncerto išsiskirstėme po dvyliktos.
O šeštadienio rytą išsimaudėme Mosėdžio tvenkinyje (kaip juokavome, kito vertikalaus dušo po Puokės lietaus nebebuvo, teko pasinaudoti didele bendra vonia), papusryčiavome ir susiruošėme apžiūrėti Mosėdį, susitikti su naujaisiais komandos nariais – skuodiškiais.
Kita mūsų sustojimo vieta – Salantai. Susijungę su Kretingos dviratininkais pro Kulūpėnus važiuosime į Kretingą.
Pajūrį tikimės pasiekti dar šiandien.

Antroji ir trečioji žygio dienos

Trečiosios žygio dienos rytą dviratininkų komanda sutiko Šventojoje – prie pat jūros, šalia kopų, tarp Šventosios uosto ir paplūdimio.
Vakar čia, greta Aurelijus Kino sodybos išdygo palapinių miestelis. Ir 140 kilometrų numynę žygeiviai pagaliau galėjo pasimėgauti užtarnauta laisve, poilsiu, jūra…
Apie tai, kaip kelionė klostėsi toliau, klausėme A. Balčiūno.
– Iš Mosėdžio išvykome apie pusę dešimtos, mus aplankė Skuodo meras, Mosėdžio seniūnė, įteikė atminimo dovanų.  Prie mūsų būrio prisijungė dešimt skuodiškių,
Salantuose taip pat laukė miesto bendruomenės atstovai, seniūnas Kazimieras Galdikas. Pabuvę miesto parke, pasikalbėję  su salantiškiais, sulaukėme žygeivių iš Kretingos rajono – tuomet važiavome Kretingos link. Kelias buvo įspūdingas, puikūs gamtos vaizdai, įkalnės, nuokalnės… Pastarosios labiau patiko.
Su kretingiškiais buvo sutarta susitikti prie Žiemos sodo. Mūsų komanda pasipildė dar dešimčia dviratininkų. Po to patraukėme Palangos link. Kadangi viadukas prieš Palangą remontuojamas, be to, kurorte vyko  ENEOS 1006 km lenktynės, nutarėme, kad mūsų maršrutas tęsis pro Rudaičius.
Tai buvo sudėtingiausia kelio atkarpa. Šiuo metu kelias labai apkrautas. Važiuojamoji dalis siaura, kelias neria tai aukštyn, tai žemyn, automobilių vairuotojai ne tik nelabai paisė dviratininkų interesų, bet nesilaikė ir saugaus važiavimo taisyklių – lenkė vieni kitus, labai skubėjo, teko važiuoti itin sudėtingomis eismo sąlygomis. Nori nenori prisiminsi Seimo diskusijas dėl ištisinės linijos kirtimo bausmių…
Į Palangą neužsukome, joje vakar buvo susirinkusi visa Lietuva. Važiavome dviračiu taku į Šventąją. Paskutinė maršruto dalis buvo pati maloniausia – ir ne tik todėl, kad jautėme, jog artėjame prie tikslo. Važiuoti buvo ir smagu, ir saugu – dviračių takas tobulas: platus, sužymėtas, juo naudojasi daugybė žmonių. Pirmą kartą mačiau mamas, važiuojančias riedučiais ir stumiančias vaikiškus vežimėlius… Ir jos tame take puikiai jautėsi.
Dar vienas pastebėjimas – visi įvertinome dviračių privalumus. Automobilių spūstis kelyje tarp Palangos ir Šventosios – įspūdinga. Ir visi jie stovi, laukia, o mes važiuojame!
Iš anksto buvome sutarę, kur rengsime poilsiavietę. Nors kai kurie žygeiviai vėliau patraukė savais keliais, palapinių miestelis liko nemažas – viena itin didelė ir keturiolika standartinių.
Valgėme bendrą vakarienę, jėgas atgauti vėl padėjo košė. Beje, kiekvienąsyk ją virė vis kiti žygeiviai – kaip iš anksto buvome sutarę.
Dabar mėgaujamės laisve, kopomis, jūra ir puikiu oru. Kelionės metu ne kartą minėjome, kad ir aukštesnės jėgos pritaria mūsų idėjai – dviračių takui iki pajūrio. Jos mums dovanojo puikias važiavimo sąlygas.
Vakarop atvyksta autobusas iš Mažeikių, tada su visa manta: palapinėmis, lauko virtuvės rakandais, dviračiais – keliausime namų link.
Komandos nuotaika gera, jokių kitų nemalonumų nepatyrėme. Ir mūsų žygeivis, dėl susidūrimo su kitu dviratininku iš būrio iškritęs dar Mažeikiuose, jaučiasi gerai.
Puiku, kad visi atlaikė nelengvą žygį, dviratininkų amžius varijavo – trečdalis kelionės dalyvių – jaunimas iki dvidešimties metų, vidutinio amžiaus dviratininkų buvo, sakyčiau, apie 40 procentų, kitus žygeivius apibūdinčiau kaip brandesnius, tačiau nė vienai amžiaus grupei mūsų idėja nepasirodė per sunki ar neįveikiama.
Dar kartą įrodėme, kad dviračių takas – geras sumanymas. Ir patys patyrėme daug puikių akimirkų.

2 Atsakymai į “Dviratininkai pradėjo kelionę pajūrio link”

  1. Dalyvis parašė:

    Dėkoju už puikią iniciatyvą, gerai praleistą. Šioje kelionėje dalyvavo įvairiaus amžiaus keliautojai ir tai dar kartą įrodo jog nėra jokių amžiaus ribų jei tik yra noras. Puikus oras, naujos pažintys ir patirtys tik praturtina mūsų gyvenimą. Dėkoju visiems dalyvavusiems šioje kelionėje.

  2. apas parašė:

    Norėjau ir aš keliauti kartu,bet pagal mano metus sunku buvo prisitaikyti prie griežtų reikalavimų kelionei,todėl palydėjau iki Tirkšlių pabaigos važiuodamas apie 30 m. atsilikęs ir mačiau kaip neteisingai netoli Ventos mano senas pažįstamas lenkė paskutinius būrio dviratininkus ir atsitrenkė į priešais važiavusį dviratininką ir virto į dešinę pusę ir kai privažiavau pastebėjau kraujo ir galvos žaizdas.Netrūkus atsirado greitoji,kuri patikrino kraojospūdį aprišo galvą ir paguldę į greitosios pagalbos mašiną išvežė į ligoninę.Tarp kitko,pirmosios nuotraukos viduryje matomas paspirtukas,valdomas dviratininko keliavo iki Tirkšlių pabaigos ir kai aš važiavau atgal,jis pralėkė atsitūpęs visą pakalnę ir išsispyrė į Mažeikius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Skip to content