Praėjusią savaitę Žemaičių muziejuje „Alka“ vyko Žemaitijos vardo paminėjimo 800 metų jubiliejaus šventinė konferencija ir atminimo ženklo „Už nuopelnus Žemaitijai“ įteikimo ceremonija. „Santarvė“ jau rašė, kad tarp apdovanotųjų – ir mūsų rajono galiūnas Antanas Abrutis.
50-metis galiūnas jau 20 metų propaguoja galiūnų sportą, yra tapęs ne vieno tarptautinio turnyro nugalėtoju ir prizininku, Lietuvos galiūnų sporto čempionu.
Šiuo metu A. Abrutis aktyviai varžosi mas wrestlingo (lazdos traukimo) turnyruose, atstovauja Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose.
Metai – permainingi
Metai galiūnui prasidėjo gana sėkmingai – Saudo Arabijoje vykusiose pasaulio absoliutaus svorio pirmenybėse užimta trečioji vieta, tokio pat rango Europos pirmenybėse Rygoje – ketvirtoji, kurti įvairūs planai…
„Dėl organizacinių nesklandumų nenuskridau į stambų turnyrą Azerbaidžane, teko iš Rygos grįžti atgal. Po to sekė varžybos Uzbekijoje. Jose buvau geros sportinės formos, tačiau su stipruoliu rusu jau pirmoje dvikovoje „išsidraskėme“, atsinaujino trauma ir viskas – sezonas baigėsi“, – pasakojo A. Abrutis.
Keturis mėnesius mažeikiškiui teko gydytis traumą, dar ir dabar važinėja į įvairias sveikatos stiprinimo procedūras, bet jau po truputį žengia į treniruoklių salę, mažais krūviais sportuoja ir mano, kad kitais metais jau dalyvaus varžybose.
Tikisi būti ne vienas
50-metis galiūnas atstovavo mūsų šaliai Lenkijoje vykusioje mas-wreslingo federacijos konferencijoje, kur buvo sprendžiami organizaciniai klausimai – kokias šalis priimti į federaciją, kur vyks varžybos, jų tvarkaraštis.
Numatyta, kad 2020 metais vyks keturios pagrindinės šios sporto šakos varžybos – pasaulio čempionatas Jakutijoje, pasaulio absoliutaus svorio pirmenybės, kurios planuojamos Vladivostoke, Europos čempionatą ruošiasi surengti suomiai, Europos absoliutaus svorio pirmenybes – prancūzai.
„Nebesu vienišas – šiais metais jau vyko rungtis mažeikiškis Laurynas Bučys, kuris yra „užsikepęs“ šia sporto šaka, perspektyvus yra Edikas Petkus iš Kuršėnų. Vienu žodžiu, norinčiųjų yra, viskas atsiremia į finansavimą – viskas kainuoja, būtini rėmėjai. Tačiau ir dėl finansavimo jau pastebimi pokyčiai – jeigu bus apmokėta kelionė į Jakutiją, tai iš Lietuvos vyktų jau penki šeši atstovai, yra ir moterų, norinčių išbandyti jėgas“, – kalbėjo sportininkas.
Į varžybas – tik po penkerių metų
Iš Panotėnių (Skuodo rajonas) kilęs A. Abrutis jėgos sportu susidomėjo 1988 metais atvykęs į Mažeikius. Tuomet devyniolikmečiam vaikinui vis tekdavo praeiti pro tais pačiais metais Draugystės gatvės 18-ojo namo rūsyje atsidariusį klubą „Švyturys“. Iki tol, kaip pat sako, buvusiam eiliniam jaunuoliui – 188 cm ūgio ir 79 kilogramų svorio (dabar sveria apie 140 kg) svarmenų vidurinėje mokykloje kilnoti nebuvę kur, todėl domėjosi tik vidutinių nuotolių bėgimu ir žaidė krepšinį.
„Užėjau į rūsį, ten pamačiau, kad visi kažkam ruošiasi, dirba su svoriais, pagalvojau – o kodėl aš negaliu. Matyt, buvo trauka šiam sportui. Bet pasikartosiu, buvau silpnas, pirmus penkerius metus tik treniravausi, tik po to nuvykau į Lietuvos jėgos trikovės čempionatą ir iš karto tapau čempionu“, – pradžią prisiminė galiūnas.
Jėgos trikovėje patarimais padėdavo pirmieji treneriai Romas Milis ir Egidijus Končius, o štai galiūnų sportui ruoštis reikėjo pačiam – metodikos nėra, ką valgyti – nežinia, kiek sportuoti – neaišku, vienu žodžiu, „tamsus miškas“.
Viską reikėjo išbandyti pačiam
Sportavimo pradžia buvo sunki ir todėl, kad A. Abrutis Mažeikiuose buvo pradžiamokslis. Nebuvo nei didelio valgių pasirinkimo, nei specialių priedų.
„Nusiperki pusę kilogramo varškės ir, nors jos nemėgsti, suvalgai. Ir vėliau specialaus valgiaraščio nekurdavai – valgai kaip ir visi, tik keletą valandų prieš varžybas žiūri, kad tas maistas būtų visavertis“, – kalbėjo atletas.
Vėliau atsirado kultūristams skirti žurnalai, kurie spausdino reikalingą informaciją, patarimų.
„Tačiau viską reikėdavo išbandyti pačiam, net statines pats veždavau į Tirkšlius, kurias pušyne mėtydavau į aukštį. Gal dėl to, kad negailėdavau savęs, pervertindavau savo jėgas, įvykdavo traumos, ne kartą esu ir nualpęs“, – atviravo galiūnas.
Nors galiūnų sporte buvo piniginiai prizai, juos tekdavo išleisti ruošiantis varžyboms, tad be rėmėjų išsiversti būdavo neįmanoma. Nuo 2002 metų, kai mažeikiškis pradėjo vykti į Pasaulio galiūnų etapus, jau tapo lengviau – svarbiausia buvo pačiam nukakti iki Rygos, o kita kelionės dalis ir pragyvenimas svečiose šalyse buvo apmokėti.
Įsimintiniausias – galiūno titulas
Laimėjimų buvo daug ir įvairiausių, tačiau paprašytas įvardinti mažeikiškis sportininkas iš karto pažymėjo 2001 metais pelnytą Lietuvos galiūnų čempiono titulą – juo atkreipė į save dėmesį, po to jau gaudavo kvietimų į įvairaus lygio varžybas. Taip pat įsiminė ir 2003 metais dvi dienas Vengrijoje vykusi galiūnų olimpiada, kai komandinėse varžybose su Žydrūnu Savickiu pavyko iškovoti antrą vietą: nusileista tik suomiams. Šiose varžybose konkurencija buvo didžiulė.
„Malonu yra prisiminti ir pasaulio galiūnų etapus Airijoje, kuriuos organizuodavo airis galiūnas Glenas Rosas. Jau prieš varžybas visi prognozuoja pergales jam, o tu imi ir jas laimi, o kur dar Airijos lietuvių palaikymas“, – prisiminė galiūnas.
Kaip pripažįsta A. Abrutis, sportas daug davė ir pasaulio pažinimui: aplankyta daug Europos šalių, dalyvauta varžybose JAV, Kanadoje, Saudo Arabijoje. Pašnekovas tik apgailestavo, kad dėl traumos negalėjo dalyvauti Japonijoje vykusiame pasaulio čempionate.
Būtinas trenerio postūmis
Sportinės karjeros pradžioje žmona Adelė norėjo, kad vyras būtų namuose, dirbtų normalų darbą. Tačiau pamačiusi, kad jo neperkalbės, numojo ranka.
„Anksčiau treniruoklių salėje retai buvo galima sutikti merginą ar moterį. Jeigu ir sportuodavo, tai tik savo malonumui. Tačiau „Mažeikių švyturyje“ turime Benjaminą Milį, kuris prieina, pašnekina pabandyti, motyvuoja. Padeda ir būrys mažeikiškių moterų sportininkių, kurios dalyvauja įvairiose jėgos sporto varžybose.
Tas pats ir su jaunimu – reikia tik jį padrąsinti, pastūmėti ir jis „užsikabina“, – pastebėjo sportininkas.
Sūnus Aurimas taip pat save bandė jėgos trikovėje, mas-wrestlinge, tačiau jam koją pakišo nedėkinga varžybų sistema – gerai pasiruošęs rungėsi su vengru, pralaimėjo rezultatu 1:2 ir baigė pasirodymą. Gal tuo ir nusivylė, išvyko į Klaipėdą ir atitolo nuo šio sporto. O gal pritrūko užsispyrimo, atsidavimo, be to, matė, kaip tėtis gydėsi traumas, kiek reikėjo pastangų.
Svarbu turėti tikslą
Patardamas pirmus žingsnius nusprendusiems žengti sportininkams, galiūnas kaip svarbiausią dalyką įvardijo tai, jog būtina atsiminti – per pusmetį ar metus nieko nepasieksi, reikia užsispyrimo, noro. Rezultatai ateis savaime, palaipsniui.
Kaip ir kitose sporto šakose, svarbu išsikelti tikslus ir tada jau nesvarbu, ar tu pralaimėjai tas varžybas, ar laimėjai – eini savo keliu tikslo link, treniruojiesi ir vis tiek jį pasieksi.
„Mūsų sporte treniruočių aplinka visiškai nesvarbi – svarbu yra tai, kad būtų štanga ir svarmenys. Pastebėjau, kad dažniausiai aukštus rezultatus pasiekia tie sportininkai, kurie pradėjo savo karjerą įvairiuose rūsiuose esančiose salėse. Todėl manau, kad nesvarbu, ar tu savo jėgą lavini lauke, ar rūsyje“, – samprotavo pašnekovas.
Konkurencija didžiulė
Kalbėdamas apie kitų metų planus, A. Abrutis sakė, kad norų yra daug. Vienas iš jų – sudalyvauti visuose keturiuose mas-wrestlingo turnyruose, tačiau viskas priklausys nuo pasiruošimo ir atsigavimo po traumų.
„Jeigu nepasiruošiu, tai į tokius turnyrus nėra ko važiuoti – mano kategorijoje dalyvauja dvimetriniai, po 180–200 kilogramų sveriantys sportininkai, kai mano didžiausias svoris neviršija pusantro šimto. Vienu žodžiu, konkurencija didžiulė, ją gali įveikti tik sumanumu ir jėga, o tam reikia intensyvių treniruočių“, – kalbėjo sportininkas.
A. Abrutį šiais metais rungtyniauti kvietė ir galiūnai, tačiau jų varžybų grafikas kirtosi su pasiruošimu mas-wrestlingo turnyrams, todėl atsisakė. Jeigu viskas pavyks, tai 2020 metais Antaną dar pamatysime ir galiūnų varžybose.