Mažeikiškis gimnazistas Eimantas Končius pernai pagal Jaunimo savanoriškos tarnybos programą, trunkančią šešis mėnesius, savanoriavo lopšelyje-darželyje „Buratinas“. Tačiau to pusmečio bendrystės ir draugystės su darželio bendruomenės nariais gimnazistui neužteko. Baigęs programą jis ieškojo vietos ir žmonių, kuriems galėtų būti naudingas savo sumanymais, iniciatyvomis, darbais. Ieškojo ir rado.
Šiuo metu Eimantas savanoriauja Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos vaikų dienos centre, tačiau jau ne pagal kokią nors programą, o šiaip, iš idėjos.
Dalydamasis savo prisiminimais ir patyrimais apie savanorystę moksleivis tikina: savanoriška veikla jaunam žmogui suteikia galimybę pažinti pačiam save, įgyti naujų gebėjimų ir sustiprinti turimus.
Laiką norėjo leisti prasmingai
Eimantas juokauja: jo, kaip savanorio, „karjera“ prasidėjo pernai lopšelyje-darželyje „Buratinas“.
„Buvau vienuoliktokas, iš Šiaulių sporto gimnazijos grįžau mokytis į Mažeikių Merkelio Račkausko gimnaziją ir turėjau daug laisvo laiko. Galvojau, kaip reikėtų jį kuo prasmingiau panaudoti.
Mintys apie savanorystę galvoje sukosi jau seniai. Mačiau joje prasmę. O kai matai prasmę, viskas tampa žymiai lengviau, atsiranda motyvacijos“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovas.
Gimnazistas internete susirado informacijos apie Jaunimo savanorišką tarnybą, užsiregistravo kaip norintis dalyvauti joje asmuo, ėmė domėtis, kokios Mažeikiuose yra galimybės dalyvauti šioje programoje. O tada pamažu, nuosekliai šis savanorystės reikalas ir „užsisuko“.
Įsipareigojimas visai negąsdino
Vaikino nė kiek negąsdino įsipareigojimas savanoriauti pusmetį ir kiekvieną mėnesį savanorystei paskirti po 40 valandų. Jis buvo pasiruošęs skirti tiek laiko, kiek reikės.
Kiekvienas žmogus, tampantis programos dalyviu, turi numatyti, kokią asmeninę kompetenciją savanorystės metu norėtų pagerinti, pastiprinti. Eimantas buvo nutaręs, kad gerins savo komunikacinius gebėjimus.
Beje, kartą internete naršančiam „Santarvės“ pašnekovui už akių užkliuvo tokia amerikiečių rašytojo Alberto Pike mintis: „Tai, ką padarėme tik dėl savęs, miršta kartu su mumis; tai, ką padarėme dėl kitų ir pasaulio, lieka ir yra nemirtinga.“
Eimantui ši mintis labai patinka ir, jo supratimu, ji įprasmina savanorystės esmę.
Teko savanoriauti ir karantino sąlygomis
Savąją Jaunimo savanoriškos tarnybos programą įgyvendinti pašnekovas lopšelyje-darželyje „Buratinas“ pradėjo praėjusių metų vasario viduryje, o ją užbaigė liepos mėnesį.
Į tą Eimanto savanorystės pusmetį „įkrito“ karantino laikotarpis. Tad įvairias užduotis darželio naudai gimnazistas atlikdavo būdamas namie. Arba nueidavo į įstaigą ir pagelbėdavo jos darbuotojams informacinių technologijų klausimais.
Vasarą, pagerėjus pandeminei situacijai ir atšaukus karantiną, savanoris jau galėjo susitikti ir su lopšelį-darželį lankančiais vaikais. Su jais žaisdavo krepšinį, futbolą, suorganizuodavo žaidimų.
„Žinoma, kai baigėsi karantinas, savanoriauti pačiame darželyje buvo geriau, įdomiau. Matyti vaikų emocijas, su jais bendrauti, pajusti atgalinį ryšį, jausti, kad esi laukiamas, – tai buvo pats smagiausias dalykas“, – pasakojo Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientas.
Norėjosi savanoriauti ir toliau
Šešis mėnesius trukusios savanorystės lopšelyje-darželyje Eimantui neužteko. Vasarą pailsėjęs, dviračiu vienas pats apvažiavęs aplink Lietuvą, apmąstęs savo planus ir naujų mokslo metų prioritetus jis pagalvojo: su savanoryste dar nebaigta.
O tada viename iš socialinių tinklų pamatė skelbimą, kad Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos vaikų dienos centre laukiami savanoriauti norintys jaunuoliai.
Eimantas pasakojo, kad viskas ėjosi sklandžiai: paskambino nurodytu numeriu, pasikalbėjo ir buvo priimtas. Nors šiemet pašnekovas yra gimnazijos abiturientas ir laisvo laiko nebeturi tiek kiek pernai, nors vaikų dienos centre savanoriauja ne pagal programą, o tiesiog šiaip, iš idėjos, jis džiaugiasi galėdamas pasidalyti savo laiku, sumanymais.
„Dienos centrą lanko vyresni vaikai. Būna, kad mane pavadina ir mokytoju. Jaučiuosi truputį kaip autoritetas“, – šypsojosi Eimantas.
Su vyresniais daugiau bendros kalbos
Gimnazistas jau gali palyginti, kokie yra savanoriavimo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir vaikų dienos centre skirtumai.
„Darželinukams reikia tavęs kaip fizinio asmens, kad su jais užsiimtum, būtum šalia, drauge žaistum, pramogautum. Žodžiu, jiems tiesiog reikia daugiau dėmesio. O vyresni vaikai rimčiau bendrauja, būna, vieną ar kitą dalyką pasako taip rimtai, kad suklūsti ir susimąstai, ką čia dabar atsakyti… Bet ir pokalbių temų su jais yra kur kas daugiau nei su mažiukais. O kalbant apie veiklas, užduotis vyresnio amžiaus vaikams, tai čia irgi tenka labiau pasukti galvą norint sugalvoti jų įvairesnių, įdomesnių“, – kalbėjo gimnazistas.
Šiandien jis gali pasakyti, kad bendrauti su vyresniais vaikais yra didesnis išbandymas, tačiau bendravimas su jais yra ir smagesnis. Galbūt lemia tai, kad savanorio ir centro lankytojų amžiaus skirtumas nėra toks didelis.
Aplinkiniai palaiko, drąsina ir skatina
Eimantas sako, kad kalbant apie savanorystę jam yra tekę girdėti tokio, vadinkime, skepticizmo: „Kaip čia dabar eisi dirbti, jei tau pinigų nemokės už tą darbą?“
Jo nuomone, tai pasenęs mūsų šalies visuomenės dalies požiūris.
Pašnekovo aplinkos žmonės: draugai, artimieji, mokytojai – apie savanorystę atsiliepia pozityviai, norinčiuosius skatina ir drąsina užsiimti tokia veikla.
„Mano socialiniame burbule turbūt yra tokie žmonės, kurie neabejoja, kad savanorystė žmogų „pakrauna“ gerosiomis patirtimis. Jie dalijasi pavyzdžiais, kad yra žmonių, kuriems tai padėjo priimti sprendimus, ką studijuoti baigus mokyklas“, – pasakojo E. Končius.
Įkvėpti kitus yra smagu
Kai sausio mėnesį Plungės viešojoje bibliotekoje vyko renginys apie savanorystę, mažeikiškis E. Končius su renginio dalyviais pasidalijo mintimis apie tokią veiklą. Po renginio iš kelių bendraamžių, gyvenančių Plungės, Skuodo rajonuose, vaikinas sulaukė asmeninių žinučių, kuriose nauji pažįstami uždavė keletą jiems aktualių klausimų.
„Mielai atsakiau į juos dominusius klausimus. Ir, kiek žinau, viena mergina, bet ne mažeikiškė, pradėjo savanoriauti vaikų dienos centre savo mieste. Kita, tikriausiai, ylakiškė pradėjo savanoriauti vaikų darželyje.
Tai žinau bent du žmones, kurie po to renginio pasiryžo tapti savanoriais. O gal jų yra ir daugiau. Tad smagu žinoti, kad kažkokia dalele, savo pasakojimu ir aš galbūt prie to jų žingsnio prisidėjau“, – sakė pašnekovas.
Apibendrindamas pokalbį pridūrė, kad savanorystė, nori to ar nenori, reiškia tai, kad kils įvairių išmėginimų, klausimų, galbūt keblumų ar problemų. Norint juos išspręsti, norint surasti kompromisus, teks bendrauti su kitais žmonėmis. O tas bendravimas atneša žmogui pasitikėjimo savimi, savo jėgomis.
Džiaugiasi galėdami pažinti šiuolaikinį jaunimą
Tame pačiame renginyje Plungėje dalyvavo ir lopšelio-darželio „Buratinas“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui Genė Tamašauskienė.
Jos atstovaujama įstaiga turi 3 metus galiojančią atestaciją priimti jaunuolius atlikti Jaunimo savanoriškos tarnybos programą. Pernai – pirmaisiais metais – lopšelyje-darželyje savanoriavo 5 moksleiviai. Vienas iš jų – E. Končius, kuris, pasak pavaduotojos, darželį lankantiems vaikams buvo tapęs draugu. Mažieji vis klausdavo, kada ateis Eimantas, kada bus varžybos, kada treniruotės, kada krepšinis su Eimantu…
„Šiuolaikinis jaunimas yra labai motyvuotas, puikiai moka reikšti mintis, žino savo norus bei tikslus ir juos išsako. Mums, savanorius priimančiai organizacijai, viskas yra paprasčiau ir aiškiau, kai gali su ateinančiais žmonėmis susikalbėti, kai iš jų girdi pasiūlymus, kokius įgūdžius jie norėtų patobulinti, ką galėtų nuveikti. O lopšelis-darželis kaip įstaiga yra labai visapusiškas. Čia gali ir komunikuoti, ir sportuoti, ir vaidinti, ir muzikuoti. Tą mūsų savanoriai ir darė. Patyrėme labai gražių akimirkų. Džiaugiamės galimybe per savanorystę pažinti labai atsakingus jaunus žmones“, – apibendrino G. Tamašauskienė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
