Jei būtų rašiusi knygą, gydytoja Marija Kaziūnienė į ją būtų sudėjusi ir savo pacientų istorijas. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Tarp rytoj Medicinos dienos proga numatytų pagerbti medikų – ir vaikų gydytojos Marijos Kaziūnienės pavardė. Pediatrijai atidavusi beveik penkiasdešimt metų, dėl savo pasirinkimo gydytoja sako niekada nesigailėjusi.
Nuo vaikų nepabėgo
Iš tų penkiasdešimties metų, per keturiasdešimt jų gydytoja M. Kaziūnienė išdirbo Mažeikiuose. Gydytoja – mažeikiškė, matė, kaip statė tuometinę I vidurinę mokyklą, ją ir baigė. Po to – studijos Kauno medicinos institute.
„Medikų buvo giminėje, tėvai turėjo draugų gydytojų, patys abu mokytojai, nuolat mačiau jų nelengvą darbą. Nenorėjau mokyti vaikų, norėjau juos gydyti“, – apie savo pasirinkimą kalbėjo gydytoja.
Mokėsi gydomajame fakultete, šeštame kurse pasuko į pediatriją.
„Tiesiog instituto vadovybė atskyrė vieną grupę, ir tiek. Kokie tokio parinkimo kriterijai buvo, mes patys nežinojome. Atėjome rugsėjo mėnesį, sąrašas jau buvo sudarytas. Pasilikome apie trisdešimties žmonių grupė. Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuo vaikų vis tiek nepabėgau. Buvau humanitarė, matematikos nemėgau, dar ir dabar nesuprantu, kam ta trigonometrija buvo reikalinga“, – juokėsi pašnekovė.
Grįžo su vyru
Iš instituto pagal paskyrimą išvyko į Pasvalį – kažkodėl norėjosi padirbėti Aukštaitijoje. Privalėjo išdirbti trejus metus, bet pasiliko šešeriems. Po penkerių buvo susitarusi atvažiuoti į Mažeikius, bet dar užtęsė: vyriausioji gydytoja prašė bent kiek likti. Pasvalyje dirbo poliklinikoje, buvo vaikų ligų skyriaus vedėja.
„Kolektyvas buvo geras, gal būčiau ten likusi, bet taip susiklostė aplinkybės, kad vėl atsidūriau Mažeikiuose. Šeimoje augau viena, prireikė priežiūros tėvams. Truputį išvažiavau ir vėl parvažiavau“, – šypsojosi pediatrė.
Į Mažeikius 1971 metais grįžo ne viena: iš tų kraštų tėvams parvežė žentą – aukštaitį muzikantą.
„Gal nelengva jam buvo: iki Šiaulių kalba dar aiški, toliau – jau nebe. Dabar jau persilaužė. Kai aš grįžau po šešerių metų, visi klausdavo, ar esu ne iš Biržų: tos tarmės žmonės labai trumpina žodžių galūnes. Esu tikra žemaitė, nes mama buvo mažeikiškė, o tėvas – iš Marijampolės, tad šeimoje visą laiką buvau tarp dviejų tarmių. Tėvukas dėstė lietuvių kalbą, buvo literatas, tad man skiepijo taisyklingą kalbą“, – prisimena gydytoja.
Licencijos nebeprasitęsė
Atvažiavusi į Mažeikius pusę metų M. Kaziūnienė išdirbo gydytoja Kompresorių gamyklos medicinos punkte, paskui – vaikų ligų skyriuje, poliklinikoje, teko dirbti ir įvairiuose ligoninės skyriuose, nes gydytojai keitėsi vietomis.
„Dabar atsirado tų centriukų visokių, tad dirbu čia. Kadenciją jau baigiu, nuo birželio skaičiuosiu paskutinius metus. Nebesitęsiau licencijos, užtenka, kiek galima dirbti: seno niekas nebenori. Vaikai, anūkai užauginti, jau proanūkiai auga“, – vėl juokėsi medikė.
Darbas su vaikais M. Kaziūnienei yra malonesnis nei su suaugusiaisiais: vaikas yra vaikas, jei jis ir negali pasakyti apie savo negalavimą, bet daug ką galima pamatyti. Dirbant su suaugusiais žmonėmis, pasak gydytojos, tenka išklausyti daug nereikalingų kalbų. O vaiko net sveikimas esąs kitoks: jis sveiksta, pasveiksta, ir tiek.
„Su tėvais stengiuosi rasti bendrą kalbą, nors ne visada išeina. Pasitaiko, kad kartais tėvus reikia labiau gydyti. Visokių žmonių būna“, – pastebi gydytoja.
Iš kartos – į kartą
M. Kaziūnienei smagu dirbti su visokio amžiaus vaikais: kiekvienas amžiaus tarpsnis turi kažką savo. Mažam užtenka ką nors pabarškinti – ir jis ramus, su paaugliais dirbant kartais reikia pagalvoti, kaip pateikti klausimą, kad nesupyktų, neįsižeistų.
Patirtis didžiulė, daug ko teko matyti. Jei iš pradžių būtų rašiusi knygą – kiek įdomių istorijų, likimų, faktų būtų užfiksavusi: dirbdama mato augantį žmogų, seka jo likimą.
„Yra žmonių, kuriuos gydžiau, o dabar jie ateina su savo anūkais. Matom – užauginom tėvą, o paskui jau ateina jo vaikas – labai panašus į tėvą. Pati maloniausia vaikų karta ta, kuri augo kartu su manaisiais vaikais. Be to, kada pats sensti, auga kita karta, išeina didelis amžiaus skirtumas, nebe tokios tampa ir pažiūros“, – samprotavo pediatrė.
M. Kaziūnienė prisimena darbo pradžią: tada mikrorajono nebuvo, naujosios poliklinikos – taip pat, tik Vlado Burbos ligoninė. Vaikų poliklinika buvo sugrūsta į atskirą pastatą, ten, kur dabar yra greitosios medicinos pagalbos centras, o skyrius buvo ligoninėje.
Mamos pėdomis nesekė
Atvažiavus į gimtąjį miestą, Mažeikiuose pediatrų buvo nemažai, dabar daug iš jų išsivažinėję, kai kurie – jau pensijoje.
„Skyriaus vedėja buvo Adelė Cucėnienė, tad mes buvom kaip jos mokiniai. Jai teko mane auginti kaip vaiką. Negana to, kad prie jos užaugau, ji tapo ir mano mokytoja. Nors atvažiavau jau truputį apsitrynusi, turėjau praktikos. Ne tokia, kaip buvo iš pradžių: kai atnešė vaiką su bambos išvarža, man atrodė, kad jis jau numirs. Dabar juokas ima pagalvojus apie tokį dalyką“, – tikino M. Kaziūnienė.
Per tuos darbo metus buvę visko: ir gerų išeičių, ir labai blogų – nuo to nė vienas nėra apsaugotas.
Mamos pėdom šeimoje nepasuko niekas: arčiausiai mediko profesijos yra dukra, universitete baigusi molekulinę biologiją. Du sūnūs pasirinko inžineriją.
Gydytojos pastebėjimu, vaikų sergamumas tiek seniau, tiek dabar yra beveik toks pat. Aptikus itin sunkų atvejį, pacientai greičiau išvežami į respublikines ligonines, daugiausiai į Klaipėdą. „Anksčiau pasakydavo, kad vaikas yra netransportabilus, ir ką norit, tą darykit. O ligos taip pat tos pačios – viskas sukasi ratu… Atrodo, kad kuri liga jau dingusi, bet ji ir vėl pakelia galvą“, – stebėjosi M. Kaziūnienė.
Neapsieita be sunkumų
Dabar yra daugiau skiepų, vis gerėja jų kokybė. Gydytoja pamena skiepus nuo tymų: po jų būdavo didžiausios organizmo reakcijos, dabar taip nebeatsitinka. Yra skiepų, kurių valstybė neperka, jie neįeina į privalomųjų planą, nes kainos nemažos.
Kaip ir bet kuriam medikui, gydytojai M. Kaziūnienei tenka išgirsti pretenzijų, išsakomų ne tuo adresu. „Yra tokių pacientų, nuo kurių norisi atsiriboti: auga vienas vaikas, mama laukiasi kito, bet nebesinori su ja bendrauti. Būna ir atvirkščiai, kai su žmonėmis labai artimai susidraugauji“, – teigė vaikų gydytoja.
Visą amžių atidavusi medicinai moteris sako nė kiek nesigailinti. Buvo visko: sunkumų, ypač kai augo savi vaikai, buvo studentai, sirgo tėvai. Kai dirbi su žmonėmis, niekada visiems nebūsi geras ir visiems neįtiksi.
„Bet dėl pediatrijos niekada nesigailėjau. Dabar darbo krūvis nedidelis, kai nebereikia budėti ligoninėje, dirbu vien savo malonumui“, – tikino gydytoja M. Kaziūnienė.
geriausia mano vaikuciu gydytoja!!Sekmes jum didziausios!!
Tokio mielo, supratingo. išmanaus mediko nesu mačiusi. Visada puikios nuotaikos, linksma, pasikrovusi geros energijos, tokia yra mūsų daktarytė. Jai ne padėkos raštą, o kelionę po metų kur nors padovanokit.
Mūsų miela daktarytė, geriausių ir šviesiausių Jums dienų!!!