Praėjusį savaitgalį Leckavoje įvyko iš šio miestelio kilusios Liutkų giminės keturių kartų susitikimas. Pirmą kartą Liutkai į savo gimtinę buvo susirinkę prieš dešimtmetį. Anot vieno garbingiausių ir iš Pietų Prancūzijos į šį renginį atvykusio šios giminės atstovo Perkūno Liutkaus, Leckavoje išaugusio medžio sėklos išsisėjo po visą pasaulį.
GIMINĖS SUSITIKIMAS
VYKSTA JAU ANTRĄ KARTĄ
Šio renginio iniciatorės ir organizatorės buvo dvi energingos moteriškės: Papilėje gyvenanti Janina LiutkutėStrigūnienė ir jos brolienė mažeikiškė Staselė Liutkienė. Janina tiksliai suskaičiavo, kad per keturias Liutkų kartas kartu sudėjus senolių ir jų jaunų atžalų dabar yra 257. Į giminės susitikimą atvyko 80 giminaičių.
Moteris sakė, kad per pirmąjį susitikimą 1999aisiais giminė buvusi kur kas aktyvesnė: į Leckavą tada suvažiavo dvigubai tiek žmonių. Per dešimtmetį vienuolika Liutkų iškeliavo Anapilin, daug jaunimo, Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, išsivažinėjo po užsienius.
Pati vyriausia giminės susitikimo dalyvė – Mažeikių rajono gyventoja 81erių Petronėlė LiutkutėJucienė, jauniausia – dviejų mėnesių klaipėdiškė Julija Larionova, kurią atsivežė tėveliai.
Susitikimas prasidėjo Leckavos bažnyčioje šv. Mišiomis, kurios buvo aukojamos už Liutkų giminę, vėliau giedamos Kalvarijų giesmės už visus mirusiuosius Liutkus. Iš bažnyčios visi pulku patraukė į Leckavos kapines, aplankė čia atgulusius artimuosius. Pati ilgiausia ir linksmiausia šio renginio dalis vyko Leckavos kultūros namuose. Visi Liutkai ir jų artimieji iš naujo atrado vieni kitus, bendraudami susipažino, vaišinosi prie bendro stalo.
Susitikimo organizatorė J. LiutkutėStrigūnienė, čia gimusi, čia baigusi septynmetę mokyklą, pateikė malonią staigmeną visus svečius nudžiugindama savo pirmąja knyga „Skujų aromatas“. Joje sudėti eilėraščiai, epigramos, aforizmai, miniatiūros, dainos, sukurtos 1995–2005 metais. Pirmąją Žemaitijos krašto literatės knygą gavo kiekviena giminės šeima.
Staigmena laukė ir iš Nicos, kurorto prie Viduržemio jūros, atvykusio Perkūno Liutkaus. Jam buvo įteikta Mariaus Jovaišos knyga „Neregėta Lietuva“ su visų susitikimo dalyvių parašais. Giminaičiai pasveikino jį su artėjančiu jubiliejumi, perjuosė lietuviška tautine juosta, papuošė ąžuolo lapų vainiku.
KONTAKTĄ UŽMEZGĖ
ELEKTRONINIU PAŠTU
Nors Perkūno tėtis kilęs iš Leckavos, bet kol kas niekas nenustatė aiškių giminystės ryšių su vietiniais iš šio miestelio kilusiais Liutkais. Pirmą kartą Perkūnas Lietuvą aplankė 1990aisiais kaip Lietuvių bendruomenės pirmininkas Prancūzijoje. Žmogus, kuriam labai svarbūs ryšiai su Lietuva ir lietuvybė, kurią jis suvokia ir kaip kalbą, muziką, kultūrą, visada intensyviai ieškojo savo šaknų.
Benaršydamas internete, vyriškis Mažeikių tinklapyje surado radijo stotį „Mažeikių aidas“. 2004aisiais metais šioje stotyje dirbo Kornelijus Liutkus. Jam Perkūnas nusiuntė elektroninį laišką, domėdamasis, ar jiedu kartais ne giminės. Kurį laiką abu susirašinėjo.
Per tą laiką Kornelijus susitiko su keletu savo giminaičių ir po to parašė, jog jis nemanąs, kad juos sieja artimesni giminystės ryšiai. Vaikinas labai nustebo iš Perkūno gavęs laišką su žinia, kad gegužę jis į Mažeikius atvyksta su trimis sūnumis: Sauliumi, Aurelijum ir Manueliu.
Kornelijaus tėvai, Violeta ir Jonas Liutkai, priėmė Perkūną ir jo sūnus. Į Violetos abejones dėl jų šeimų giminystės ryšių svečias reagavo labai šiltai ir žmogiškai. Apkabinęs moterį per pečius, jis ištarė: „Mes visi esame giminaičiai, Adomo ir Ievos vaikai.“ Į susitikimą su svečiais atvyko ir dar vieni Liutkų giminaičiai – Stasija ir Romas Šmukštai. Ilgokai pabendravus ėmė aiškėti, kad galbūt Muzikos mokykloje pedagoge dirbančios Dalios Liutkienės vyras Juozas Liutkus yra labai artimas Perkūno giminaitis. Spėjimas pasitvirtino – Juozo tėvas (taip pat Juozas) buvo Perkūno tėvo, diplomato Antano Liutkaus brolis.
Po šio susitikimo Perkūnas prašė jo nepamiršti ir pranešti, jeigu susieitų visa Liutkų giminė. Jis būtinai norėsiąs dalyvauti tokiame renginyje.
Taip trumpai būtų galima paaiškinti, kokie keliai prieš savaitę atvedė Perkūną į Leckavą.
PASKYRĖ
LIETUVOS KONSULU
PARYŽIUJE
Nors ir sunkokai, bet labai mielai lietuviškai bendraujantis vyriškis stengėsi per ne itin ilgą mūsų pokalbį pateikti kuo daugiau informacijos apie savo artimuosius, savo ir jų gyvenimus bei likimus.
Jo tėvas Antanas Liutkus, gimęs 1906 m., baigęs Mažeikių gimnaziją, o po to Kauno universiteto teisės fakultetą, keletą metų dirbo valstybės kontrolės institucijose. 1937aisiais buvo paskirtas Lietuvos konsulu Paryžiuje. Ten po poros metų jam gimė vyriausias sūnus Perkūnas. Po jo – Eglė ir Antanas Gediminas (Perkūno sesuo ir brolis).
Prasidėjus karui, kai Baltijos šalys buvo okupuotos, vokiečiai okupavo ir Paryžiuje dirbusias visų trijų Baltijos šalių ambasadas. Buvo duotas nurodymas, kad jos turi įsikurti Nicoje. Vėliau A. Liutkus dirbo „Eltos“ agentūroje Prancūzijoje, augino kaktusų kolekciją ir tapė paveikslus. Iš Nicos į tėvynę Perkūno tėvai niekada nebegrįžo. Tėtis mirė 1970aisiais, palaidotas Prancūzijoje.
Karo pradžioje tėvo brolis Juozas Liutkus tebestudijavo mediciną Kaune, tarnavo Lietuvos, po to – vokiečių kariuomenėje. 1945aisiais jis jau buvo karo gydytojas.
„Sunkią traumą patyrusiam rusų kariškiui jis susiuvo galvą, o pats po metų pateko į rusų nelaisvę. Likimas juodu ir vėl suvedė, ir šis žmogus išlaisvino lietuvių karo gydytoją“, – apie savo dėdės likimą pasakoja P. Liutkus, nepamiršdamas pridurti, kad vėliau jo dėdė iki pat mirties dirbo Mažeikiuose rentgeno gydytoju.
Vienas iš „Alkos“ muziejaus Telšiuose steigėjų yra Jonas Mikulskis, dėdė iš mamos pusės. Čia gyveno ir mamos sesuo Danutė Baublienė, kuri, beje, prieškariu buvo tada dar netekėjusios Almos Adamkienės kaimynė.
BENDRAVO SU DAUGELIU
LIETUVOS VEIKĖJŲ
Prancūzų kalbą Perkūnas išmoko tik pradėjęs lankyti mokyklą. Su tėvais kalbėjęs lietuviškai, gimtosios kalbos niekada nepamiršo. Jis pažįsta visus pirmuosius Lietuvos vyriausybės asmenis, dirbusius pirmaisiais šalies nepriklausomybės atkūrimo metais. Dar su sovietiniu pasu į Paryžių buvo atskridęs Vytautas Landsbergis, su kuriuo Perkūnas žaisdavo šachmatais susirašinėdami. Prancūzijoje lankėsi Kazimiera Prunskienė, Darius Kuolys, kiti politiniai veikėjai, kuriems per susitikimus su Prancūzijos prezidentais Fransua Miteranu, Žaku Širaku tarpininkavo P. Liutkus. Jis organizuodavo jiems ekskursijas po Paryžių, lydėdavo prie Eifelio bokšto.
Šiuo metu Perkūnas labai bendrauja su garsaus skulptoriaus Antano Mončio sūnumi Žanu Kristofu, kaip ir Perkūnas labai besirūpinančiu lietuvybės puoselėjimu.
„Vytautas Landsbergis siūlė man tapti generaliniu konsulu Paryžiuje, bet kur aš tau, augindamas penkis vaikus, imsiuos tokios atsakomybės ir rūpesčių“, – juokiasi svečias.
40 metų Perkūnas dirbo Prancūzijos turizmo agentūroje, organizuojančioje keliones į tolimiausius kraštus.
Anot jo, per tiek metų jis turėjo progų aplankyti visą pasaulį iki Indijos ir Filipinų, išskyrus Rusiją, Kiniją, Japoniją. Jau dveji metai, kai jis nebedirba.
PIRMĄ KARTĄ
GYVENIME
LIETUVES SUTIKO
KUBOJE
Perkūno pirmoji žmona – kino aktorė iš Kubos Mirta Ibara. Jų sūnus Saulius, vedęs Ispanijos baskę, gyvena Kuboje. Ir dabar žinoma kino aktorė nepritapo Prancūzijoje ir išvyko gyventi atgal į Kubą. Tada Perkūnas vedė antrą kartą. Jo žmona Sofi buvo baigusi teisę ir dirbo įvairiuose departamentuose. Su ja jis susilaukė keturių vaikų. Aurelijus gyvena Prancūzijoje ir dirba architektu landšaftininku. Manuelis, su kuriuo Perkūnas atvažiavo į giminių susitikimą, yra vienos Prancūzijos televizijos, kurioje veda naujienų laidą, žurnalistas, taip pat užsiima privačia filmavimo praktika.
Perkūno dukra Varūna studijuoja komunikacijos mokslus ir užsiima žirgų sportu. Jauniausioji Segolena – būsimoji ekonomistė. Visa šeima domisi Lietuva, vaikai su tėčiu arba mama atvyksta aplankyti savo senelių gimtinės.
Perkūnas puikiai prisimena pirmąją pažintį su Lietuvos žmonėmis, kai beveik prieš 40 metų Kuboje susitiko su lietuvių sportininkėmis.
„Einu iš viešbučio prie baseino, matau: išlipa iš jo penkios ar šešios gražuolės ir kalbasi tarp savęs lietuviškai. Apstulbau, priėjau prie jų, užkalbinau. Pasirodo – tai krepšininkės, dalyvavusios tarptautiniame krepšinio turnyre. Jos buvo pirmos lietuvės, kurias gyvenime pamačiau. Pavežiojau jas po Havaną, parodžiau bažnyčias, kurias jos labai norėjo pamatyti, nusivedžiau į kavinę. Gerdami kokteilį bendravome iki nakties. Ir kas nuostabiausia, tais sovietmečio laikais (buvo 1971–1972 metai) merginos sugiedojo Lietuvos himną. Man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus“, – užbaigdamas pasakojimą iš savo sąmojo nuoširdžiai nusijuokė Perkūnas.
Algimanto TIRLIKO nuotrauka.: Praėjusį šeštadienį į Leckavą suplaukė visa gausi Liutkų giminė.
