Etninės kultūros globos taryba atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau plinta Helovynas, kuriame įsivyrauja su mirtimi susiję gąsdinantys siaubūnai ir šiurpinantys veiksmai, o tai itin nedera su mūsų lietuviškais Vėlinių papročiais, skatinančiais pagarbą mirusiųjų pasauliui, kviečiančiais apmąstyti šio ir anapusinio pasaulio santykį.
Kas priešinama tradicijai?
Taryba pažymi, kad Helovyno renginiai pastaraisiais metais Lietuvoje jau nebeapsiriboja vien spalio 31 diena, daug kur jie pradedami nuo spalio vidurio ir vyksta iki pat lapkričio antros savaitės, neišskiriant nė šventinių Visų šventųjų ir Vėlinių dienų.
Kita vertus, pagal senuosius lietuviškus papročius, Vėlinių laikotarpis apėmė ne tik lapkričio pradžią, bet ir visą spalio mėnesį (vienas iš senųjų spalio mėnesio pavadinimų – Vėlinis), ypač spalio pabaigą (Vėlinių šventės pradžia buvo siejama su spalio 28 d. rengiamu Simajudo turgumi, vadinamu Vėlių paminiekais).
Tradiciniais lietuviškais Vėlinių papročiais grindžiamą pagarbą, meilę ir padėką protėviams vis labiau užgožia jiems priešingi, visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovyno renginiai. Tai ypač neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama pabrėžiant būtent demonišką jos pavidalą.
Pirmaujame pagal „baisumus“
Ne visos Europos šalys pasiduoda sparčiai plintančio komercinio Helovyno madai. Pavyzdžiui, Helovynui gana abejingi liko prancūzai, ispanai, italai, austrai, o Lenkijoje šiai atneštinei šventei stipriai priešinasi net valdžios atstovai.
Kai kur vietoj Helovyno populiarinami to krašto bendruomeniniai papročiai, išreiškiantys pagarbą mirusiems. Pavyzdžiui, austrų Seleenwoche, ispanų „Sielų šviesos“ šventė, o Airijoje ir kitose Britų salose prisimenamos Helovyno ištakos iš keltų Samhain šventės, kuri buvo skirta vasaros ir žiemos sandūrai bei mirusiųjų pagerbimui.
Šiurpinančiu Helovyno pavidalu Lietuva, ko gero, jau „pirmauja“ tarp kitų pasaulio šalių. Neigiamas mirties įvaizdis kuriamas panaudojant įvairių mirtį nešančių siaubūnų kaukes (vampyrų, zombių, demonų, vilkolakių, kaukolių, šmėklų, monstrų, blogųjų klounų, piktų velnių ir raganų, Vendetos, „šauksmo“, „pagiežos“ ir kt.). Renginių vietos apipavidalinamos pakaruokliais ar kitais bauginančiais vaizdiniais, įgarsinama šiurpą ir išgąstį keliančiais garsai. Neretai pasitelkiamos agresyvių veiksmų imitacijos – galvos kirtimas, žmogienos malimas mėsmale, grasinama perpjauti benzopjūklu ir pan.
Tokie renginiai vyksta pagrindiniuose miestų parkuose, daugybėje dvarų ir kitose kultūros paveldo vietose. Helovyno organizavimu vis dažniau užsiima valstybinės švietimo ir kultūros įstaigos, o kai kur – net vaikų darželių-lopšelių aplinka dekoruojama šiurpą keliančia atributika.
Į Helovyno renginius įstaigose ir viešosiose erdvėse vis labiau įtraukiami vaikai, neretai jie ir patys vaidina įvairius siaubūnus ar krauju apsipylusias aukas, o verslininkai skelbia nuolaidas į siaubą propaguojančius renginius lankytojams su mažyliais.
Prie šiurpaus Helovyno platinimo prisideda ir žiniasklaida, rašydama apie tokius renginius, didindama siaubo filmų pasiūlą aptariamu laikotarpiu.
Būtent tokią Helovyno prasmę Lietuvoje įtvirtino Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pasiūlydama keisti šventės pavadinimą į lietuviškus atitikmenis „Šiurpnaktis“, „Šmėklinės“ ar „Vaiduoklių šventė“.
Šis siūlymas visiškai nutolina Helovyną nuo pirminių jo ištakų ir prasmės, sąsajų su vasaros pabaiga, mirusiųjų pagerbimo ir apsaugos nuo piktųjų dvasių, bendruomeninių papročių.
Per mažai kreipiama dėmesio, kad Lietuvoje plintančios šiurpios Helovyno pramogos prieštarauja mūsų šalyje įtvirtintoms teisinėms nuostatoms.
Ką sako įstatymai
Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnis įvardija smurtiniu pobūdžiu pasižyminčią, agresyvumą ir nepagarbą gyvybei skatinančią, baimę ar siaubą sukeliančią, nusikalstamą veiką modeliuojančią informaciją kaip žalingą nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi, todėl ją draudžia ir riboja.
Įstatymo 3 straipsnis įpareigoja užtikrinti nepilnamečių apsaugą nuo tokios žalingos informacijos nurodydamas, visų pirma, valstybės institucijų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, taip pat nepilnamečių tėvų (globėjų, rūpintojų) atsakomybę.
Remiantis šio įstatymo 7 straipsniu, neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija turi būti žymima S ženklu, jaunesniems negu 14 metų – N-14 ženklu, jaunesniems negu 7 metų – N-7 ženklu.
Parkuose, dvaruose ir kitose erdvėse rengiamų šiurpaus Helovyno renginių pagrindą sudaro stiprias emocijas sukeliantys vaizdiniai, panašiai kaip siaubo filmuose, o šie žymimi žiūrovų amžių ribojančiais žymenimis.
Atitinkamai ir Helovyno organizatoriai turėtų pateikti informaciją lankytojams apie renginio tinkamumą atskiroms amžiaus grupėms ir atskirti vien suaugusiems skirtas erdves, į jas parduodant atskirus bilietus (kai kur renginio erdvės suaugusiems ir vaikams yra atskiriamos, bet bilietas yra bendras).
Ar galvojame, kaip tai suvokia vaikai?
Valstybinis psichikos sveikatos centras pateikė išvadas, kad smurtinis turinys neigiamai veikia vaiko psichiką, gali kelti nerimą, baimę, miego sutrikimus ir hiperaktyvumą. Be to, tai stiprina nuostatas elgtis agresyviai, skatina abejingumą stebint žiaurumo apraiškas ir netgi norą jas mėgdžioti.
Psichologai įspėja, kad mažiems vaikams negalima žiūrėti siaubo filmų, nes jų ego yra per silpnas, kad galėtų kritiškai vertinti ir atskirti išgalvotus vaizdinius nuo tikrovės. Be to, kiekvienas žmogus turi ir gerąją, ir blogąją puses, o įsijautimas į blogį gali paskatinti asmenį smurtauti – tai visiškai priešinga „tamsiojo meno“ idėjai išvesti žmogų iš tamsos, tapti geresniam.
Atsižvelgiant į tai, būtina riboti Helovyno renginių organizavimą tam tikrose vietose.
Mokyklos ir kitos švietimo įstaigos turėtų atsisakyti šiurpaus Helovyno renginių, taip pat siaubą keliančių dekoracijų.
Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvos mokyklose diegiamas įtraukusis ugdymas, o kai kurie specialių poreikių vaikai yra itin jautrios psichikos, todėl jiems Helovyno šiurpinantys vaizdiniai ypač žalingi.
Sunku atsiriboti nuo vaikų ir tuomet, kai Helovyno renginiai organizuojami viešosiose erdvėse (parkuose, aikštėse ir pan.), todėl abejotina, ar tokiems renginiams išduodami leidimai nepažeidžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų.
Keiskime į kitus renginius
Džiugu, kad nemažai Lietuvos švietimo ir kultūros įstaigų atsižvelgė į pernykštį Etninės kultūros globos tarybos kvietimą ir atsisakė siaubą keliančių Helovyno renginių, skyrė daugiau dėmesio mūsų lietuviškų papročių puoselėjimui.
Taip pat yra puikių iniciatyvų kuriant įvairias „šviesos“ šventes ir kitus renginius, kuriems panaudojami šviesūs anapusinio pasaulio, pasakų, legendų ir kiti panašūs vaizdiniai.
Šiemet kviečiame visus įsitraukti į Tarybos skelbiamą „Gerumo, atminties ir bendrystės“ akciją artėjant Vėlinėms.
Primindami lietuviškus papročius, kviečiame spalio ir lapkričio mėnesiais užsiimti šiomis veiklomis, įtraukiant į jas vaikus ir jaunimą:
Padėti vargstantiems, vienišiems ir kitiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos – pavyzdžiui, tai galėtų būti senelių namų, SOS vaikų kaimų ir kitų socialiai remtinų žmonių lankymas, renginių jiems organizavimas, savo rankomis išvirtos sriubos ar kito maisto dalijimas, skatinimas padėti žmonėms kasdieninėse situacijose (padedant pereiti gatvę, užleidžiant vietą viešajame transporte vyresniems, besilaukiančioms moterims ir pan.).
Pagerbti protėvius, mūsų kraštui svarbias asmenybes, surengiant išvykas – aplankant pilkapius, žymių asmenų kapus, taip pat apleistus kapus, juos sutvarkant ir papuošiant degančiomis žvakelėmis (nepamirštant vėliau nurinkti jų indelius), surengiant žygius partizanų keliais, aplankant bunkerius, organizuojant atminimo vietose renginius ir pan.
Išreikšti padėką protėviams ir Žemei už gamtos gėrybes puošiant savo aplinką – sukuriant papuošimus su rudeninio derliaus ir protėvių pagerbimo ženklais, kurie galėtų būti padaryti ir savo rankomis (papuošimai iš rudeninės gamtos dovanų, pačių išlietos vaškinės žvakės ir pan.).
Organizuoti bendruomeninius renginius, stiprinant įvairias bendruomenes (mokyklos, kaimo, seniūnijos, miestelio, kraštiečių ir kt.), rengti vakarones ar kitus renginius su suneštinėmis vaišėmis, įvairiomis bendromis veiklomis (žaidimais, varžybomis, pasakojimais, dainomis ir kt.), kurios skatintų bendrystę tarp skirtingų kartų, kaimynų, vietos gyventojų ir pan.
Rengti senąsias rudeninių turgų tradicijas atspindinčius renginius – kuo plačiau skleisti paprotį spalio mėnesį rengti rudeninius turgus, kuriems būdinga ne tik prekyba derliaus gėrybėmis, bet ir plati kultūrinė programa (senovėje šiuose turguose būta daug muzikavimo, karuselių, žaidimų, loterijų, vaidinimų, net meškų šokdinimo); tokie turgūs galėtų būti įvairaus pobūdžio – skirti tiek plačiajai visuomenei (įtraukiant kaimo ir miesto gyventojus), tiek rengiami siauresniame rate (mokyklos bendruomenėje ir pan.).
Skatinti giminių bendravimą, šeiminių ryšių stiprinimą – nuo seno Vėlinių laikotarpiu vykdavo giminių susibūrimai, tačiau šiais laikais giminystės ryšiai sparčiai nyksta, tad šį paprotį verta gaivinti ir puoselėti, įtraukiant vaikus ir jaunimą į pasirengimą „giminių suvažiavimams“, paraginant kurti Giminės medžius ir pan., įtraukiant šias temas į ugdymo procesą.
Gilintis į mirusiųjų pagerbimo papročių prasmę žmogaus gyvenime – tai ypač svarbu vaikams ir jaunimui, nes gyvename laikmetyje, kai senųjų papročių daug kas nebeišmano, jų nebesupranta ir laiko nereikšmingais, nors mirtis yra dėsninga žmogaus būties dalis.
Laikykimės savų papročių ir tradicijų
Skelbdama šią akciją Etninės kultūros globos tarybos kviečia šiuo laikotarpiu visus tarti NE siaubo, žiaurumo ir blogio platinimui, nes tai daro žalą vaikų ir kitų labiau pažeidžiamų žmonių psichikai.
Į „Gerumo, atminties ir bendrystės“ akciją kviečiamos įsijungti šalies ir savivaldybių institucijos, kultūros, švietimo, socialinės įstaigos, bendruomenės, taip pat šeimos.
„Tikimės, kad ji ilgainiui taps tradicija ir padės puoselėti senuosius lietuviškus papročius, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius, kartu atnaujinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, sušildyti šį metą uždegtų žvakių šviesa ir iš žmonių širdžių sklindančia šiluma“, – sakoma Tarybos pranešime.
Pagal Etninės kultūros globos tarybos inf. parengė Asta ŠILAITYTĖ
