Ir valdžios, ir prekybininkų sprendimai – ne žmogaus labui…

Šisbeitauskas

Pagaliau pensininkus pasiekė džiugi žinia. Nuspręsta, kad jiems nurėžtos išmokos bus grąžintos iš alkoholį perkančių piliečių kišenės ir automobilius turinčių savininkų. Kažkoks kuriozas: vos kelis kartus per metus iš garažo su automobiliu išvažiuojantys tie patys pensininkai savo skolą susigrąžins vos ne iš savo kišenės.
Keista ši istorija: seimūnai ir Vyriausybės nariai jiems nurėžtus atlyginimus susigrąžino labai greitai ir nežinia iš kieno kišenės, o senjorams pinigėlių nebeliko – skola jiems bus atiduota iš visos šalies gyventojų mokesčių. Taip ir tvarkomės: kam pinigų netrūksta, reikia nereikia duodam iš visų žmonių piniginės, o tiems, kurie piniginių gal ir nebeturi, nes į jas nebėra ką dėti, krapštome iš jų pačių paskutinių santaupų.
„Gaisras, mirštantis ligonis, gal koks didelis kriminalas ar eismo įvykis“,  – apie tai sunerimti ne vieną mažeikiškį vertė praėjusį pirmadienį miestą aižiusios šiurpios sirenos. Pasirodo, nieko panašaus: taip apie savo atvykimą į vieną ar kitą Mažeikių vietą skelbė čia apsilankiusios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės eskortas. Tik dabar supratau, kodėl mums kelia nerimą visokių sirenų garsai: jie skelbia apie esantį ar artėjantį pavojų. Tačiau aš abejoju, ar toks pavojus grėsė Seimo pirmininkei, jos svitai ar viešnios laukusiems mažeikiškiams. Tad kam reikėjo triukšmauti visame mieste taikos ir ramybės metu važinėjantiems kelių vilniečių automobiliams?
Prikritęs stebiu Sočyje vykstančias žiemos olimpines žaidynes, bet kol kas niekuo pasidžiaugti negaliu: lietuviai trainiojasi kažkur rezultatų viduryje ar į jų pabaigą. Trečiadienį lietuviams buvo poilsio diena, o ketvirtadienį varžybose dalyvavęs biatlonininkas Tomas Kaukėnas pareiškė, kad geresnį rezultatą jam pasiekti sutrukdė… nuovargis. Jei mūsų kaimynai latviai parveš vieną kitą medalį, tai lietuviai nieko gero nežada: jiems vis trukdo kažkokios esamos ar išgalvotos kliūtys.  Nebent mūsų šokėjai ant ledo ką nors pasieks, bet tai tik viltis.
Apie valdžią ir mūsų olimpines pergales užteks, pavaikščiokime po mūsų miesto parduotuves. Oho, koks sakinys išėjo: vos ne poezija. Viename iš Žemaitijos gatvėje esančių didžiųjų prekybos centrų mano pažįstama, pavadinkime ją Irena, nusižiūrėjo akcinę vazoninę gėlę – vos ne už pusę kainos parduodamą. IR KĄ JŪS MANOT? Kasoje buvo pasakyta, kad tai gėlei netaikoma jokia nuolaida. Irena ne iš kelmo spirta: pirkinio kodai atitiko visas akcijos nuorodas, tad kasininkė patarė kreiptis į parduotuvės informacijos skyrių. Ten tą detektyvą aiškinosi net trys pardavėjos, kol galų gale, vos ne už pusvalandžio, buvo rasta klaida ir ta gėlė su vazonu buvo parduota už akcinę kainą.
Pasirodo, kažkoks programuotojas nepadarė savo darbo iki galo ir gėlė liko su sena neakcine kaina. Gerai, kad Irena tokia pastabi ir reikli: o kiek tokių gėlių buvo parduota už didesnę kainą, jei pirkėjas neatkreipė dėmesio ir nepakėlė triukšmo?
Ir dar – už sugaištą laiką ir nepatogumus mano pažįstamosios nė viena iš trijų pardavėjų neatsiprašė, tad Irena lyg ir kalta liko dėl to, kad išsireikalavo to, kas jai priklauso. Mandagumas ir etika tos jau gal dešimtmetį dirbančios „ateivių“ parduotuvės darbuotojų nejaudina ir tai joms yra nepriimtina.
Pastebėjau toje parduotuvėje ir dar kai kurių nesusipratimų: ten yra tokia vadinamoji greitoji – express kasa, kurioje pirkėjai gali atsiskaityti greičiau. Bet dažniausiai ties ta kasa puikuojasi lentelė, teigianti, kad ši kasa laikinai nedirba. Keisčiausia yra tai, kad ši kasa nedirba tuo metu, kai prie kasų nusidriekia didelės eilės, o tame skyriuje sukinėjasi trys pardavėjos. O žmogus, norintis nusipirkti galbūt tik žurnalą, yra priverstas stovėti didžiulėje eilėje, kurioje stovi ir pilną vežimėlį prekių prisidėję pirkėjai.
Ir dar vienas brūkštelėjimas prekybininkų tema. Vienas naujausių prekybos centrų Mažeikiuose užaugo kaip mielinių blynų minklė. Mano pažįstamas susigundė ir parašė pareiškimą, kad jame norėtų dirbti: prekybininko darbo stažas yra, tad kodėl nepabandžius? Pasisekė, priėmė, bet po kelių mėnesių sužinojo, kad dėl etatų mažinimo yra atleidžiamas: esą netinka amžius. Taigi, žmogus neteko ir anksčiau turėto, ir naujojo darbo. Tokių atleistųjų buvo ne vienas ir ne du, o kelios dešimtys: jie buvo reikalingi tik parduotuvės įkurtuvėms.
Pabaigai – puikios jums rytoj Valstybės atkūrimo dienos, o šiandien susitiksime Tulnikiuose, prie užtvankos: ten laukia staigmenos ir linksmybės.
sisbeitauskas@santarve.lt