Lopšelio-darželio „Pasaka“ auklėtoja Dainora ŠAKINIENĖ. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
„Pasaka“ – pirmoji ir kol kas vienintelė D. Šakinienės darbovietė. Čia ji pasitinka jau dvidešimt antrąjį rugsėjį. Darželio direktorė Zita Siliūnienė sakė, kad auklėtoja nebijo naujovių, dirba ir propaguoja humanistinę Valdorfo pedagogiką, yra baigusi kursus ir turi sertifikatą, turimas žinias perteikia ne tik savo kolegoms, bet ir kitų darželių darbuotojams.
„O iš žmogiškosios pusės, tai draugiška, darbšti ir nuoširdi moteris“, – patikino Z. Siliūnienė.
Svajonę įgyvendins sūnus?
D. Šakinienė – žemaitė, kilusi iš Salantų. Kiek keistai pasirodė jos pasakymas, kad yra baigusi tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto istorijos specialybę. Taip jau atsitiko, kad atvykus į Mažeikius, istoriko vietos nebuvo ir jai pasiūlė darbą darželyje. Taip jauna pedagogė atsidūrė „Pasakoje“.
„Tada buvo tas laikotarpis, kai visi komjaunimo ar partijos komitetuose dirbę istorikai išėjo į mokyklas, ir vietų nebebuvo. Švietimo skyriuje ir pasiūlė dabartinę vietą: kažkur juk reikėjo dirbti. Ir taip jau dvidešimt antri metai“, – pasakojo auklėtoja.
Dar mokykloje besimokydama Dainora svajojo studijuoti farmaciją, bet vėliau planai keitėsi, gal, kaip ji sako, suveikė tęstinumas, nes ji giminėje – jau aštunta istorikė.
„O dėl vaistininko, siūlysiu sūnui, kai užaugs. Juolab kad susidomėjimas jau yra“, – juokėsi pašnekovė.
Darželyje pasiūlė dirbti lopšelio grupėje: šio amžiaus vaikai auklėtojai nebuvo naujiena, nes augino mažametę dukrą.
Darbas nelengvas
Lopšelio grupėje D. Šakinienė išdirbo neilgai – tik tris mėnesius, nes pasiūlė fizinio lavinimo vadovės vietą. Čia praleidusi ketverius metus, išėjo auginti antrojo vaiko. Grįžus jau teko įvairaus amžiaus ugdytiniai, susidomėjo Valdorfo pedagogika, pagal kurią dirba jau daug metų.
Per tą laiką kartą buvo įsidarbinusi istorijos mokytoja Politechnikos mokykloje.
„Bet pasakysiu „nuo dūšios“, parsinešiau knygas, padėjau ant stalo ir pagalvojau, kad aš jau nebesugebėsiu. Istorija yra ne matematika ir ne fizika. Žmogus ir laikas turi kartu gyventi, tad supratau, kad vaikams neduosiu to, ką reikia duoti, ir tariau sau, kad vis dėlto – ne“, – prisiminė pedagogė.
Darbas lopšelyje nėra lengvas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dabar dirbant mišrioje grupėje, kurioje vaikai yra nuo trejų iki septynerių metų, darbo ir jėgų reikia įdėti labai daug.
Trišalė sutartis
Dabar D. Šakinienė visiškai nesigaili, kad nėra istorikė. Dvejus su puse metų teko lankyti europinius ikimokyklinius Valdorfo pedagogikos kursus – pagal šią metodiką su kolege tebedirba iki šiol.
„Darželyje dirbant svarbiausia yra mylėti vaikus, sutarti su tėvais. Iki šiol nei su vaikais, nei su tėvais problemų ar kokių konfliktų nesu turėjusi“, – tris kartus į kėdę beldė pašnekovė.
Kartais tenka tėvams pasakyti griežtesnį žodį, jiems tai gal nepatinka, bet tai yra reikalinga. Darželyje dirbama pagal trišalę sutartį: svarbiausia – vaikas, paskui pedagogai ir tėvai. Tos sutarties reikalavimai gana aukšti: auklėtojos mato jaunas šeimas, kurios vaikus auklėja būtent pagal Valdorfo pedagogikos nuostatas. Tokie vaikai toje grupėje itin laukiami.
„Vaikai pirmiausiai turi būti laisvi, ir apie tai tėvai turi žinoti. Nebūtinai vaikas iš pirmų dienų turi eiti šokti, dainuoti ar kažko mokytis. Vaikas turi būti auklėjamas visapusiškai. Labai svarbus čia laisvas kūrybinis žaidimas, mažesnieji čia mokosi iš vyresniųjų, šie mažiesiems visada padeda. Gerai, kad tėvai neateina čia su dideliais reikalavimais, nes čia reikalingas bendras sutarimas, todėl yra bendros taisyklės, kurias turi suprasti tiek tėvai, tiek pedagogai“, – pagrindines taisykles dėstė pedagogė.
Taisyklės visiems
Kiekvienam tėvui savas vaikas yra brangiausias, tad tėvams gal atrodo, kad auklėtojos labiau turi prižiūrėti būtent jų vaiką. O grupėje jų yra dvidešimt, tad kiekvienas tėvelis turėtų suprasti, kad grupėje yra ir bendri interesai, yra vaikų tarpusavio bendravimas, supratimas, o tam ir reikalingos bendros taisyklės.
„Viskam yra savos ribos, tai taisyklės ir apriboja. Kad kas joms prieštarautų ar nesinorėtų laikytis, dar neteko girdėti. Juolab kad tos taisyklės yra labai paprastos: kad vaikui būtų lengvesnė adaptacija, kad jis įsigyventų į grupę. Kadangi vaikų amžius mišrus, vyresnieji padeda mažiesiems, viskas vyksta labai greitai“, – tikino D. Šakinienė.
Valdorfo metodika yra laisvesnė už kitas: čia gyvenama pagal metų ritmą, šventės vyksta kiek kitaip negu įprasta.
„Tą pedagogiką reikia išgyventi savyje, perprasti, ir jei tu jos nepriimsi, pagal ją negalėsi dirbti. Ji visų pirma prasideda nuo suaugusiojo, todėl darželyje ir tėra dvi grupės, dabar gal liks viena, dirbanti pagal šią metodiką“, – pasakojo auklėtoja.
Pavargsta ir nuo tėvų
Tiek tėvams, tiek auklėtojams viso ko priekyje yra vaikas. Jam reikia suteikti gėrį ir grožį. Kažkada Latvijoje vaikas buvo palygintas su pumpuru: jis turi prasiskleisti. Tam išskiriami amžiaus tarpsniai: iki septynerių metų, vėliau – iki keturiolikos ir taip toliau.
Būtent iki septynerių metų, kai vaikas būna darželyje, tas pumpuras turi išsiskleisti.
„Mes, suaugusieji, ir turime padėti tam pumpurui išsiskleisti, kad jis pražystų. O suaugusieji ir yra tėvai ir pedagogai. Tad vaikas vienodai turi būti auklėjamas tiek šeimoje, tiek namuose“, – įsitikinusi D. Šakinienė.
Pašnekovė teigė, kad puikiai matyti, kokioje šeimoje vaikas auga. Kartais jam leidžiama per daug, tad tam, vėlgi, ir yra tos taisyklės. Kartais ir tėvai norėtų, kad tos taisyklės būtų šiek tiek peržengtos, bet to padaryti neįmanoma.
„Žinome, kad mūsų darbas yra su vaikais, bet prieš atostogas būname pavargusios ir nuo kai kurių tėvų. Todėl tėvus, kurie ruošiasi vesti savo vaikus į mūsų grupę, iš anksto supažindiname, kas tai yra, kur jie savo vaikus atveda, kas jų laukia. Kaip ir mes, pedagogai – antrieji tėvai, taip ir pirmieji tėvai turi dalyvauti bendruose renginiuose, kad vaikas grupėje jaustųsi saugiai. Tai yra būtiniausia“, – pasakojo pedagogė.
Yra kuo pasidžiaugti
D. Šakinienės įsitikinimu, pedagogo darbas jokių laiko apribojimų neturi. Labai daug laiko atima ruošimasis seminarams apie Valdorfo pedagogiką, kuriuos veda ne tik Mažeikių pedagogams. Užrakinus grupės duris darbas taip pat dar nesibaigia: galva nuolat pilna minčių, mąstymo, kaip dirbti toliau, ką sugalvoti naujesnio, įdomesnio.
„Galvoje nuolat šventės, renginiai, scenarijai. Aš net namuose dainuoju, ką darydama, todėl mano vyras sako, kad man seniai laikas keisti darbą“, – juokėsi auklėtoja.
Darbo vaisiais pedagogė gali pasidžiaugti kas metai, kai mato, kaip vaikai užauga, pasikeičia, ko išmoko. Pasidžiaugia, kai vaikas rytą atėjęs prisiglaudžia, kai auklėtojų darbu džiaugiasi tėvai.
„Ir jei vaikai tėvams sako, kad nori eiti į darželį, nes pasiilgo auklėtojos, didesnio džiaugsmo tikriausiai nėra“, – šypsojosi D. Šakinienė.
