Prieš 45 metus amžinybėn išėjo iš mūsų krašto kilęs dailininkas tapytojas Jonas Švažas. Menotyrininkų pripažinta, kad jo kūriniai priklauso lietuviškosios tapybos aukso fondui.
Mažeikių muziejuje šiuo metu saugomi keturi šio dailininko paveikslai.
Palikimas – įspūdingas
Nors Urvikiuose gimusiam dailininkui likimas lėmė tik 51-erius gyvenimo metus, jo palikimas įspūdingas: J. Švažas sukūrė apie 600 tapybos darbų, daugiau kaip 300 pastelių, apie 150 piešinių.
Kaip pažymėjo dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Raminta Jurėnaitė, mūsų kraštiečio veiklą ir kūrybą „būtų galima interpretuoti kaip labai individualų pasipriešinimo sovietmečio realijoms būdą. Anoniminei organizuotai suvaržymų sistemai jis priešino nedidelių menininkų bendruomenės grupių tarpusavio pasitikėjimą, o pilką tikrovę tiesiog nuspalvino ryškiomis vitališkomis spalvomis suteikdamas jai vilties ir džiaugsmo“.
1960–1965 metais kilus meno atsinaujinimo bangai, kuri pakeitė socialistinį realizmą ir grąžino prie pertrauktos klasikinio modernizmo tradicijos, J. Švažas tapo pagrindine šio judėjimo varomąja jėga – jis reiškėsi kaip talentingas tapytojas, pedagogas ir parodų organizatorius.
Menininkui pavyko suaktyvinti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, jis susilaukė ir platesnio atgarsio, kai Vilniuje inicijavo Baltijos šalių tapybos trienalę, surengė savo darbų parodas Maskvoje bei užsienyje.
Jaunystės metai – Mažeikiuose
Būsimasis dailininkas daugiau kaip du dešimtmečius praleido mūsų mieste – mokėsi Mažeikių gimnazijoje, kurią baigė 1945 metais, lankė tapytojo akvarelininko Česlovo Kontrimo vadovaujamą meno būrelį.
Vėliau J. Švažas įstojo į Lietuvos dailės institutą, tačiau po dvejų metų jį metė ir įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Vėliau dalininkas vis tik sugrįžo į Vilnių, 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą ir nuo tada iki pat savo mirties (1976-ųjų gruodžio 14 d.) šioje aukštojoje mokykloje dėstė tapybą.
J. Švažo darbai įvertinti Valstybine premija, 1975 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas.
Pagerbė parodomis
2015 m. pabaigoje, minint J. Švažo gimimo 90-metį, įvairiose Lietuvos vietose vyko įvairios apimties jo tapybos darbų parodos. Viena iš ekspozicijų „Jono Švažo tapybos kalba“, parengta Lietuvos Dailės Muziejaus menotyrininkės Nijolės Nevčesauskienės, buvo atidaryta ir Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre. Dailininko palikimas įamžintas albume „Jonas Švažas. Tapyba“.
„Jonas Švažas savo kūryboje įkūnijo ir įtvirtino spalvingąją lietuvišką tapybą, joje spalvų potėpiais savotiškai atsispindi tautinis menas, ypač medžio drožyba, kuri yra šiek tiek gruboka, tįstanti, nenudailinta. Tapybos darbuose matomos prieškarinės Lietuvos tapybos tradicijos, jis yra labai ryškus mūsų dailės atstovas“, – kraštiečio talentą įvertino dailės mokytojas, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas Aleksandras Novakas.
Dešimčia metų anksčiau Vilniuje, ant namo, kuriame ilgą laiką gyveno ir kūrė mūsų kraštietis, buvo atidengta jam skirta memorialinė lenta, tačiau pirmiausia jo atminimas buvo įamžintas mūsų mieste.
Dingo iš skverelio
Mažeikių gimnaziją taip pat baigęs dailininko brolis – skulptorius Kazys Švažas, sukūrė J. Švažo biustą, kuris 1979 m. buvo atidengtas senamiestyje, prie tuometinės Mažeikių muzikos ir meno mokyklos.
Mažeikių muziejaus archyvuose liko tik jo projektas. Autoriaus nuotr.
„Biustas stovėjo skverelyje prie įėjimo į mokyklą ir 1992 metų spalį buvo pavogtas. Daugelis prisimena tuos neramius pirmuosius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus, kai viską valdė pinigai ir buvo vagiamas metalas ir priduodamas į supirktuves. Atsižvelgiant į tai, kai kurios metalinės ir bronzinės mieste buvusios mažosios architektūros skulptūros buvo nuimtos ir išvežtos saugoti į miesto komunalinio ūkio patalpas. Vėliau visa tai dingo nežinoma kryptimi… Tas pats pasakytina ir apie Jono Švažo biustą, jo likimas mums nežinomas“, – pasakojo Mažeikių muziejaus vyriausiasis muziejininkas Vytautas Ramanauskas.
Šiuo metu Mažeikių muziejaus fonduose saugomi keturi mūsų kraštiečio dailininko J. Švažo paveikslai.
